Iš žurnalo VA PlayStation 2005/07. Autorius: mOS
Area51 bazėje kažkas žudo personalą, likusieji gyvi liudininkai tvirtina, kad tai nežemiško viruso užvaldyti žmonės. Jie virsta į didesnes pabaisas, kelia pavojų visai žmonijos rasei. Jų užpulti žmonės irgi užsikrečia tuo pačiu virusu. Į nelaimės vietą pasiųstas gelbėjimo būrys neatsako į radijo signalus (kiek kartų girdėtas scenarijus). Valdysime nelaimėlį, vardu Etanas Koulas, kuris priskirtas HAZMAT būriui. Ir šioks toks nukrypimas nuo standarto, mat būrys mums nepaklus. Etanas nėra būrio vadas, o tiesiog eilinis kareivis, kurio nuomonės niekas neklauso. Ir būtent jam teks atlikti visą purviną darbą, kol paprasti civiliai žmonės mėgausis kasdieniniais malonumais.
O darbo bus tikrai daug. Pirma misija nesunki — nužudyti iš bazės požemių išlindusį vieną mutantą, kuris nori nusigauti prie sunkvežimio, gabenančio itin slaptą krovinį. Būtent nuo šios vietos kūrėjai mus stačia galva meta į žudynių, kraujo, siaubo ir fantastikos sūkurį. Dar vienas solidžiai apsirengęs ponas mums aiškins apie darbo svarbą ir tai, kad daugiau nėra kam jo atlikti. Mažiau šnekų, daugiau veiksmų! Ir štai mes jau vaikštome apleistais, tamsiais koridoriais, aplink girdisi, lyg kažkas čepsėtų valgydamas… Nemandagu! Apskritai kaip galima valgyti tokioje aplinkoje?! Jau norėjau sudrausminti šį nepagarbų individą, kai pamačiau, kas skleidžia tuos garsus… Kažkoks darbininkas šlamštė kito, to paties likimo ištikto, nelaimėlio kūną. Grindys buvo aptaškytos krauju, aplink voliojosi mėsos, kaulai ir kiti „atributai“, rodantys, kad čia kažkada buvo žmogus. Tiesiog aplodismentų vertas vaizdelis.
Priešų bus visokių: nuo paprastų voriukų ir mutavusių žmonių iki milžiniškų monstrų, šiek tiek primenančių Doom baidykles. Tiesą pasakius, visas žaidimo „geimplėjus“ bus labai panašus į Doom 3, tai nekelia didelių simpatijų. Tokie patys tamsūs koridoriai, tylus čepsėjimas ir staigiai iššokančios priešų armijos… Tiesa, čia daug laiko praleisime ir lauke, mat virusas nelaukia, kol išnaikinsime visus juo užsikrėtusius, ir dauginasi ne tik bazėje. Greitai jis išplis už jos sienų, o to mes ir negalime leisti.
Įdomus dalykas atsitiko mūsų herojui. Jį užpuolė padaras, prieš tai (kad mums būtų linksmiau) išžudęs visą mūsų komandą ir įkando… Tačiau mes nemirėme, o išmokome suvaldyti šį virusą ir virsti ateiviu. Tikrai įdomus sprendimas, panašus į matytą DMC serijoje, tik jo pritaikymas FPS žanre, žaidimo pradžioje, sukėlė šiek tiek abejonių. Vėliau pradedi įsijausti į tokią padėtį ir puikiai išmoksti derinti, kada naudinga žmogaus, o kada — ateivio forma. Visą žaidimą būti ateiviu tikrai negalėsime. Transformacijos trukmę ribos specialus stulpelis, kuris pildysis esant žmogumi ir žudant priešus.
Mūsų ginklų arsenale gulės nuo paprasto pistoleto iki ateivių ginklo, kuris sukuria milžinišką energijos kamuolį. Rasime automatų, plazminių šautuvų, shotgun’ą (nei vieni žaidimų kūrėjai jo nepamiršta :)), kulkosvaidį ir panašių „žaisliukų“. Taip pat turėsime granatų: iš pradžių paprastų, o vėliau teks pratintis prie ateivių technologijų. Turėsime ir vieną įdomų daikčiuką — skenerį. Su juo galėsime skenuoti oro sudėtį, įvairius daiktus, net priešus ir tada juos peržiūrėti žaidimo meniu. Skenerio pagalba taip pat galėsite žiūrėti daktaro Cray video dienoraščius. Juose išgirsime kliedesių apie tai, jog Dievo nėra, o mes ateiviams esame laboratorinės žiurkės eksperimentams atlikti. Viduramžiais už tokią ereziją jam būtų blogai, tačiau laikai keičiasi…
Ech, senatvė daro savo. Kaip jau minėjau, žaidime bėgiosite ne tik uždarose teritorijose, tamsiuose koridoriuose ar tuneliuose, bet ir atvirose vietose. Tiksliau, aplink Area51 bazę. Galėsite pasivažinėti džipu bei kitomis transporto priemonėmis, bet daugiausiai laiko praleisite tamsiose baisiose laboratorijos šachtose. Vieni maloniausių širdžiai priešų yra Black–Ops Leader, kurie tampa nematomi, naudoja galingus ginklus ir visokiais būdais bando išvesti mus iš rikiuotės. Prarastą sveikatą atstatysime ne visur besimėtančiomis vaistinėlėmis, o švirkštais su serumu. Praradę sveikatą, tiesiog susileisime serumo, ir ji automatiškai atsistatys. Išsaugoti žaidimą galėsime ne kada panorėję, o tik pasiekus tam tikrą lygio vietą (checkpoint’ą). Tai nervina, ypač paskutiniuose lygiuose. Saugojimo metu matysime Etano Koulo bylą, girdėsime jo mintis, komentarus apie pagrindinius įvykius lygio metu, matysime nespalvotas nuotraukas. Toks kūrėjų triukas suveikė puikiai, mat nuobodūs Loading ar Saving ekranai dabar jau — praeitis.
Žvaigždžių kokteilis
Dėl garso Midway neprašovė pro šalį. Herojus įgarsinti pakvietė tikrai garsius Holivudo atstovus. Etaną Koulą įgarsino buvęs X–failų pasididžiavimas Davidas Duchovni. Na, kai kuriems žmonėms jau tikrai reikėtų į pensiją. Matyt, kompanija nusprendė, kad vien Davido balsas suteiks ateiviškos X–failų dvasios šiam kūriniui. Vieną draugiškai nusiteikusį ateivį (na, juk ne visi yra piktos pabaisos, norinčios susprogdinti žemę ir suvalgyti jos gyventojus), kuriame ir buvo atrastas virusas, o jo išvaizdos geriau nekomentuosiu, baisu kam nors sugadinti apetitą — jį įgarsino garsusis Marilyn Manson. Jo balsui priekaištų sunku būtų atrasti, įgarsinta tikrai puikiai, nors Edvino (toks ateivio vardas) dialogai trumpučiai. Visi kiti garsai žaidime taip pat sumanyti puikiai. Tiek šiurpus šlamėjimas tamsiuose kampuose, tiek monstrų skleidžiami garsai, tiek radijo ryšiu gaunami pranešimai skamba realiai. Ypač įspūdinga, kai girdisi sunkių batų skleidžiamas garsas, kvėpavimas (bėgantysis aiškiai nusikamavęs) ir staiga — kažkieno kito lengvi greiti žingsniukai. Paskui klyksmas, viskas užtyla… Po kelių sekundžių vėl tas kraują stingdantis čepsėjimas…
Muzika žaidime pritaikyta tikrai gerai. Ramesnėje vietoje arba sprendžiant galvosūkį gros rami, mistinė muzika, siaubingai panaši į X–failų melodijas. Prieš puolant, muzika žaibiškai pasikeis, taigi jau galima spėti pasiruošti oponentų antplūdžiui. Kovų metu girdėsime kažką panašaus į roką ar metalą. Muzikinis apipavidalinimas neįtraukiantis ar išsiskiriantis, tačiau klausos nuo jo tikrai neprarasime :).
Area51 grafika verta gerų vertinimų. Aišku, kaip ir likusios žaidimo dalys, ji nėra tokia gera, kad galėtų pakilti virš „Vidutinis“ reitingo, tačiau aplinkos atrodo itin gražiai. Pirmieji priešai galėtų būti sukonstruoti ir gražiau, tačiau tolimesni monstrai yra akiai patrauklūs (kiek gali būti išsigimusios, ateivių būtybės :)). Iš aukos upeliais srūvantis kraujas, ant žemės krentantis bejėgis kūnas, visa tai animuota labai gražiai. Šaudymo metu ginklų efektai patrauklūs, ypač šaunant iš futuristinio, energijos rutulį sukaupiančio pabūklo. Deja, pats žaidimas, iš pradžių kiek primenantis realybę, vėliau nukrypsta į tokią mokslinę fantastiką, kad žmogaus protui sunku suvokti, iš kur milžiniškos šachtos, skraidančių lėkščių nusileidimo aikštelės, požeminės saugyklos su laboratorijomis, kuriose atliekami genetiniai eksperimentai su ateiviais ir žmonėmis, gali sutilpti į tokią iš pirmo žvilgsnio mažą teritoriją. Žaidimo pabaigoje paaiškėja, kad giliai po baze pastatytas visas ateivių miestas. Skraido maži kosminiai laivai ir panašios science–fiction „išdaigos“. Visa tai atrodytų ganėtinai įspūdingai, jei nebūtų per daug „nugrybauta“ nuo sveiko proto normų. Žaidimo sudėtingumo kartelė nėra užkelta labai aukštai, bet paskutiniuose lygiuose „kabliukų“ tikrai bus.
Area51 patiks daugumai fantastikos mėgėjų ir visiems, kurie nenori gilintis į siužeto vingius, tiesiog smagiai pašaudyti iš visur lendančius padarus. Siužetas, tiesą pasakius, tikrai prastas. Įpusėjus žaidimą iškilo vienas klausimas, į kurį dar neradau atsakymo. Kodėl reikia žaisti? Koks tikslas? Sužaidus Normal režimą, gauname Hard, tačiau kas iš to? Midway pamiršo suteikti mums šiokią tokią paskatą žaisti jų kūrinį dar ir dar kartą.