Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/06. Teksto autorius: JcDent

Iron Man (geležinis žmogus) gimė 1963 m., kai vienas žymiausių komiksų kūrėjų Stanas Lee sumanė sukurti herojų, kuris būtų ne visai mielas: milijonierius, mergišius ir ginklų gamintojas. Be to, jis neturi supergalių. Visa jo branduoline jėga varoma sistema sukurta pirmiausia tam, kad stabdytų kūne esančią ir į jo širdį bandančią susmigti skeveldrą. Taip jis ir gyvena iki šių dienų, padėdamas įvairiems MARVEL visatos herojams.

Žaidimas atkartoja filmo įvykius, kurie, savu ruožtu, stengiasi „sutalpinti“ kuo daugiau vardų į kuo mažesnį laiko tarpą. Starką ir jo draugą Yin Seng Afganistane pagauna teroristai, kurie nori, kad jiems gamintų ginklus. Įdomus faktas: komiksuose pagrobėjai keitėsi priklausomai nuo to, su kuo kariavo JAV. Šiaip ar taip, Tonis susikonstruoja pirmuosius šarvus ir pabėga (išskersdamas krūvą talibų), Yin Seng žūna. Gaila, tačiau niekas žaidime taip ir nepamini, koks ryšys yra tarp šarvų ir širdies.

Taip pat niekas nepasivargina paaiškinti, iš kur Starkas pažįsta juodaodį Rhody ar kelis kitus pakeliui užmuštus žmogėnus. Tikriausiai mes visi turime būti matę filmą.

Žaidimas daug dėmesio skiria, kad pasijaustum Dievu. Paprastai daugumą priešų žmonių Iron Man gali patiesti vienu šūviu iš savo blasterių. Žaidimo pradžioje yra dėmesio net nelabai vertų priešų, žaisti tampa sunkiau tik artėjant prie pabaigos, kai EMP pradeda trikdyti šarvų sistemų darbą, o žmonės ir malūnsparniai apsiginkluoja plazminiais pabūklais.

Turėčiau pažymėti, kad priešai yra gan standartiniai: žmonės, tankai, malūnsparniai, gynybos patrankos. Taip šaudant piliečius labai pastebimas ragdoll fizikos ir sugriaunamų aplinkų stygius. Be to, keistas yra artimos kovos su malūnsparniais pasirinkimas: užuot sudaužęs kabiną ir pilotą (kaip visi normalūs žmonės iš Just Cause ir Mercenaries), Iron Man sugadina uodegą, kas priverčia malūnsparnį sprogti. Be blasterių leidžiama turėti kulkosvaidį arba magneto šautuvą bei raketas ar… kitas raketas. Pagalbiniai ginklai su ribotais šoviniais reikalingi dažniausiai tada, kai energiją tenka nukreipti į šarvus.

Taip, teisingai, šarvų energiją galima ir reikia paskirstyti. Esant vienodam režimui, šarvai veiks paprastai. Nukreipus energiją į šarvų sistemą, Iron Man taps atsparesnis atakoms, bet nukentės skraidymas ir šaudymas. Ginklų sistemos leidžia šarvų ir skrydžio energijos dėka naudoti galingą Unibeam ataką. Skrydžio sistema leidžia pasiekti supergreitį. Gal idėja teoriškai ir gera, bet nėra tiek daug lygių, kad reikėtų to superskraidymo, o Unibeam pradedama lėtai ir yra sutrikdoma priešų atakų. Todėl energiją teks vis nukreipti į šarvus, daugiausiai kovose su „bosais“.

Šios yra daugiausiai vienodos: lauk, kol nukris priešo skydas, o tada šaudyk. Ir taip, kol numirs. Na, bent jau ne kokios judesių kombinacijos ar panašiai.

Negaliu sakyt, kad Iron Man yra blogas žaidimas. Ne, jis (dažniausiai) nekelia susierzinimo, yra ganėtinai smagus (kitaip nei dauguma superherojų žaidimų). Tačiau jo grafika ir garsas prastoki, gausu istorijos spragų. Bet galų gale, kaip gali nuteisti žaidimą, kuriame įmanoma rankomis iš naujo paleisti savo širdį?