Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/09. Teksto autorius: rezidentas

Tikiu, kad ne aš vienas žaisdamas šaudykles labiausiai mėgstu naudotis snaiperio ginklais. Tačiau kažkodėl žaidimų, skirtų būtent šiam vaidmeniui, beveik nėra, o tie, kurie pasirodo, būna biudžetiniai ir atitinkamai prastos kokybės. Šiokia tokia išimtis nebent Sniper Elite, tačiau žaidimas buvo greitai užmirštas. Kita vertus, ankstesnis naujojo žaidimo kūrėjų City Interactive darbas Sniper: Art of Victory buvo visiškai prastas.

Būtent todėl buvo labai keista, kai paskelbė apie šio žaidimo tęsinį, ir Ghost Warrior laukiau atitinkamai nusiteikęs. Tačiau žaidimas gan teigiamai nustebino. Lenkų kūrėjai šįkart susitelkė ir įdėjo visas pastangas, kad žaidimas išeitų kuo didesnis ir pateisintų visaverčio žaidimo vardą (ir kainą). Kūrėjų laimei, bent jau finansinės sėkmės žaidimas susilaukė — Ghost Warrior pateko į geriausiai parduodamų žaidimų sąrašo viršų ir bent trumpai šis vardas sumirgėjo tarp didžiųjų vasaros hitų. Kūrėjai suskubo visiems padėkoti ir pasimėgauti 15 minučių šlove, tačiau svarbiausia mums ne tai, kiek jo kopijų buvo parduota, o tai, ar Ghost Warrior paprasčiausiai įdomu žaisti.

Nekvėpuojant

Trumpas atsakymas — taip. Bent jau pačioje pradžioje žaidimas įtraukia ir leidžia pasijusti tikru šaudymo meistru. Nuodugniai paruoštas apmokymas, paaiškinta, kaip gerai nusitaikyti. Nors Ghost Warrior tikrai negalima pavadinti simuliatoriumi (toks žaidimas nebūtų įdomus, nes tikruose snaiperių mokymuose, pavyzdžiui, reikia tūnoti vamzdyje ir parą laiko laukti taikinio), šaudymui čia skirtas atitinkamas dėmesys. Taikymuisi įtakos turi atstumas iki taikinio, herojaus kvėpavimas, pulsas ir šiek tiek vėjo kryptis. Parodoma, kiek kulka nusileis beskriedama ir į kurią vietą pataikys. Tad žaidžiant nuoširdžiai ir pasirinkus sudėtingesnį režimą veikti tikrai bus ką.

Arba galima visa tai pamiršti ir tiesiog spausti klavišą Shift, kurio funkcija įjungti sulėtinimo režimą, sustabdyti taikiklio judėjimą, o tada ramiai paleisti kulką priešui į galvą. Toliau belieka pasimėgauti taip pat sulėtinta jos skridimo ir pataikymo animacija. Šios scenelės kaip ir bendra žaidimo aplinka yra visai nebloga atnaujinto garsiojo kitos lenkų studijos Techland variklio Chrome reklama. Išgalvotos Pietų Amerikos salos džiunglės, žinoma, į Crysis lygiuotis negali, bet žaidimas visai nebjaurus.

Gaila, bet to negalima pasakyti apie lygių dizainą. Pirmosios užduotys ir priešų išdėstymas išties sudomina ir suteikia nemenką iššūkį. Beveik visada priešas Tave pamato pirmiau nei tu jį, nes tupėti šiltoje saugioje vietelėje pasiseka nedažnai, o tik iškišus nosį iš visų pusių pasipila šūviai. Vėliau šis įspūdis blėsta, situacijos kartojasi, teritorijos tampa siauresnės ir suteikia mažiau galimybių kovos įvairovei. O blogiausia, kad neretai atsitrenki į nematomas sienas ar negali užlipti ant kokios nedidelės atbrailos.

Į Ghost Warrior istoriją geriau išvis nesigilinti. Vėlgi, iš pradžių bandžiau ją sekti ir maždaug įsivaizduoti, kas ir kodėl čia vyksta, tačiau ilgainiui pradėjau painiotis tarp kodinių komandų pavadinimų, o kolegų karių nesėkmės bandant mane ištraukti iš priešo teritorijos ir vis paliekant užnugary tiesiog pabodo.

Bendra Sniper: Ghost Warrior rekomendacija, ko gero, akivaizdi net neskaitant apžvalgos. Jei žaisdamas šaudykles mėgsti kuo dažniau įsijungti optinį taikiklį ir galiausiai gavęs tokį ginklą juo stengiesi naudotis kuo ilgesnį žaidimo laiką, Ghost Warrior tikrai verta išmėginti — suteikiamas pojūtis ir keletas įdomių misijų atperka vėliau įsivyraujantį nuobodulį ir kovoms neįkvepiantį lygių dizainą. O kaip priemonė sudominti iki šiol šiais ginklais nesižavėjusius žaidėjus Sniper: Ghost Warrior tikrai netiks.