Žaidimų parduotuves užplūdus naujų žaidimų potvyniui, tūlam žaidėjui sunku nuspręsti ką pirkti. „Kiek daug ponų ir kokie visi gražūs“ – taip žaidėjas kalba ištiktas pasimetimo stabo. Tačiau kad ir ką sakytų draugai, kritikai, pardavėjai ar Hamleto nužudyto tėvo dvasia, Tau pirmiausia būtinai reikia įsigyti „Castlevania: Lords of Shadow“. Tik tada ramia sąžine galėsi išbandyti surūdyti per dešimt metų spėjusį medalį, pasiduoti pareigos šauksmui ir nuvykti į postapokalptinį Las Vegas‘ą.

„Papildomos mylios“ principas sako – kiekvieną dieną padaryk bent truputį daugiau nei reikia. Ne alaus, degtinės ar mergų. Padaryk savo darbą geriau, nei visi galėjo tikėtis. Tą atliko „Mercurysteam“ išleisdama „Castlevania: Lords of Shadow“, ko gero 110% pateisindama visus lūkesčius.

Po niekingų „N64” 3D „Castlevania” nuopuolių ir staigaus šuolio į padanges grįžus 2D formą su „Castlevania: Symphony of the night“, visi kaip susitarę teigė, kad pagal genezę gryno kraujo 2D serija niekada taip nežibės 3D aplinkoje. Pirmieji PS2 „Castlevania“ žaidimai 2D šalininkus privertė užsičiaupti, tuo tarpu „Castlevania: Lords of Shadow“ podraug privers kritikus pereiti į 3D stovyklą.

„Castlevania: Lords of Shadow“ kūrę „Mercurysteam“ neslėpė, kad daug idėjų buvo paimta iš „Castlevania“ ir „Super Castlevania IV“, kurie, mano nuomone, yra vieni geriausių serijos žaidimų. „Castlevania: Lords of Shadow“ pasakoja apie Gabrielių Belmontą, kuris, pasak „Konami“, neturi nieko bendro su senesniais protagonistais, bet visgi, labiau tikėtina, kad jis yra Belmontų giminės pradininkas, kadangi žaidimas atskleidžia, jog jis yra našlaitis be jokios praeities. Argumentą sutvirtina ir veiksmo laikas 1047 m. – tai pati seniausia data iš visų „Castlevania“ žaidimų. Taigi šis „Šviesos Brolijos“ užaugintas našlaitis ištiktas didelės nelaimės – jo žmona Marija mįslingai nužudyta. Ne gana to, globaliu mastu pasaulis artėja prie apokalipsės. Šešėlių Lordai į pasaulį paleido burtą, kuris neleidžia sieloms skubos tvarka keliauti į dangų. Kadangi dangus visai atskirtas nuo žemės, siaubūnai iš pragaro netrukdomi vykdo savo nedoras aspiracijas. Vienintelis būdas sustabdyti šią pabaisų hegemoniją yra surasti Dievo kaukę, kuri vėl „atrakins“ sieloms duris į dangų. Bėda ta, kad kaukė yra padalyta į tris dalis ir kiekvieną iš jų turi vienas iš Šešėlių Lordų. Kodėl gi į tokią kelionę turi vykti Gabrielius, dar juntantis žmonos šermenų dvelksmą? Kaip sako legendos, turintis kaukę asmuo, gali prikelti žmones iš numirusiųjų. Depresiją išgyvenantis Gabrielius neturi kitos išeities. Gabrielius taip pat jau nebeturi ko prarasti.

„Castlevania: Lords of Shadow“ istorija ir jos pateikimas žaidėjui nei konceptualiai, nei tuo labiau turiniu, nepretenduoja į Oskarus. Antra vertus, nieko naujo neišradinėdamas, siužetas vis tiek išlaiko solidų atstumą nuo slenksčio, kurį perlipus pasakojimą galėtume vadinti kičiniu. Istorija daugiausia pasitarnauja motyvuojant apsilankymą keisčiausiose pasaulio vietose. Personažai, kurių čia labai nedaug, deramai atlieka savo rolę: Šviesos Brolijos narys Zobek žarsto savo amžiui priskiriamą išmintį, Marija suteikia viltį su netikrumu susidūrusiam Gabrieliui, o mistinis padaras Pan išaiškina procesus ir jų padarinius, šiaip jau esančius už žmogaus suvokiamo pasaulio ribų. Bosai taipogi įdomus. Žinoma, kai kurie jų yra paprasčiausi žmogėdros, tačiau kiti turi sudominančias asmenybes, pavyzdžiui mergaitė vardu Laura, kuri pati to nežinodama yra tarp šio ir ano pasaulio bei elgiasi kaip mažas įkyrus vaikas. Ją nugalėti reikės žaidžiant stalo žaidimą, primenantį šachmatus.

Siužetas perteikiamas trimis būdais: vaizdo intarpais, Zobeko komentarais kraunantis naujam lygiui ir paliktais pražuvusių Šviesos Ordino riterių rašteliais. Gal ir atrodo, kad taip istorijos turėtų būti užtektinai, bet kaip ir visuose „Castlevania“ žaidimuose, siužetas yra kokio kilometro pločio ir tik centimetro gylio. Kartais net sunku suprasti, apie ką veikėjai konkrečiai kalba. „Mercurysteam“ buvo apdairūs ir pastebėjo, kad jų kuriama istorija yra sausa kaip burna Naujųjų metų rytą. Defektą bandyta užglaistyti prikuriant įvairiausių dirbtinių siužeto vingių. Pastoviai atrodo, kad kūrėjai tiesiog tyčia padarydavo ką nors priešingo, nei žaidėjai tikėsis. Galiausiai bandai galvoti išvirkščia logika ir tada jų to paties braižo istoriniai netikėtumai tampa nuspėjami. Tai neliečia pabaigos, kuriai galiu paploti atsistojęs. Epilogas netikėtas, intriguojantis, keliantis daugybę minčių apie tai ką žaisime galbūt jau kitąmet.

Žaidimų kritikai nepelnytai nurašė „Castlevania: Lords of Shadow“ į mirtininkų divizijas vien dėl to, kad jų manymu, žaidimas sėmėsi idėjų ne tiek iš savo pirmtakų, kiek iš dabartinių konkurentų. Tai labai nepamatuota kritika. Pirmiausia, pati „Castlevania“ serija niekada nebuvo originali. Ji turėjo visą tą laikmečio dvasią (siaubo filmai su Frankenšteinu, Drakula, Giltine, antikiniais personažais), bet jokiu būdu nebuvo originali kaip po tokia. Jei vertinsime „Lords of Shadow“ originalumo aspektu, jis atrodys kaip nuolankus ir neišsišokantis tradcijų tesėjas, ko nepastebi dažnai neįžvalgūs vakarų apžvalgininkai.

Turbūt dėl to aš nesutikčiau nežaisti žaidimo vien dėl to, kad šis naudoja labai panašias į „God of War“ atakas, turi kovas su titanais skaudžiai panašias į „Shaodow of Colossus“, daiktus demonstruoja tiesiai paimtus iš „God of War III“ ir „Devil May Cry 3”. Netgi kai kurios vietos sukelia deja vu, kad ir ėjimas milžiniška grandine. Apskritai, „Castlevania: Lords of Shadow“ yra „Devil May Cry 3”, „Shadow of Collosus“, „Dante‘s Inferno“ kokteilis su dominuojančiu „God of War“ trilogijos skoniu. Kyla klausimas – iki kokio lygio toleruotini skoliniai?

Mano atsakymas būtų iki tol, kol viskas dera ir veikia kaip originaluose. O kalbant apie „Castlevania: Lords of Shadow“, jis nelyginant kaip šveicariškas peilis daro viską ir daro arba gerai, arba labai gerai. Seniai neteko matyti tokio dinamiško, įvairialypio ir taip įtraukiančio žaidimo. „Mercurysteam“ sumaišę tiek įvairių idėjų iš kitų žaidimų padarė kažką nerealaus. Svarbiausia yra tai, kad jie kopijavo ne aklai, o viską kas jiems netiko patobulino ir pritaikė savaip. „Castlevania: Lords of Shadow“ pasiūlys šokinėjimą platformomis, mūšius su didžiulės įvairovės priešais, epinio mąsto kovas su bosais, aplinkų tyrinėjimą, gyvūnų valdymą, mini žaidimų ir ko spėjau pasiilgti – galvosūkių. Ir visa tai tame pačiame žaidime!

Kaip ir minėjau, viskas susilaukė patobulinimų ir pataisymų. Atsimeni, kai seniau nukritus į kokią prarają, viską turėjai kartoti nuo praėjusio atskaitos taško? Daugiau to nebėra – tęsi ten pat, kur baigei. Atsimeni, kad „God of War“ siūlė magiškas atakas? „Castlevania: Lords of Shadow“ turi jų dvi rūšis – viena aktyvuota iš priešų siurbia gyvybes ir perduoda žaidėjui, kita padidina daromą žalą. Dar daugiau – jos abi suteikia Gabrieliui visiškai naujus judesių specialių komplektus. Tikriausiai žinai, kaip nervina matyti tuos pačius priešus visą žaidimą. Man sunku patikėti, bet to „Castlevania: Lords of Shadow“ nėra – iki pat pabaigos sutiksi vis naujų rūšių priešų. Pameni kaip žaidžiant „God of War III“ nervindavo kas kelias minutes pasireiškiantys „Quick Time Events“? „Mercurysteam“ išgirdo kritikuojamus kolegas ir „QTE“ apimtį sumažino iki minimumo. Užstrigdavai viduryje žaidimo iš per didelio pasitikėjimo pasirinkęs „hard“ sudėtingumą? „Castlevania: Lords of Shadow“ suteikia galimybę jį pakeisti bet kuriuo momentu, kad ir vidury kovos.

„Castlevania: Lords of Shadow“ yra ko gero pats paslaugiausias ir labiausiai bandantis prisitaikyti prie žaidėjo, projektas. Regis, žaidimas stengiasi padaryti viską, kad tik Tu nesusirauktum ir jo neišjungtum. Tai ypač pabrėžia minėtas nedidelės baudos egzistavimas nepavykus atlikti šuolio per platformas, bet dar geriau parodo galvosūkių sprendimo metodika. Jeigu žaidėjas niekaip neišmąsto kaip išspręsti kokį nors galvosūkį, žaidimas jam pasiūlo už tam tikrą patirties taškų sumą pateikti atsakymą. Iš pradžių maniau, kad toks pataikavimas padarys „Castlevania: Lords of Shadow“ niekingai lengvą. Netiesa. Pasirinkus didžiausią sudėtingumo lygį du trys šuoliai pro šalį ir viską eisi nuo pradžių. Tingėsi galvoti ir pirksi galvosūkių atsakymus – prarasi kalnus patirties taškų. „Castlevania: Lords of Shadow“ tikrai neprarado serijos skiriamojo bruožo – sadistiško sudėtingumo lygio. Bet kada save pakankinti galėsi įsijungęs „Knight“ ar „Paladin“ sudėtingumą.

Kalbant apie žaidimo procesą aš nė kiek neperlenkiau – jis taip arti tobulybės, kad net sunku būtų sumanyti ką dar pagerint. Po šimts, net toks nuvalkiotas triukas kaip lubos prisispaudžiančios prie grindų atliktas skoningai ir įdomiai. Ir visa tai truks iki 20 valandų. O tai yra daugybė vakarų aukščiausio lygio pramogų, kurias nostalgiškai prisiminusi ir po dešimt metų. Bet palauk, prieš perkant, kai ką dar turėtum žinoti.

Kamera iš pradžių labai kamuoja. Ji beveik niekada nesugeba 100 % parodyti tai, ko Tau reikia. Dėl to dažnai gali susilaukti nepastebėtų priešų smūgių iš nematomų kampų. Ji veikia tobulai, kuomet judi iš anksto suplanuotais maršrutais ir atlieki kūrėjų numatytus veiksmus. Viskas pašlyja kai bandai ieškoti papildomų gėrybių išslapstytų lygiuose arba kai eini atgal į vietovės pradžią. Tada gali neišvengti šokinėjimo ant nematomų platformų. Ir tas pats tyrinėjimas, gal kiek per skambiai pavartotas. „Castlevania: Lords of Shadow“ atrodo tiesiog fenomenaliai. Yrantys Likijos miesto palaikai, kurių keteras skalauja griuvėsiuose tarpstančių surūdijusių medžių šešėliai; gotikinės santūrios pilys, kurių čia žalumos papildytos, čia erozijos užgautos sienos skleidžia tuštumos šaltį; ar anas pasaulis, kuris atrodo tiek pat baigtinis, kiek begalinis, racionaliai iracionalus, suprantamas žmogui, bet nepaaiškinamas, patrauklus bet slegiantis. Taip trumpai apibūdinčiau vieną geriausiai atrodančių konsolinių žaidimų, kurį pranokti gali tik laikas. Tačiau kaip ir „Final Fantasy XIII“ atveju, tai tik pasažas. Netruksi pastebėti, kad visos aplinkos yra labai stipriai apribotos. Nors Tau atrodys, kad čia pakanka vietos praeiti, deja nepakaks. Erdvus miškas greitai pasirodys esąs tik sterilus poliklinikos koridorius, po kurį keliauti gali tik pirmyn arba atgal. Problema paūmėja, kai pamatai kiek daug plačių erdvių tėra imitacija. Kartais net sunku pasakyti, kur gali eiti, o kur Tave sustabdys nematoma geležinė uždanga.

Dar užkliuvo ir šokinėjimas ant platformų, kuris, kaip minėjau, patogus, bet niekada nebaisus ir reikalaujantis susikaupimo bei sugebėjimų. Daugelį veiksmų Gabrielius atlieka automatiškai, tad jei per daug nerodysi iniciatyvios – nenukrisi. Bet tik pradėk pat galvoti „o gal aš noriu eit pro čia“ ir tu jau lavonas. Visada yra aiškus kelias, kuris net būna su blyksinčiomis briaunomis, jei kartais nesusipranti, kad turi būtinai lipti per ten.

Bet patikėk manim – tai visumoje yra menka problema ir aš tai paminėjau nes…Mano darbas yra vis tiek prie kažko prisikabinti. Dar galiu užsiminti apie peržaidžiamumą. Jo čia yra daugiau nei daugelyje šio žanrų žaidimų. Keliaudamas per lygius, pamatysi vietovių ar praėjimų, kuriuos pasiekti galėsi tik su tam tikrais sugebėjimais. Juos įgysi ateityje. Ir šiaip „Castlevania: Lords of Shadow“ leidžia bet kada grįžt į jau įveiktą lygį, todėl jei nori panaudoti ką tik išmoktą sugebėjimą ar šiaip pasirinkit patirties taškų – maloniai prašom. Jei to ne gana, kūrėjai kiekvienam lygiui paruošė specialių užduočių, patikrinančių Tavo sugebėjimus naudotis jėga ir sumanumu.

Man ir po šiai dienai sunku suprasti, kaip „Castlevania: Lords of Shadow“ pavyko pasirodyti taip gerai. Dar keisčiau paaiškinti vakarų apžvalgininkų dvigubus standartus, kai jie vieną seriją už menkiausius dalykus giria, kitą už smulkiausią klaidą siunčia šunims šėko pjauti. Galbūt taip siekiama sužlugdyti mažą studiją, mat ši jei taip seksis toliau, gali išspardyti gigantų užpakalius, kurie su redakcijomis yra pasirašę slaptus protokolus. Mano pasiūlymas – jei manimi netiki (negi?) pats pasižiūrėk žaidimo video, o jei yra galimybė – išmėgink „Castlevania: Lords of Shadow“ pas kokį draugą. Liksi maloniai nustebintas.

Agniaus veidas įveikus žaidimą: :O:-)