Tai debiutinis naujo leidėjo Lietuvos padangėje darbas. Prašyčiau atkreipti dėmesį į žodį „leidėjas“. Tai pirma džiugi žinia susijusi su šiuo žadimu. Na nesupratusiems mano džiugesio priežasties skubu paaiškinti. Leidėjas tai kompanija turinti savo žaidimų leidimo mechanizmą, vadinasi darbai gimstantys jų studijoje turi absoliučiai visus šansus pasiekti pirkėją numatytu laiku, t.y. iškart po to kai žaidimas baigtas. Šiai dienai Lietuvoje mes turime ne vieną šaunią „kūrėjų“ komandą, kai kurie dirba pavieniui, kai kurie buriasi į mažas studijas, tačiau jų pagaminti projektai ar demonstracinės žaidimų versijos, prieš patekdamos mums į rankas privalo rasti leidėją. Lietuvoje tai padaryti sunku. Tikėkimės nuo šiol bus kiek paprasčiau. Tiesa kol kas „Uxus“ nežada imtis trečiųjų šalių projektų ir ketina dirbti su savo studijoje vystomais projektais, tikėkimės, kad netolimoje ateityje juos pasieks ir dėmesio verti darbai iš šalies.

Taigi. Apibendrinant kiek užtrukusią įžangą norisi dar syki pasidžiaugti nauju leidėju mūsų rinkoje, nes tai reiškia, kad parduotuvių lentynose mes matysime daugiau Lietuviškų projektų.

Savo ruožtu mes galime pasigirti, kad pirmieji Lietuvoje gavome proga uždėti savo sunkią leteną ant Uxus pirmagimio. Leiskite pasidalinti įspūdžiais apie žaidimą ir su jumis.

Skirtingai nei ne taip jau senai startavęs „PSI“, „Žalgirio Mūšis“ (toliau – ŽM) nepretenduoja į A+ lygio žaidimų sąrašus. ŽM tai standartinė 2D side-scroller tipo šaudyklė, visa savo esybe labai artima Lietuvoje taip mėgstamam vištamušiui.

Vis dėl to tai Lietuvoje ir lietuvių rankomis padarytas projektas. Man asmeniškai neišpasakytai smagu, kad savo kokybe jis nei kiek nenusileidžia analogams iš užsienio. Žaidime yra 12 lygių, keletas jų kažkiek panašūs tarpusavyje, tačiau esminis juos visus siejantis bruožas tai dailios aplinkos. Gan sėkmnigai pavaizduota perspekyva kurioje pirmyn atgal bėgioja priešo kariai, bei pirmame plane esančios kliutys, kurias galime traktuoti kaip priedangą mūsų valdomam Milgaudui ir jo kariams. Daugiau apie grafiką nieko ir nepasaysiu :). Absoliučiai viskas matoma ekrano paveikslėliuose.

Smagu ir tai, kad žaidimas turi šiokią tokią siužetinę eigą. Na ji visa tilptu į sąsiuvinio lapą, bet kaip ten bebūtų, kas tris ar keturias misijas pasirodantys tekstiniai pranešimai apie įvykius yra puiki proga atsikvėpti, beigi pasitarnauja kaip stimulas keliauti toliau. O toji kelionė ir nėra pernelyg ilga. Kiekvienas žaidimo lygis įveikiamas per nustatytą laiko tarpą, lygių yra 12, tad jei žaisdami nežūsite, visas jūsų žaidimas su kavos pagėrimu truks iki 40 minučių. Nėra daug. Tačiau tokio tipo žaidimuose ilgaamžiškumą garantuoja rekordų lentelės (ypač jei tuo pačiu PC naudojasi keli žmonės, ir imasi lenktyniauti kas surinks daugiau taškų, ir kieno nikas lentoje bus aukščiau).

Didžiausiu šio žaidimo privalumu vis tik laikyčiau mūsų gyvybės stulpelį ir tą faktą, kad priešai bandys mus nuskriausti. Tai įneša šiek tiek azarto į patį šaudymą, juolab kad karštesnėse situacijose verta net bandyti pabėgti nuo vienu metu ekrane atsiradusio tuzino lankininkų. Taip priešai yra kelių tipų. Nešini deglais, kardais ir skydais kryžiuočiai nėra pavojingi, nebent koks vienas kitas išlystu pirmajame plane. Tačiau lankininkai bet kada gali sustoti ir paleisti strėlę į mus. Jie gali ir nepataikyti. Maloni detalė.

Kita mūsų skriaudimo priemonė tai balistos. Jos stovi viename ar kitame lygije, tačiau nėra jas operuojančių karių. Kartas nuo karto jie atbėga ir bando pasiekti pabūklą. Juos reik kuo skubiau suvarpyti strėlėmis, nes pasiekę balistą jie nedvejodami pasiųs akmens luitą jums į kaktą. Pojūtis ne iš maloniūjų.

Žaidimo įgarsinimą irgi vertinčiau labai teigiamai. Foninė muzika maloni ausiai ir neįkyri. Tiesa žūnantis kryžiuotis visada suaimanuoja vienodai. Šioje vietoje manau galėjo būti keli variantai, nes žaidimui artėjant į pabaigą per sekunde nukepi kelis priešus ir kai kiekvienas jų mirdamas gargaliuoja vienodai, nėra labai smagu.

Žaidime yra ir tradicinių „paslėptų“ ar šalutinių taikinių. Tai irgi smagu, ypač varnos į kurias pataikyti oi kaip nelengva. Tačiau gaila kad nėra galimybės (arba aš jos neradau) nusišauti sau kokį upgrade (pavyzdžiui slo-mo :)). Noriu pasakyti, kad žaidimas nors ir atrodo kaip perliukas savo žanre ir kategorijoj, jame vis tiek norėtūsi kažkokio didesnio išskirtinumo. Tiesa paskutiniame lygyje, po ekraną bėgioja „Bosas“, jo aklini ir sunkiai peršaunami šarvai, bei greitašaudis arbaletas nustebino, ir tikrai nudžiugino.

Reziumuojant, žaidimą „Žalgirio Mūšis: Vytauto Narsa“ pavadinčiau mielu „niekučiu“ bet kuriam savaitgalio ar darbo dienos vakarui, kai reikia užmušti keliolika laisvų minučių. Jei paimsime domėn ir faktą, kad tai dar vienas žaidimas į Lietuvoje pagamintų žaidimų kolekciją, paaiškės, kad jis visai vertas mūsų dėmesio. Žinoma jei mes „sergame“ už Lietuvišką GameDev.