Iš žurnalo PC Klubas 2005/05. Autorius: Rezidentas

Sėkmingai įšokti į perpildytą FPS žanrą su visiškai nauja frančize, sutikite, labai sunkus uždavinys. Netgi beveik neįmanomas, tačiau, kaip parodė praėjusiais metais iš niekur atsiradęs ir daugelį apstulbinęs „Far Cry“, tai padaryti įmanoma. Tuo tarpu, kai vokiečiai „Crytek“ turėjo labai rimtą kozirį — naują super varikliuką — „Digital Extremes“ studija turi tik pakankamai nemažai patirties dirbant su „Unreal“ varikliu, kadangi būtent jie pagamino patį pirmąjį 1999-ųjų ir 2003–ųjų metų inkarnacijos „Unreal Tournament“ žaidimus. Na, o dabar bando mus suvilioti visiškai nauju, keistu pavadinimu „Pariah“…

Ir tai jiems, iškart pasakysiu, sekasi puikiai. „Pariah“ „užkabina“ nuo pat pirmų žaidimo akimirkų. Galbūt tai patinka ne visiems, tačiau man daug smagiau greitai įšokti į žaidimą ir bandyti susigaudyti situacijoje, nei išklausyti kokią nors ilgą litaniją apie priešistorę ir didingus tikslus. Ne, čia viskas atrodo paprasta. Esate daktaras Džekas Meisonas, neaišku kokiomis aplinkybėmis (rodos, dėl kažkokių nepavykusių tyrimų, pažeidusių įstatymus) atsidūręs kariniame dalinyje, atsakingame už pavojingų biologinių reiškinių gydymą. Jūsų užduotis — pergabenti virusu užkrėstą merginą į gydymo įstaigą. Pakeliui jūsų laivą užpuola ir numuša, o jūs atsiduriate priešų teritorijoje ir turite surasti savo pacientę Kariną bei išsiaiškinti, kas čia dedasi su tuo virusu ir kaip tai susiję su vykstančiu karu. Pradžia lyg ir nebloga — paruoštas pakankamai įdomus pagrindas įtemptam ir besimainančiam siužetui. Deja…

Siužetą kol kas palikime nuošalėje ir peršokime prie kitų žaidimo aspektų. Tik pradėję žaisti, pastebėsite ne visai įprastą sveikatos matuoklį, panašų į matytą „Chronicles of Riddick“ žaidime. Jokių skaičiukų nėra, tik keturi langeliai, atspindintys jūsų sveikatos lygį. Dar įdomesnis yra jos atstatymo būdas — Džekas tai daro medicininio įrankio pagalba, įšvirkšdamas dozes vaistų, kurie ir atstato po vieną minėtą langelį. Na, o tas dozes gauname iš mirusių priešų. Tai išties patogus sprendimas, nepalyginamai efektyvesnis nei tiesiog vaistinėlių rankiojimas — tiesiog naudojate kada reikia, ir tiek. Tiesa, nepilnai sunykęs vienas sveikatos langelis atsistato pats, tereikia tik įlįsti į kokią priedangą nuo priešų ugnies.

Kitas ir, ko gero, esminis „Pariah“ aspektas yra žaidimo ginklai. Tiksliau, ne tiek patys ginklai, kiek jų tobulinimas. Čia kūrėjus reikia ir stipriai pagirti, ir duoti guzą į kaktą už neapdairumą ar kažką kitą. Žodžiu, idėja yra ta, kad kiekvieną „Pariah“ ginklą galima tobulinti naudojant specialias ginklų energijos šerdis, kurias galima rasti žaidime. Kiekvienas ginklas, kurių nėra daug — 7, turi tris patobulinimo lygius. Kiekvienas lygis kainuoja tam tikrą kieki energijos šerdžių — atitinkamai po vieną, dvi ir tris. Patobulinimai kiekvienam ginklui suteikia įvairių modifikacijų, pagerinančių veikimą. Pavyzdžiui, pagreitėja užtaisymo laikas, šaudymo sparta, įsijungia šiluminis matomumas ir panašiai. Apie viską detaliai pasakojame „Expert“ skyrelyje, tad čia nesiplėsime. Idėja išties įdomi ir paįvairinanti žaidimą. Tik yra vienas niekaip nesuprantamas dalykas — pačiame žaidime niekur nėra užsimenama, kad ginklus galima tobulinti. Renki tas energijos šerdis ir viskas. Nėra nei jokio „tutorial“ tipo patarimo, nors pavyzdžiui, kad vaikščioti reikia su WASD klavišais, pasako iškart, tarsi tai būtų didelė naujiena. Landžiojant per valdymo meniu, taip pat nieko nepavyko rasti. Ir tik netyčia paspaudus X mygtuką, įsijungia nedidelis ginklų tobulinimo langelis, kur pasirenkame ginklą ir, paspaudus mygtuką, gauname patobulinimą (jei turime laisvų šerdžių). Šioks toks minusas, kad ginklui konkretaus patobulinimo negalima išsirinkti, jie dedasi po vieną ir tiek. Šiaip ginklai gan įprasti ir atliekantys standartines funkcijas. Išskirti iš kitų galima tik du. Granatsvaidis, paprastai svaidantis labai gražiai sprogstančias granatas, o patobulinus pridedantis dar kitokių įdomių ir efektyvių dalykėlių. Plazminis ginklas, nors atrodo gan nepatogiai, taip pat yra labai efektyvus, ypač ištobulinus.

Granatsvaidžio ir plazminio ginklo demonstruojami efektai stulbina visom prasmėm. „Digital Extremes“ tiesiog neįtikėtinai sugeba apdirbti jau ne pirmus metus gyvenantį „Unreal 2“ variklį. „Pariah“ pateikia iki šiol nematytų vaizdo efektų. Ypatingai sklandžiai veikia įvairiausi garai ir kiti „particle“ efektai, o permatomi karščio sprogimai, sukeliami granatų bei specialaus ginklo, atrodo labai įspūdingai. Žaidime gerai įdarbintas ir „Havok“ fizikos variklis. Žinoma, su „Half Life 2“ net neverta pradėti lyginti, tačiau „ragdoll“ valdomi priešai nuo granatų išlaksto tikrai gražiai. O dar gražiau atrodo įvairūs aplinkos elementai, kuriuos galima griauti: kolonos, skydai, net ištisi betoniniai pastatai. Tai turi ne tik vizualinį efektą, bet ir gali būti panaudota nukenksminti priešams.

Na, vaizdai vaizdais — to buvo galima tikėtis iš ilgamečių „Unreal“ variklio specialistų. Tačiau išties netikėtai nustebino žaidimo garso takelis. Simfoninio orkestro įgrotos temos, sklandžiai supintos su elektroninės muzikos garsais, tikrai stulbina. Kiek pamenu UT serijas, ten irgi buvo visai smagu klausytis kiekvienam žemėlapiui atitinkamai sukurtos muzikinės nuotaikos, tačiau čia tikrai pasistengta. Didingos ir skirtingų nuotaikų kompozicijos skamba kaip geruose filmuose.

Na, rodos, aptariau visas įdomiausias „Pariah“ detales — dabar galima grįžti prie žaidimo siužeto ir eigos. Pradžioje „užkabinantis“ gan įdomia intriga, toliau žaidimas tiesiog tampo už ausų. Mūsų pacientė, prieš tai sugebėjusi užkrėsti ir herojų, nuolat dingsta, ir mums tiesiog ją reikia traukti iš visur kur papuola ir nuolat jos ieškoti. Tuo pačiu po truputį kuriama labai dirbtinai atrodanti drama apie karą ir viruso, kaip biologinio ginklo, panaudojimą. Vėliau siužetas pateikia dar vieną „siurprizą“, parodantį, kad mūsų herojus savo užduotį atliko dėl visai kitų, labai asmeninių priežasčių. Maždaug toje vietoje viskas „sueina“ gan logiškai, ir tarsi prasideda antra dalis. Ir tada žaidimas baigiasi. Visiškai staiga, visiškai nepateisinamai ir nelogiškai, paliekant visus istorijos galus kaboti. Nenoriu sakyti kas ir kaip, nes tuomet neliktų reikalo žaisti nei tų kelių valandų, kurias siūlo dabartinė siužetinė „Pariah“ linija. Įspūdis toks, kad kūrėjams tiesiog nebeliko lėšų arba laiko toliau gaminti žaidimą, ir jį jie tiesiog nutraukė. Tokį spėjimą visai patvirtina ir faktas, kad jau anonsuota antroji „Pariah“ dalis. Jei taip bus iš tiesų, ir kūrėjai sugebės sklandžiai sujungti abi serijas bei kažkaip įdomiai pratęsti istoriją, — tokį dabartinį „numetimą“ bus galima atleisti. Tačiau kol kas žaidėjai pasijus tiesiog apgauti.

Pabaigai dar pora detalių kūrėjų naudai, netiesiogiai susijusių su pačiu „Pariah“ siužetiniu žaidimu. Tai „multiplayer“ režimas bei žemėlapių redaktorius. Galima buvo tikėtis, kad UT specialistai tikrai neapsieis be daugeliui žaidėjų skirtų režimų, ir jų čia yra pakankamai. Trys klasikiniai — „deathmacth“, „team deathmach“, „capture the flag“ ir vienas naujas — „front line assault“. Jame dvi komandos kovoja dėl „fronto linijų“, teritorijos dalių, kurias vieną po kitos kontroliuodami skinasi kelią link pagrindinės priešo bazės. Žaidėjų konstruojamuose žemėlapiuose taip pat yra režimas „Siege“, kur tiesiog reikia užpulti kažkokį objektą, o kitai komandai jį apginti. „Multiplayer“ žaidimus galima žaisti tinkle ir Internete, taip pat praktikuotis su keturių sudėtingumo lygių botais, kas, manau, yra visai pakankama. Tinklo žaidimuose labai įdomi ir garantuotai suveiksianti idėja yra ta, kad čia taip pat galima tobulinti ginklus. Energijos šerdis gauname nukovę priešus, tačiau tik tuos, kurie už mus turi daugiau „fragų“. Taip kūrėjai tikisi geresnio balanso žaidime, kai silpnesni žaidėjai stengsis intensyviau medžioti stipresnius, siekdami gauti šerdžių ir patobulinti ginklus. Žemėlapių redaktorius — tarsi atskiras žaidimas žaidime, kažkuo labai primenantis „The Sims“ statybų režimą :). Kūrėjai išties pasistengė, kiek įmanoma supaprastinti valdymą ir padaryti sąsają patogią, tuo pačiu neprarandant įvairių galimybių ir efektyvumo. Ir tikrai, redaktoriuje su iškart suprantamais įrankiais galima daryti absoliučiai viską: keisti reljefą, tekstūras, objektus, oro sąlygas, apšvietimą ir kitas detales. Taip pat patogu, kad, pasigaminus žemėlapį, jį staigiai galima išbandyti — pasivaikščioti jame pėsčiomis ar pralėkti su transporto priemone. Taip lengvai pamatysite nepatinkančias detales ir iškart galėsite jas pakeisti. Žemėlapius, be abejo, galima talpinti Internete ir dalintis su kitais žaidėjais. Taigi „Pariah“ galima primygtinai rekomenduoti „multiplayer“ žaidimo ir žemėlapių gamybos mėgėjams. Juk paskutinis UT jau tikrai seniai peržaistas, o kitas su naujos kartos „Unreal 3“ varikliu gaminamas UT žaidimas pasirodys tik po gerų metų.

Siužetas: 65

Pradžioje suintriguoja, po to tiesiog nukertamas.

Įdomumas: 85

Padėti kaip niekad smarkiai gelbėja multiplayer režimai bei lygių redaktorius.

Grafika: 92

Super. Vietomis išgaunama fotorealistinė kokybė, dalelių efektai stulbinantys. Ir visa tai ant pakankamai seno variklio.

Garsas: 93

Prie muzikos padirbėta išties nuoširdžiai. Didingos ir puikiai atmosferą kuriančios temos.

Valdymas: 84

Grynas standartas. Tik kodėl nenurodyta kaip reikia tobulinti ginklus?

Išvada: 75

Tiesiog sunku daryti normalią išvadą, peržaidus iš esmės tik pusę žaidimo. Kaip bebūtų, ši pusė tikrai stipri praktiškai visom prasmėm.