Yra geri žaidimai, yra blogi žaidimai, yra žaidimai, kuriuos pavadinime tiesiog vidutiniškais ir yra tokie žaidimai kaip „Travis Strikes Again“. Net nežinia kaip juos, tikslumo dėlei, verta vadinti: žaidimais ar tiesiog labai išskirtiniais išgyvenimais, kur didesnė vertė dažnai būna ne žaismas, o tai, ką patiri žaisdamas. Beveik 100 proc. garantija, kad žaisdami „Travis Strikes Again“ jūs ir nusikeiksite, ir giliai atsidūsite, o gal net keliskart truktelsite sau už plaukų, bet šis žaidimas tikrai paliks įspūdį bei įsirėš atmintin. Kita vertus, kaip jaustis tokių žaidimų apžvalgininkams? Ir kaip, pavyzdžiui, žinoti, kada žaidimo klaidos, per kurias kartais net neįmanoma žaisti, yra išties klaidos, o kada – nekalta kūrėjo užmačia, sukurta tyčia? Šiaip ar taip, su tokiais žaidimais kaip „Travis Strikes Again“ visada yra loterija su kuria tenka tiesiog susitaikyti.
Na, jei jūs vis dar čia ir apžvalgos įžanga jūsų neatbaidė, tikriausiai šis žaidimas tikrai domina, o tuomet jau daugiau mažiau žinote ir ko tikėtis. Bet pradėkime nuo to, kad „Travis Strikes Again“ gimė iš pradžių kaip pilnavertis pirmųjų dviejų dalių tęsinys – kadaise kūrėjas Goichi Suda, kurio slapyvardis yra Suda51, 2008 metais labai sėkmingai konsolei „Wii“ sukūrė žaidimą-hitą „No More Heroes“ ir dabar „Nintendo“ tikėjosi, kad garsusis Suda pakartos šią sėkmę ir konsolei „Switch“ sukurs panašaus masto „No More Heroes 3“. Taip ir turėjo būti, tačiau žaidimo galimybės gerokai susitraukė ir dabar turime daug mažesnį „Travis Strikes Again“, tačiau jei pastarojo pardavimai pasiteisins, Suda51 pažadėjo, kad trečioji dalis tikrai bus. Kita vertus faktas, kad tokiam kūrėjui teko imtis daug mažesnės apimties žaidimo nei jis tikėjosi yra kiek liūdnas, žinant, jog Suda51 sukūrė tokius keistus šedevrus kaip „Killer7“, „Lollipop Chainsaw“, „Shadows of the Damned“ ir t.t. Bet per daug liūdėti neverta, nes ekscentriškasis kūrėjas iš mažesniojo „No More Heroes“ serijos brolio išspaudė maksimumą.
„Travis Strikes Again“ prasideda kai pagrindinio serijos herojaus, Travis, ima ieškoti vyrutis pravarde „Badman“. Jis piktas, nes Travis, berods, pirmoje dalyje nudaigojo jo sesę „Bad Girl“, tačiau kai „Badman“ pagaliau suranda Travis, nesutarimus tenka kuriam laikui pamiršti: juos abu į save įtraukia mirtinai pavojinga ir realistiška žaidimų konsolė, kurioje atsidūrę abu veikėjai turi žaisti skirtingus žaidimus. Suda51 buvo užsibrėžęs „Travis Strikes Again“ paversti tarsi indie žaidimų kaleidoskopu, kuriame reikėtų žaisti per garsiausių indie žaidimų stiliaus lygius. Panašu, ši užmačia neišdegė, bet „Travis Strikes Again“ lygiai tikrai skirtingi – nuo lenktynių iki izometrinio galvosūkio ar visiškai retro žaidimo. Travis čia keliauja po pasaulį, atranda vis naują mirties kamuolį, kas žaidimo pasaulyje reiškia žaidimo diską, ir tada turi pereiti šį žaidimą. Beje, tol, kol Travis realiame pasaulyje keliauja ieškoti mirties kamuolių, visas veiksmas persikelia į vizualinės novelės žanro žaidimų aplinką ir šiose žaidimo atkarpose tenka visus pokalbius ar veiksmą skaityti.
Viso žaidėjo šiame žaidime laukia 6 skirtingi žaidimai. Ir nors kiekvienas jų atspindi vis kitą žanrą – nuo platforminio iki lenktynių – kiekviename iš lygių vis tiek teks pamosuoti firminiu Travis šviesos kardu. Na, arba beisbolo lazda, jei valdote „Badman“. Taip pat šis žaidimas leidžia vienu metu žaisti ir dviem žaidėjams, kurių vienas valdo Travis, o kitas – „Badman“. Šiaip ar taip visuose lygiuose tradiciškai teks kovoti su bugais, žaidimo priešais, kurių bus visuose „Travis Strikes Again“ žaidimuose ir kuriuos visus teks išnaikinti. Šios kovos ilgainiui taps tikrai monotoniškomis, nes įbėgame į naują kambarį, visi išėjimai užsidaro ir turime įveikti nustatytą kiekį skirtingų bugų. Įveikiame, judame toliau. Kitame kambaryje vėl laukia tas pats. Ir taip, nors žaidime nemažai įvairovės ir skirtingų sekcijų su lenktynėmis bei kitokiu žaismu, 70 proc. ar net daugiau laiko mes vis tiek turėsime mosuoti kardu. Kūrėjai pilnai suvokė, kad tai bus monotoniška, todėl Travis žaidimo eigoje atsirakina daug skirtingų sugebėjimų, kuriuos galima pasirinkti ir naudoti kovoje. Viso vienu metu bus galima pasirinkti keturis, tad smagu vietoje jų rinktis vis naujus bei eksperimentuoti.
Taip pat reikalus labai pataiso žaidimo lygių bosai. Visi jie pakankamai skirtingi, kaip ir priklauso Suda51 žaidimams iššaukiantys bei turi savo istoriją ar sąsajų su peržaistu lygiu. Pačios kovos nėra išradingumo viršūnė, bet jos tikrai dinamiškos, netikėtos bei smagiai žaidžiasi. Beje, žavi tai, kaip subtiliai sukurti ir patys lygiai – dažniausiai visi bus tematiniai, o prieš kiekvieną iš jų bus parodytas po skirtingo meninio stiliaus įvadinis filmukas, nuo anime iki gyvai užfilmuoto filmo intarpo. Pasitaikys ir netikėtų išdaigų: pavyzdžiui, vietoje laukto lygio žaidimas pakiša kiaulę – kažkokį kitą žaidimą ar neišbaigtą lygį bei krūvą absurdiškų dialogų tarp veikėjų. Tiesa, žaidžiantys Suda51 kūrybos gerbėjai tikriausiai krykštaus, nes tai turbūt pirmas žaidimas taip gausiai prifarširuotas ankstesnių jo darbų. Vienas pavyzdys – prieš vieną lygių mirtinoje kovoje net neaišku kodėl susitinka pagrindiniai „Shadows of the Damned“ ir „Killer is Dead“ veikėjai. Šiuos veikėjus žinančiam žaidėjui gali būti šokas, bet tokie jau Suda51 žaidimai – nenori, kad nusprogtų galva, tada geriau tiesiog nesiartinti.
O dabar šiek tiek liūdnesnių dalykų. Kad ir kokią lygių bei žaismo įvairovę siūlytų žaidimas, visos sekcijos su šiais lygiais yra daugiau varginančios nei smagios ar įtraukiančios. Pavyzdžiui, lenktynių dalis, kuri primena kultinę „Tron“ visatą, yra varginantys, nes tai – drago lenktynės, o pavaras greitėjant reikia perjunginėti nuspaudus vieną mygtuką ir rodyklėmis per mini galvosūkį ieškant pavaros. Tokį sprendimą galima suprasti, bet jis visai neveikia bei kol ieškai pavaros, tai visai nematai to, kas vyksta ekrane. Tad galima sakyti veltui buvo sukurti tokie gražūs stilizuoti lenktynių lygiai. Panaši, tik dar liūdnesnė situacija yra su platforminimo lygiais. Juose be kovų su priešais reikia šokinėti ant milžiniškų, ore judančių spurgų. Tačiau Travis normaliai atšokti nuo jų gali tik tada, kai prieš pat nusileidžiant ant jos nuspaudi šuolio mygtuką. Tik tada Travis padarys didelį šuolį, kurio reikia, kad pasiektum sekančią spurgą ar atbrailą. Skamba sunkokai? O dabar įsivaizduokite, kai tokių spurgų reikia įveikti, pavyzdžiui, dešimt iš eilės, o kai kurios iš jų dar ir juda aukštyn žemyn. Taigi, atrodo, kad „Travis Strikes Again“ yra pilnas štai tokių neapgalvotų žaismo dalių ir žaisdamas galvoji, ar sekantis lygis bus kankynė ar, pagaliau, kažkas smagaus.
Kita vertus, kai nuslūgsta nervai, pamatai, kad žaidimas kište prikištas įvairiausių smagių netikėtumų ar meta nuorodų. Pavyzdžiui, Suda51 niekada neslėpė savo meilės indie žaidimams ir turbūt visus skambiausius iš jų mes galėsime atsirakinti ant Travis marškinėlių. Žaidime renkant monetas jas tarp lygių galima iškeisti į norimus marškinėlius ir juos, tualete, pasikeisti. Tualete, beje, vyks ir žaidimo išsisaugojimas. O žaidimas ves statistiką, kiek kartų žaidėjas nueina į tualetą ir vėliau statistinėje lentelėje šį skaičių gali pamatyti. Taip pat šiame žaidime pilna itin keistų veikėjų, kurie visiškai netiktai ima ir žeria žaidėjui savo išmintį. Nuo to, kodėl negalima valgyti tinkliniuose restoranuose iki meilės ar gyvenimo temų. Kuo tai susiję su kažkuo žaidime? Niekuo, bet ką tu gali padaryti? Tiesiog žaidi ir tiek. Nepaisant to, „Travis Strikes Again“ turi labai gerą savybę: kad ir kaip kankintų kai kurios žaidimo sekcijos, jo tiesiog nesinori padėti į šalį ir tie, kas pradėjo, beveik garantuotai ir pabaigs, nes labai įdomu, kas bus toliau. Žaisdamas galvoji „na, ar bus dar kas nors absurdiškiau ar beprotiškiau toliau ar ne?“ Ir visada šimtu procentu būna.
Žaidžiant po truputį skleidžiasi ir antrinė visos šios mirties konsolės istorija, kai pereinant žaidimus žaidime Travis gaus laiškus su vis daugiau šios istorijos atskleidžiančiomis detalėmis. Taip pat nemažai įdomių dalykų persiskaito vizualinės novelės lygiuose, kai Travis keliauja po pasaulį ieškodamas ir savindamasis vis naujus mirties kamuolius. Tikriausiai „Travis Strikes Againa“ netikėtai ir suspindi, ten, kur to mažiausiai tikiesi. Bet ką jau ir kalbėti – Suda51 išties moka kurti būtent tokius žaidimus.
Na o finalizuojant, ką daryti toliau? Pirkti ar susilaikyti? Šis klausimas tikriausiai kaip niekad sudėtingas. Jei kalbėti apie žaidimą iš žaismo pusės, tai rekomenduoti „Stravis Strikes Again“ išties sunku, nes vien prisiminus kai kurias kankinančias vietas net nupurto. Tačiau jei rekomenduoti tai kaip neeilinį išgyvenimą, kurį žaidžiant norisi dar ir dar tos nugludintos Suda51 beprotystės, tada tai vienareikšmiškai šiuo metu vienas stipriausių konsolės „Switch“ žaidimų, kuris, beje, parduodamas ir už ženkliai mažesnę kainą nei kiti dideli žaidimai. O šiaip belieka laikyti sukryžiavus pirštus, kad „No More Heroes 3“ tikrai išvis dienos šviesą ir „Travis Strikes Again“ bus žaidžiamas pakankamo kiekio žmonių, kad tai įvyktų.
