Prologas

O, kiek daug recenzijų ir nuomonių, bet nė vienos teisingos, ir jeigu galėtų – mana recenzija būtų du visiškai tušti, balti puslapiai. Du puslapiai tylos. Mat taip būtų teisingiausia visų skaitytojų ir žaidimo labui. Tačiau tokiu atveju dauguma pramintumėte mane daužtu ir išjungę naršyklę, dažno įpročio dėka, žaismingai nuspaustumėte ikoną, ant kurios užrašyta: „CoD : MW2 MP“. O aš tik noriu, kad suteiktumėte šansą „The Longest Journey“.

Jų rankose

Kas galėjo pamanyti, kad prieš kelis metus išleidę žiaurų MMORPG, sulipdytą ant „Konano“ visatos (Age of Conan: Hyborian Adventures), kūrėjai „FunCom“ dar 1999-aisiais būtų spėję išleisti neįprastai savos istorijos gilumu pasižymintį žaidimą – „The Longest Journey“.

Gaila, bet šiuo metu visi „FunCom“ pažįsta kaip kompaniją dirbančia prie MMORPG žaidimų, savo karjerą pradėjusiais su nesėkmingu „Anarchy Online“. Iš tiesų, „FunCom“ nulipdė ne tik kelis daugelio žaidėjų režimo žaidimus, bet ir epinį nuotykį „Dreamfall : The Longest Journey“, kuris turėjo būti savotiškas tęsinys vienam geriausių visų laikų nuotykinių/quest‘ų žanro žaidimui „The Longest Journey“. Pastarąjį dabar ir bandysiu jums įgrūsti į kišenę, ir šiukštu, neatsisakykite jo.

Paskendęs siurrealizme

„The Longest Journey“, tai nuotykinis žaidimas, atrodantis kaip senųjų „Sierra“ nuotykinių žaidimų ir „LucasArts“ žaidimų mišinys, tad tikrai būtų malonu, jeigu prieš tai susipažintumėte su šio žaidimo įkvepėjais, kaip „The Secret Of Monkey Island“.

Žaidime mus pasitinka mūsų valdoma veikėja – April Ryan. Tik pasitinka ji mus labai keistomis aplinkybėmis – sapne, kuris atrodo taip, it būtų pernelyg realus. Ten mus pasitinka drakonas ir kalbantis medis, galų gale – neaiški skraidanti masė, kuri numeta mūsų veikėją nuo uolos, taip priverčianti April atsibusti. Ir netrukus mes suprantame, kad April, tai mergina studijuojanti vizualinius menus, gyvenanti mažame namuke, apsupta bohemiška atmosfera kvėpuojančio mažo miestuko, pavadinimu Venecija, gyventojų. Priežastis, kaip April čia atsidūrė, nėra aiški, sužinome tik tiek, kad jai teko pabėgti nuo savo tėvo ir apsigyventi čia.

Vos pradėjus žaidimą, mums paskiriamos gana paprastos užduotys. Jos dažniausiai susijusios su kasdienėmis April problemomis – darbu, mokykla ir draugais. Skamba nuobodžiai, tačiau tai ypatingai padeda suvokti April kaip veikėją ir sustiprinti žaidėjo ryšį su ja.

Po gero pusvalandžio bėgiojimo po miestą net ir kvailiui bus aišku, kad April gyvena ateityje, tačiau jau tradiciniais tapusių spėliojimų apie ateities totalitarinius valdymo režimus (dėkojam G. Orwell‘ui ir jo „1984‘iesiems“) čia nerasite. Iš tiesų, žaidimo apylinkės atrodo taip, kaip šiuolaikiniai metropoliai, tik su skraidančiomis mašinomis ir keliomis šabloniškomis kliše ištrauktomis iš kultinių sci-fi knygų/filmų.

Ir vos tik spėsite pradėti galvoti, kad žaidžiate prastą „Sims‘ų“ kopiją orientuotą tik į vieną veikėją, April vėl paskęs savo keistuose sapnuose. Būtent čia ir vyks didžioji dalis žaidimo, mat April sapnuose egsistuoja du pasauliai- Stark‘as ir Arcadia. Stark‘as, tai mokslo, technologijų ir žinių žemė, o Arcadia – magijos šventovė. Abu pasauliai yra nepaprastai puikiai pavaizduoti, kupini nepaprastų veikėjų ir ypatingai svajingų kraštovaizdžių. Ir jeigu kas nors drįs teigti, kad šie pasauliai neįdomūs, aš asmeniškai suteiksiu leidimą šmeižti tą žaidėją. Nepamilti jų tiesiog neįmanoma.

Nepamilti neįmanoma ir veikėjų dizaino, ir istorijos, ir nuostabios žaidimo kuriamos atmosferos. „The Longest Journey“ – it niekados nesapnuotas sapnas, o ne žaidimas.

Technologijos

Grafiškai „The Longest Journey“ turi nemažai panašumų su „Grim Fandango“. Kažkur į begalybę besitesiantys toliai ir kvapą gniaužiatys bolouojantys kraštovaizdžiai yra „pre-rendered“ (iš anksto užkraunami), o ne generuojami žaidimo metu. Veikėjų modeliai, sakoma, kad yra trimačiai, tačiau aštrių kampų neišvengia. Žinoma, tai atleistina, nes akys, nori ar nenori, nukryps stebėti horizonto.

Užtat įgarsinimas „The Longest Journey“ žaidime perspjauna net „Grim Fandango“, nepaprastai daug dėmesio skirta veikėjų kalbėsenos ypatumams, netgi išskirtiniams įpročiams, kaip kad čepsėjimas ar mikčiojimas. Juokinga, bet patikėkite, žaidime tai skamba itin įdomiai ir įtikinamai. Garso takelis taip pat puikiai apgaubia žaidimą „ambient“ stiliaus skambesiu, tačiau kažko išskirtinio nesitikėkite, jo funkcija – būti fonu.

Kaip bebūtų gaila, problemos žaidėją pasitinka panašioje žaidimo dalyje kaip ir „Grim Fandango“ – valdyme. „The Longest Journey“ labiau primena point-and-click žaidimus, kur veikėjas valdomas vien

„stulbinančia“ pelytės maigymo technologija, tačiau „FunCom“ bandymai ją perkelti į „The Longest Journey“ pasirodė kiek nevykę. Veikėja dažnai užstringa tarp tam tikrų objektų, neklauso komandų ir dažnai atsisako judėti iš vietos. Tiesa, keli žaidimo atnaujinimai ištaisė keletą klaidų, bet su keliomis vis dar susiduriama.

Vartotojo sąsaja įdomi: nėra atskirų inventoriaus meniu ir viskas vyksta realiu laiku, tad žaidėjas niekad nėra ištraukiamas iš žadimo. Beveik kaip šiuolaikiniuose „novatoriškuose“ žaidimuose.

Reta tokių žaidimų kaip „The Longest Journey“. Iš tiesų, reta bet ko, kas gebėtų tik vaizdų ir garsų samplaika kurti tokią gilią atmosferą. „The Longest Journey“ neparodys jums vaizdinės medžiagos, kurią jūs, priklausomai nuo noro, priimsite ar praleisite pro smegenis. Kitaip. „The Longest Journey“ jumyse kurs jausmą. Ir tai ypatingai reta dovana. Dovana, kokių, daugumoje šiuolaikinių knygų, žaidimų ar filmų pasauliuose, nerasite.

Kiek?

Skyrelis tylos.

Epilogas

Man nemalonu regėti šimtus rėkiančius, kad žaidimai neturi istorijos ir niekada nebus verti vadinti „menu“. Man nepatinka, kai tūkstančiai bijo prisiliesti prie senesnių dalykų, rydami šviežieną ir drįsdami save vadinti „snobais“ turinčiais daug patirties. Aš daug ko nepamilsiu. Užtat man būtų neapsakomai džiugu žinoti, kad sužaisi „The Longest Journey“. Savo labui.