Ko gero visi kvestų ir siaubo žanro fanai laukė šio „Microids“ kūrinio. Galbūt pasirodys keista, bet tai tikrai nebus žaidimas, kuris pasižymės naujomis idėjomis ar atradimais. Tiesiog galiu pasakyti, kad kūrėjai atrado naują kabliuką po žaidimo „Syberia“. Tas kabliukas yra žiauri atmosfera, įtemptas ir netikėtumų pilnas siužetas, slegianti ir niūri atmosfera. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Kartais tai, ko ieškome yra daug arčiau negu atrodo…
Pasakoti apie siužetą tikrai sunku. Ne todėl, kad jis sunkus ir jo suprasti neįmanoma, tiesiog baisu pasakyti daugiau negu reikia ir sugadinti jums siužeto malonumus. Viskas prasideda, kai tamsią naktį atvykstate į tikrai puošnumu ir švara pasižymintį namą. Visur laksto žiurkės, kaba sulaužytos lėles, o sienos atrodo, kaip po gaisro. Pasirodo, jog buvo nužudyta jau penktoji prostitutė. Jūsų ekspertė nustato, kad tai to pačio žudiko darbas. Agentė Viktorija McPherson, kurios vaidmuo atiteks jums gaudo šį niekšą jau ilgoką laiką, tačiau be rezultatų. Nėra praktiškai nieko, kas padėtų nors kiek geriau pažinti žudiką ir jį pagauti. Tačiau likimas ,pasirodo, kad nėra toks niekingas.Vėlų Kalėdų vakarą grįžusi namo pas savo tėvą, Viktorija išgirsta apie istoriją, kurios jos senelis Gus McPherson labai nemėgo pasakoti. (Gusas jau yra pažįstamas veikėjas iš senokai išleisto žaidimo „Post Mortem“) Viktorija nusprendžia išsiaiškinti, kas tai per istorija ir užlipusi į palėpę randą senus dokumentus, kuriuos ir pradeda skaityti. Štai mes ir pasineriame į 1930 m. Praha, kurioje ir valdome senąjį Gusą. Čia viskas darosi dar įdomiau. Pasirodo, kad ir ten siautėjo žudikas su tais pačiais ženklais. Aukos taip pat prostitutės ir nužudomos jos žiauriai ir negailestingai. Guso pagalbos paprašo jo mergina, kuri nebepasitiki policijos darbu. Taigi Gusas pradeda tirti šią bylą ir pasineria į žiaurų pasaulį…
Daugiau jums ir nebepasakosiu. Tiesiog galiu pridurti, kad siužetas yra tiesiog puikus. Galbūt jis ir nėra realistiškas ir primena holivudinius filmus, tačiau, kuo toliau, tuo jis labiau įtraukia ir darosi vis sunkiau spręsti galvosūkius, nes norisi judėti toliau ir pamatyti sekančius įvykius. Galvosūkių čia bus ne vienas ir ne du. Dažniausiai teks kombinuoti daiktus, juos tyrinėti, tačiau patys įdomiausi iš jų yra ,be abejo, loginiai. Čia jų bus įvairiausių, pradedant spynos atrakinimu ir baigiant dėlionėmis. Na tie žmonės, kurie žaidė „Syberia“ tikrai supranta apie kokius galvosūkius eina kalba. Pratęsdamas kalbą apie veiksmą, galiu pamynėti jog žaisdamas „Still life“ pats pradedi įtarinėti veikėjus. Tai yra beprasmiška, nes praktiškai kiekvienas jų yra įtartinas ir gali būti kaltu. Interneto forumai yra pilni spėliojimų, kas yra žudikas ir visi motyvai tikrai tinka. Tai palieka žaidėją visiškoje nežinioje ir sustiprina norą tęsti žaidimą. Visi veikėjai turi skirtingus charakterius ir elgesį. Vieni yra ramūs, kiti išsigandę ar išsiblaškę. Yra net ir tokių veikėjų, kuriems buvo pagailėta proto. Nors visų veikėjų ir nera labai daug, tačiau jų trūkumo tikrai nepajusite. Į akis krinta nebent ištuštėjusios miesto gatvės.
Tikrai sunku pasakyti, kur žaisti įdomiau – Prahoje ar Čikagoje (Abejose teritorijose žaisime paeiliui Prahoje atstovaudami Gusą, o Čikagoje Viktoriją). Visur tvyro skirtingos nuotaikos. Gusas naudojasi savo paranormaliais įgūdžiais ir tradiciniu metodu tardo veikėjus. Viktorija yra šių laikų žmogus, todėl ji naudojasi šiuolaikinėmis priemonėmis. Dar galėčiau pamynėti, kad Prahą ir Čikagą jungia tik žudikas, daugiau ten nėra jokių sutapimų. Gusas išgyvena visai kitokį gyvenimą bei asmeninę istoriją nei Viktorija ir tai suteikia žaidimui įdomumo. Juk nekiekviename žaidime išgyvename dvi skirtingas siužetines linijas. Veikėjų pokalbiai nėra varginantys. Norint paklausti klausimo, tereikia paspausti kairį arba dešinį pelės klavišą. Galbūt tai ir nėra pasirinkimo laisvė, tačiau tai suteikia paprastumo ir nereikia varginti savęs galvojant, kokį klausimą geriau paklausti
Grafika atrodo puikiai. Viskas labai detalu ir tamsu. Čikaga vaizduojama, kaip tamsus miestas, kurio nepamatysite dienos metu. Miestas atrodo šiuolaikiškai, tačiau niūriai. Kartais susidaro toks įspūdis, kad vaizdas yra perteikiamas žudiko akymis. Prahoje tvyro visai kitokia atmosfera. Viską matome pro laiko prizmę. Dominuoja ruda spalva ir nors viskas vyksta dienos metu, tokie kontrastai ir rūkas suteikia tamsumo. Viskas niūru ir pakankamai natūralu. Puikiai vaizduojami to laikmečio pastatai bei aplinkos. Verta pamynėti, kad žaidime nėra jokių krovimų. Pereinant iš vienos aplinkos į kitą, vaizdas perkeliamas sekundžių tikslumu. Į akis krenta ir puikūs veikėjų judesiai, vaizdo intarpai atlikti pagal geriausias siaubo tradicijas. Kelis kartus pasakodamas siužetą paminėjau žaidimą „ Syberia“ ir ne be reikalo. Kameros vaizdas, valdymas, net menu labai primena šį anksčiau išleistą žaidimą. Kūrejai nusprendė naudoti jau seną ir patikrintą metodiką ir neišradinėti dviračio.
Garsui pareikšti blogų žodžių negalima, nors ir buvo galima viską padaryti geriau. Veikėjų įgarsinimas išraiškingas ir tikrai neblogas. Viskas skamba labai tikroviškai. Muzika žaidime nėra itin įsimintinas efektas, tačiau vos tik ji suskamba garsiau, iškart suklusti ir lauki, kas atsitiks. Tačiau pačias melodijas buvo galima labiau patobulinti. Viskas tiesiog per daug tylu.
Pabaigai galiu pasakyti, kad šis žaidimas yra skirtas suaugusiems. Kai kurios kruvinos scenos pateiktos labai išraiškingai ir mazochistiškai, veikėjų pokalbius lydi nereti necenzūriniai žodžiai, todėl tėvams, kurie ruošiasi dovanoti šį žaidimą savo atžaloms, patariu gerai pagalvoti. „Still life“ yra išties geras žaidimas. Jis pateisino mano dėtas viltis į jį. Galbūt tie, kurie tikėjosi kažko super nerealaus ir bus nuvilti, tačiau žmonės, kurie laukė įdomaus siužeto, gerų emocijų ir galvosūkių, tikrai liks patenkinti. Tiesiog nereikia per daug tikėtis ir svajoti. Beje galbūt niekas nenutrauks man galvos, jei pasakysiu, kad žaidimo pabaiga byloja ir apie tęsinį, taigi galime laukti ir tikėtis.
