Iš žurnalo PC Klubas 2005/06. Autorius: Diesell

Būtent taip šifruojasi raidės žaidimo pavadinime. Pasirodžius trečiajai taktinės šaudyklės daliai dar 1999 metų pabaigoje, mes su dideliu nekantrumu blaškėmės ir ieškojome, kur įsigyti šį žaidimą. Ir viskas, ko tikėjomės, viskas, ko laukėm, ten buvo. „SWAT 3“ pasirodė ypač gerai: nestandartinis „gameplay‘us“, nuoseklumo ir darbštumo reikalaujančios misijos, gera grafika, galų gale, pats žaidėjo vaidmuo, lyg Holivudo filmuose aukštino šį žaidimą mūsų širdyse. Ir tai pastebėjo daugelis, na, beveik visi, Internete jis taip pat buvo įvertintas tikrai neblogai. Tačiau, laikui bėgant, žaidimai atsibo ta, „išsisemia“, nusidėvi ir taip atsiranda noras, slaptas fantazavimas apie šedevro tęsinį, kuris, kaip ir jo pirmtakas, paveldėtų visas gerąsias jo savybes, išmestų blogąsias ir, žinoma, pagimdytų dar ką nors naują, neregėtą ir nematytą, kas mus tiesiog priverstų įsimylėti… Ar „SWAT 4“ atitinka tokio tęsinio vaidmenį? Ar išties jis toks šaunus, kaip norėtume?

Visų pirma, žaidėjai, kurie jau turėjo rankose praeitą, trečiąją „SWAT‘o“ dalį, pastebės, jog pagrindinė žaidimo idėja nė velnio niekuo nepasikeitė. Ar tai gerai? Atsakau — žinoma. O ką čia keisti? Mes juk kiečiausi Amerikos policininkai, veikiantys susidarius tik ypatingom situacijom, tokiom kaip įkaitų išlaisvinimas (čia jų bus visur), pavojingai ginkluotų banditų neutralizavimas (taip pat bus visur :)) ir panašiai. Mes vis dar būsim būrio lyderiais, kurie duos įvairiausius įsakymus likusiems komandos nariams. Taip pat raportuosime bazei, kokia čia pas mus situacija, kiek suėmėm blogiukų, kiek įkaitų radom ir t.t. Netgi panašų meniu būriui paruošti rasime. Taigi, tik įsijungę žaidimą, tikrai pajusime, kad jau čia kažkada buvome. Aišku, tai liečia tik tuos, kas yra ištikimi šio žaidimo gerbėjai ar bent jau buvo žaidę trečiąją dalį. O naujokam belieka viską papasakoti iš pradžių.

Specialus iškvietimas. „Food Wall“ restoranas. Tikėtina, jog jo savininkas Lian Niu viduje turi šiokią tokią, įstatymų griežtai draudžiamą ginklų gamyklėlę. Aišku, jis ginkluotas, jis pavojingas ir dar ne vienas, civilių taip pat yra. Taigi šturmuoti yra kviečiami ne kas kiti, bet mes — SWAT‘ai. Užduotis nėra iš sunkiausiųjų, patalpos nėra didelės, mums reikia tiesiog greitai ir ryžtingai „prašukuoti“ visas patalpas, numesti tam tikru laiku tam tikroje vietoje pora „Smoke“ ir „Flash“ granatų ir suimti reikiamus asmenis. Žinoma, ne visada jie leidžiasi taip lengvai suimami, tada reikia panaudoti dujų balionėlį, bet jei ir tai nepadės, na ką gi,— kraštutinumai turi būti neutralizuoti, „pavaišinant“ taikinį švinu. Aišku, sakytumėt, kam čia su jais žaisti? Mes tiesiog juos ištratinsim, ir viskas bus tvarkoj. Deja, ne, kad pereitume misiją, turime surinkti tam tikrą kiekį taškų. Nušovę taikinį, jų paprasčiausiai negausime — viskas labai paprasta. Visų nusikaltėlių suimti tikrai neišeis, o ypač vėlesnėse misijose. Tai, be abejo, atsispindės mūsų surinktuose taškuose, kai baigsime misiją. Vieniem seksis geriau, kitiem — blogiau — pergyventi tikrai nereiks, nes tam yra skirtas sudėtingumo lygio pasirinkimas, kuris ir nurodys reikiamą taškų kiekį.

Pagrindiniame žaidimo režime rasime 14 misijų, kurių nesies kokia nors bendra istorija,— mes tiesiog gauname įvairiausius iškvietimus ir juos įvykdome. Žinoma, kad nebūtų taip monotoniška, prieš kiekvieną užduotį gausime pilnus situacijos aprašymus, nusikaltėlių ir civilių/įkaitų sąrašus ir t.t. Pradėsime, kaip visada, nuo treniruočių, kurios išties yra pravarčios tiek naujokams, tiek jau susipažinusiems su „SWAT“ žaidimo ankstesnėmis serijomis. Išmoksim naudotis įvairiausiais ginklais, granatomis, valdyti savo likusius keturis komandos narius, kurie bus suskirstyti į dvi grupes — mėlynuosius ir raudonuosius. Tai mums, skirtingai nei trečiojoje dalyje, suteiks didesnę laisvę, manipuliuojant savo komanda. Na, kad ir pavyzdžiui, kambarys ar patalpa, kurią turime patikrinti, turi du įėjimus. Jei veršimės per vienas duris, taikiniai gali lengvai pabėgti per kitas, kad to išvengtumėm mes galime tiesiog priešais antrąsias duris pastatyti kokią nors savo komandą pabėgėlių sutiktuvėm.

Gal jums ir pasirodė, kad 14 misijų nėra daug. Pradžioje gal ir manysite taip pat, bet vėliau, kai prasidės išties „smagios“ misijos, kai gausite milžiniškus pastatus, kai bus neaišku, kur kas yra, kur taikiniai jau nebebus ginkluoti eiliniais pistoletais, o galingų kalibrų automatais, ir kai atliekant vieną misiją reiks pavargti, na, išties nemažai kartų, — tai 14 misijų jau nebeatrodys taip mažai, kaip kad anksčiau.

Kaip ir kiekviename žaidime, čia egzistuoja tam tikra ginklų įvairovė, tačiau jų nerasime LABAI daug. Ir nereikia, nes tai neatspindėtų realybės. Na, visgi, išskyrus eilinius „shotgun‘us“ ir automatus, čia bus gan neįprastų ginklų. Tarkim, kad ir toks visai įdomus pavyzdys — dažasvaidžio automatas, užtaisytas pipiriniais šaratais, taikinių nenužudys, bet tikrai sutrikdys :).

Pabaigoje aptarsime žaidimo apipavidalinimą. Grafika atrodo neblogai. Apšvietimo efektai, „bump‘o“ tekstūros ir visas ganėtinai smulkus detalumas leidžia akiai mėgautis gražiu ir neįkyriu vaizdu. Garsas taip pat nieko įkyraus nesiūlo, dėl to prieš įsijungiat žaidimą nereiks paleidinėti „Winamp‘o“ :). Muzikos nebus daug, nes ji paprasčiausiai nedera prie tokio stiliaus žaidimų.

Jei ir nesate šio serialo fanas ar nemėgstate taktinių šaudyklių, pabandyti vis tiek verta (bent jau demonstracinę versiją). O „kabliukui“ atsiradus, įtemptas ir intriguojantis žaidimo veiksmas tikrai bus garantuotas, jei ne pirmose žaidimo lygiuose, tai vėlesniuosiuose.