Ech, nostalgija. Kiek gi seniau žaistų žaidimų pasiekė šias dienas? Štai jau penktasis „GTA“, trečiasis „Diablo“, šeštieji „Heroes‘ai“, penktasis „Gran Turismo“, dešimtasis „Might and Magic“ bei eilė kitų. Taip pat ir šios apžvalgos žvaigždės – maniakai sliekai „Worms“, taip pat turintys solidžią istoriją siekiančią 1995-uosius metus. Šį kart jie sprogdinasi savo naujausiame ir didžiausiame žaidime „Worms: Clan Wars“.

Pirmoji mano pažintis su „Wormsais“ prasidėjo kažkuriais glūdžiais devinto dešimtmečio laikais, PS1 konsolėje. Kaip dabar atsimenu priešais tapusius draugus, bandančius vienas kitą apmėtyti sprogstančiais bananais ar pasiųsti skraidančią avį. Gal ir gerai, bet ties tuo mano pažintis su šiuo žaidimu baigėsi ir neprasitęsė į ilgos trukmės fanbojizmą, tad į šį naują žaidimą galima pažvelgti iš objektyvios pusės, neįtakotos prisiminimų ar „seniau buvo geriau“ nusistatymo.

Tikriausiai „Worms‘ų“, kaip kokio „Rise of Triad“ ar „Shadow Warrior“ pristatinėti nereikia. Šis pavadinimas turėtų būti kuo puikiausiai pažįstamas visiems. Tačiau verta paminėti, jog „Worms:Clan War“ yra pats didžiausias (bent jau taip teigiama), šios serijos žaidimas. Ir iš tiesų – jame pilna įvairiausios veiklos.

Pirmiausiai, prieš pradedant viską sprogdinti, yra galimybė visokeriopai papuošti savo miniatiūrinę armiją, uždedant šalmus (riterio, faraono, vikingo ir t.t.), pakeisti žaislus (tuos daiktus, kuriuos jie retsykiais išsitraukia). Aišku, nepamirštamas ir jau tradicija tapęs antkapių parinkimas. Bet pati smagiausiai dalis yra sliekų balso kaitaliojimas, žaidimui suteikiantis sliekiško žavesio – įsivaizduokit tą tradicinį cypiantį balselį, pagardintą rusišku akcentu. Klasika. Ir tai ne viskas – rinktis yra tikrai iš ko: pikto škoto, australo, vikingo, bokso komentatoriaus ar kibernetinio slieko.

Baigus sliekų tiuningavimo procesą (tai nėra būtina), galima pradėti tą, ką sliekai moka geriausiai – sprogdinti viską, kas pasimaišo po „kojom“. Tai daryti galima net keliais skirtingais rėžimais: istoriniame, specialių operacijų („Worms Ops“), paprasto pasižaidimo („Deathmath/Forts“) bei žaidimo tinkle.

Kaip istorijos rėžimas teigia, „kas man iš to žaidimo su draugais, jei galiu žaisti vienas, o tam turiu net 25 lygius“. Iš tiesų, „Worms‘us“ pamenu tik kaip žaidimą, kurį susėsdavome žaisti kartu su draugais, tad žaidime esanti istorija yra ganėtinai netikėtas dalykas. Iš to, ką pavyko suprasti klausant nesąmones veblenančios pristatinėtojos, žaidimo veiksmas vyksta istorijos muziejuje, kur kažkoks piktas sliekas gavo kažkokį stiprų artefaktą, jo pagalba užvaldė visus muziejuje gyvenusius sliekus ir pasislėpė pačiame gale, kur, padedamas artefakto, planuoja užvaldyti pasaulį(?), todėl jį, žūt būt reikia sustabdyti. Taip prasidės ilga (tikrai, tikrai ilga) kelionė, pravesianti sliekus pro didžiąją dalį istorijos, pradedant akmens amžiumi, vikingais ir egiptiečiais, baigiant pramonės revoliucija.

Aišku, jei iki piktojo slieko būtų galima nusigauti lengvuoju būdu – išsprogdinti sau urvą – viskas būtų per daug paprasta, tad be sprogdinimų (o kaipgi be jų), lygiuose yra ir kitokių mįslių bei objektų, vietomis versiančių gerokai pasukti galvą. Aišku, pačios pirmosios užduotys tereikalaus peršokti kelias platformas bei užmušti kelis sliekus, bet ilgainiui atsiras įvairių spynų, reikalausiančių manipuliuoti keliais turimais ginklais (vienoje vietoje reikės pastatysi magnetą taip, kad šis pritrauktų kitoje vietoje išmestą granatą, nuo kurios sprogimo balionas pakils į viršų), ar išnaudoti visus sliekus (pvz., užšokti ant aukštos platformos sliekas galės tik prieš tai užsilipęs ant šalia stovinčio kito komandos nario). Negana to, žaidime esantys AI valdomi sliekai taps daug protingesni, tad reikės daugiau taktikos nei nustačius didžiausią pajėgumą šauti.

Įdomu, jog čia sliekų komandą sudarys ne vienas kitam identiški, o skirtingi sliekai ir kiekvienas jų turės šiokią tokią rolę. Pavyzdžiui, karys galės anksčiau laiko susprogdinti granatas, skautas greičiausiai judės ir galės pralįsti pro smulkiausius tarpus, o „medikas“, kiekvieno savo ėjimo pradžioje visiem šalia esantiem komandos nariam pridės mažą gyvybės taškų kiekį.

Kalbant apie priešų AI, šis yra tikras nesusipratimas. Vietomis priešai bus bukesni nei „čebato“ aulas, t.y., užsimuš, šaudys į neperšaunamas sienas, pataikę pirmą šūvį, antrąjį nuspręs paleisti į orą (aišku, nuo to mums tik geriau – mažiau rūpesčių), o kartais tiesiog stovės vietoje ir nedarys nieko. Negana to, priešams skirti ėjimai užtruks begalę laiko, kadangi net prieš paeidami į vieną pusę, prieš tai keliolika sekundžių pastovės vietoje. Įsivaizduokit „HOMM 3“, su lėčiausiais herojaus judėjimo nustatymais. Kančia. Kita vertus, kuomet AI nuspręs šaudyti, beveik visuomet pataikys tiesiai į taikinį, nesvarbu iš kokiu ginklu naudosis.

Kitas įdomus žaidimo rėžimas – „Worms Ops“. Arba, paprastai tariant, specialiosios operacijos. Įdomu, jog šie lygiai atsirakina tik pirma perėjus atitinkamą istorijos rėžimo lygį. Juos taip pat reikia vykdyti eiliškumo tvarka – negalima pradėti nuo antro, o paskui eiti prie pirmojo. Nuo kitų šie skiriasi tuo, jog siūlo tam tikrą iššūkį, naudojantis ribotomis priemonėmis pasiekti lygio galą ar eliminuoti priešo pajėgas. Pavyzdžiui, viename lygyje galima naudotis tik raketine kuprine ir raketsvaidžiu, antrame – trijų rūšių granatomis, o trečiame – lėktuvų paleidžiamais sviediniais. Kaip ir istoriniuose lygiuose, pirmosios užduotys yra ganėtinai lengvos, tačiau prie tolimesnių tenka gerokai pavargti. Šie lygiai ypatingi ir tuo jog juose nėra galimybės išsaugoti progresą. Tad mirus vieną kartą, viską reiks kartoti iš naujo.

Be šių įdomesnių, taip pat yra paprasti „Deathmatch“ ir „Castle“ tipo žaidimai. Čia viskas paprasta: pasirenkama komandą, priešus bei žemėlapį ir sprogdinamės į valias. Tiesa, antrojo „Castle“ tipo rėžimas yra kiek įdomesnis ir reikalauja daugiau išmonės, nei nusitaikyti ir šauti.

Aišku, būtų nuodėmė nepakalbėti apie ginklus – ko gero svarbiausią dalį, darančią „Worms‘ų“ žaidimus ypatingais. O pastarųjų yra begalė: granatos, nuodingos granatos, galingesnės granatos, sproginėjantys bananai, sprogstančios skraidančios ir neskraidančios avys, vandens šautuvai, vandens bombos, sprogstantys kurmiai, UZI automatas, vinčesteris, oro atakos, dinamitas, minos ir dar ilga eilė kitų. Šalia šio arsenalo yra ne ką mažesnis pagalbinių instrumentų sąrašas, leisiančių iškviesti ateivius, kad šie nuneštų nereikalingus objektus, sukeisti sliekus vietomis, įsigręžti į žemę ar užlipti ten, kur paprastai sliekas nepasiektų. Šiek tiek gaila, bet nuo pat pradžių pilnu arsenalu galima mėgautis tik paprastuose žaidimuose, o tiek istorijos, tiek specialių operacijų lygiai duos vos kelis ginklus. Laimei, to vis tiek užteks, ką nors gerai išsprogdinti.

Kalbant apie sprogdinimus, labai patiko smagus ir netikėtumų pilnas lygių dizainas. Pavyzdžiui, kartais viršuje, ar tiesiog pačiame zonos viduryje buvo kamerų su vandeniu, kurias atidarius, išsiliejus srovė nunešdavo jos kelyje stovėjusius sliekus. Arba tam tikros užmaskuotos bombos, kurių sprogimai išnešdavo gerokai didesnį plotą, nei buvo tikėtasi. Visa tai suteikia to, šiam žaidimui būdingo atsitiktinumo („random“) jausmą.
Bene labiausiai nervus gadinęs dalykas buvo žaidimo įgarsinimas. Nesupraskit neteisingai, tie miniatiūriniai sliekų balsai yra savo vietoje ir be galo žavūs. Čia kalbu apie anglišku akcentu užduotis pristatinėjusią moteriškę. Viskas gal ir nebūtų taip blogai, tačiau, pirmiausiai, tų pristatymų nebuvo galima praleisti (kaip mes praleidžiame videointarpus), o iš to, ką suprasdavau, per prievarta išklausytą veblenimą, neturėjo absoliučiai jokios logikos. Vien tik atsitiktinių žodžių kratiniai. Fu.

Nepaisant minėto įgarsinimo, visumoje „Worms:Clan Wars“ yra tikrai puikus žaidimas, kuriame pilna visko: istorijos, specialių užduočių, paprasto pasikapojimo, didelių sprogimų bei visokių netikėtumų.