Apie iOS sistemai, arba bendrai mobiliesiems įrenginiams skirtus žaidimus rašyti kartais būna tarsi lipimas į statų kalną, mat pastarieji neretai būna tokie paprasti, tokie paviršutiniški, kad apie juos nelabai išeina net vieno A4 lapo teksto sukurpt. Tik nepulkit manyt, kad toks paviršutiniškas paprastumas būtinai bus blogas. Ne, tikrai ne. Greičiau kaip tik žaisdamas/išbandydamas tokius žaidimus suprantu, kad linskmumo apturėjimui tikrai ne visuomet būtinas tas oldskūliniams RPG žaidimams būdingas gilumas ir kompleksiškumas. O tokie žaidimai kaip kad šis „Super Arc Light” mano tokias spėliones tik patikslina.
Nors žaidimą esu linkęs vertinti tikrai pozityviai, turbūt pirmiausiai reiktų nusikeikt, apie bendrą, mane labai erzinančią, kai kurių mobiliesiems įrenginiams skirtų žaidimų, savybę – jų pritaikymą tik prie vienos ekrano pozicijos. Kitaip tariant tai, kad juos galima žaisti tik vienoje padėtyje, tad turint didesnį aparatą (pavyzdžiui, iPad’ą), jį kartais turime laikyti, bent jau man, nepatogesnėje statmenoje padėtyje. Tiesa, nors šis žaidimas kuo puikiausiai veikia paguldžius prietaisą ant šono, visgi žaidimo pabaigoje jį vis tiek dažniausiai reikia atsukti, nes „pakartojimo“ bei kitokie mygtukai lieka pririšti prie statmenos padėties.
Grįžtant prie pačio žaidimo, jis iš tiesų yra ganėtinai paprastas, bet tuo pačiu sunkus, įtraukiantis ir galbūt taktiškas. Iš pažiūros, viskas ką žaidime reikės daryti – valdyti prie apskritimo pritvirtintą šaudantį kamuoliuką ir neleisti į mūsų valdomą apskritimą patekti kitiems kamuoliukams, spėti juos laiku numušti. Galiausiai, rinkti taškus, atsirakinti naujus šaudymo režimus ir gautus rezultatus palyginti su draugais, pažįstamais ar kokiais prašalaičiais. Tačiau visas šis procesas tikrai nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pradžių (na, nepaisant rezultatų lyginimo ir naujų ginklų atrakinimo, kurie vyksta automatiškai).
Didžiausias kabliukas yra tai, kad mūsų valdomas apskritimas niekada nesisuka į vietą ir tą pačią pusę, o kiekvienas paspaudimas jį veda vis kiton pusėn. Negana to jis šaudmenys yra labai maži, tad norint pataikyti į kitus artėjančius kamuoliukus prireikia neblogos reakcijos, kad spėtume saviškį sustabdyti laiku ir vietoje, nes kitokiu atveju jį vėl teks sukti, o per tą laiką galime tiesiog pralaimėti. Tikrai taip, užtenka „prasileisti“ vieną kartą ir viską kartojame iš naujo. Negana to, žaidime nėra jokių sudėtingumo lygių ar kitokių mandrumų, kurie leistų kažkaip palengvinti (ar pasunkinti) žaidimo procesą. Visgi, nuolat didėjanti taškų suma verčia procesą kartoti dar ir dar, ir dar.
Tačiau bene stipriausia „Super Arc Light“ žaidimo pusė yra jo vizualizacija ir įgarsinimas. Užtenka paimti vieną naują ginklą ir visas, paprastai juodas, ekranas sumirga smarkiai kontrastuojančiomis, šokinėjančiomis, besisukančiomis neoninėmis linijomis, o fone grojanti robotiška (nežinau geresnio apibūdinimo) elektronika tam vaizdui suteikia dar daugiau gyvybingumo. Tai žaidimas, kurį žaisti išjungus garsą būtų tiesiog nuodėmė.
Apskritai, „Super Arc Light“ yra smagus. Paprastas, nekompleksuotas, lengvas pradėti, tačiau sunkus įvaldyti žaidimo procesas, gražios vizualizacijos, neblogas garso takelis ir neaukšta 1 euro kaina žaidimą daro tikrai patraukliu.
