„Tom Clancy’s Splinter Cell: Blacklist“ yra jau šeštas serijos „Splinter Cell“ (neskaitant nei šiokio nei tokio konsolei PSP skirto „Essentials“) žaidimas. Faktas, kad ši serija gyvuoja jau vienuoliktus metus (pirmasis „Splinter Cell“ žaidimas pasirodė dar 2002 metais) nori nenori verčia pripažinti, jog: a) žaidėjams visame pasaulyje patinka šios serijos žaidimai bei jos veikėjas(-ai); b) kūrėjai moka išlaikyti savo žaidimus rinkoje, tuo pačiu kiekvieną kartą pasiūlydami vis kažką naujo. Akivaizdu, kad lyginant su kitais žaidimais, serijos „Splinter Cell“ nueitas kelias yra gana ilgas ir tai gana gražiai atsispindi naujausioje jos dalyje „Blacklist“.

„Blacklist“ yra laikomas tiesioginiu praeitos dalies, „Conviction“, tęsiniu, tačiau sąsajumas tarp šių žaidimų yra išties gana simboliškas. Ir nors pastarasis teiginys pamažu pasitvirtins apžvalgos metu, tikslumo dėlei galiu paminėti tuos kelis varganus dalykus, kuriuos „Blacklist“ iš tikrųjų paveldėjo iš savo pirmtako „Conviction“. Jų sąrašas, kaip ir minėjau, gana skurdus: „mark & execute“ sistema (plačiau apie ją – vėliau) bei personažai Viktoras Coste, Patricija Kaldvel ir Andrijus Kobinas. Taip pat šiame žaidime regime išties vykusį senosios Semo Fišerio sąjungininkės Anos „Grim“ Grimsdotir sugrįžimą, tačiau ties ja visas „Blacklist“ sąsajumas su praeita dalimi ir baigiasi. Tiesa, dar išliko permatomi balti užrašai, kuriais kūrėjai išreiškia pereidinėjamų misijų užduotis, bet tai galima nuleisti kaip kosmetinę bendro, kiek pasikeitusio visos serijos stiliaus dalelę.

Žaidimo siužetas viniojasi apie vieną kertinę liniją: iš nežinia kokio pogrindžio išnirusi teroristų grupė „inžinieriai“ žada eilę teroristinių išpuolių, pavadintų „juoduoju sąrašu“ (angl. Blacklist – iš čia ir žaidimo pavadinimas), jei tik JAV vadovybė nenutars atšaukti savo karinių dalinių, dislokuotų kitose valstybėse. Savo ketinimus ši grupė įrodo susprogdindama visą Anderseno oro pajėgų bazę, esančią Guamo teritorijoje. Na ir taip jau nutinka, kad kaip tik pastarosios atakos metu bazės prieigose buvo serijos „Splinter Cell“ protagonistas Semas Fišeris su savo senu bičiuliu Viktoru Coste. Viktoras, gindamas Semą, sunkiai sužeidžiamas, todėl kai JAV prezidentė Patricija Kaldvel suformuoja „ketvirtąjį echeloną“ ir paskiria Semą jo lyderiu bei vadu, visų pamėgtas herojus imasi ne tik pačios prezidentės nurodymų sustabdyti „inžinierius“, bet ir siekia šiokio tokio savo asmeninio keršto. Į naujai suformuotą specialių operacijų ir anti-terorizmo dalinį pakviečiami ir šios kompiuterinių žaidimų serijos naujokai Isakas Brigsas ir hakeris Čarlis Cole`as. Taip pat prie šio dalinio prisijungia su pačiu Semu ne kartą praeityje dirbusi Grim, kuri kartu su juo matė gerąsias „trečiojo echelono“ dieneles.

Pats žaidimo veiksmas rutuliojasi gana nuosekliai, misijos ir visi video intarpai bei jų pateikimas įtraukia, o veikėjai – visi savo vietose, nes gautus vaidmenis atlieka stebėtinai pavyzdingai. Na, visi išskyrus garsųjį Semą Fišerį, kuris šiame žaidime, garbės žodis, nei iš šio nei iš to atrodo lyg Šepardas iš „Mass Effect“. Tiesą sakant ne tik išoriškai, bet ir visomis kitomis savo savybėmis Semas tiesiog virto Šepardu (o tokį jo atsinaujinusį įvaizdį paliudija ir krovininis lėktuvas „Paladinas“, po kurį Šepardas… oi, t.y. Semas vaikšto lyg jo antrininkas po „Normandiją“) ir dabar nežinia, kam už tai reikėtų dėkoti – naujajam Semo Fišerio personažo aktoriui bei įgarsintojui Erikui Džonsonui ar patiems „UbiSoft“? Neverta net sakyti, kad ankstesnysis aktorius, sąžiningai Semo Fišerio vaidmenį atlaikęs penkiuose „Splinter Cell“ žaidimuose (plius „Essiantials“, kurio aš tyčia nepriskaičiuoju), „Blacklist“ būtų žiūrėjęsis geriau ir tikrai nepalyginamai geriau įsipaišęs į bendrą žaidimo kontekstą. Tuo tarpu dabartinis aktorius išrodo per daug neutraliai ir net kritiškiausiomis situacijomis pagaili kokių nors emocijų. Skirtingai nei dabartinis Semas, pagridinis „Blacklist“ antagonistas Madžidas Sadikas su savo vaidmeniu susitvarko kur kas profesionaliau ir apskritai šis veikėjas yra gerai parašytas bei atrodo pakankamai įtikinantis. Pats žaidimas, savo fabula, misijomis, veikėjais, labai primena senus veiksmo filmus (turiu omenyje 80-ųjų bei 90-ųjų juostas), tokius kaip „Kietas riešutėlis“, „Bėglys“ ir t.t.

Kalbant apie patį žaidimo procesą, asmeniškai man atrodo, kad tai – kaip niekada stipriausia „Splinter Cell“ žaidimo pusė. Kodėl? Atsakymas gana paprastas: pirmą kartą žaidėjui iš tiesų suteikiama laisvė žaisti taip, kaip jam norisi. Tai yra kūrėjai iš karto siūlo elgtis taip, kaip Tau patinka, bet tavo daromus veiksmus ar pasirinkimus kvalifikuoja į tris kateogrijas: vaiduoklis, pantera arba šturmas. Trumpiau tarius jei žaidi tyliai, visos misijos metu išlieki nepastebėtas, o visus savo priešininkus arba apeini arba trumpam „atjungi“, šios misijos pabaigoje Tau susumuojami vaiduoklio taškai; jeigu mėgsti šaudyti, bet tą darai tyliai, su duslintuvu ir lieki nematomas – renki panteros taškus; galiausiai jei svaidaisi granatomis, šaudai iš stambių ginklų bei visi priešai apie Tavo buvimo vietą gerai žino, akivaizdu, jog pasirinkai šturmo žaidimo stilių. Visi šie stiliai (vaiduoklis, pantera ir šturmas) priklauso vien nuo žaidėjo, todėl visa laisvė ir atsakymas į klausimą „kaip žaisti“ priklauso tik nuo Tavęs. Kita vertus, vieno žaidėjo kampanijoje egzistuoja tokių misijų arba atskirų vietų šiose misijose, kuriose žaidėjas verčiamas išlikti nepastebėtas arba nesužeisti nė vieno priešininko, todėl tai, galbūt, yra ne visai sąžininga šturmo žaidimo stilių pasirinkusių žaidėjų atžvilgiu, tačiau tai visgi „Splinter Cell“, todėl tokių vietų žaidime tiesiog turi būti.

Priklausomai nuo to, kaip žaidi, turėtų priklausyti ir Tavo įranga, kuria iš esmės rūpinasi Čarlis Cole`as, bet kurią pasirinkti prieš kiekvieną misiją turi pats. Žaidimui įsibegėjus, galėsi atsirakinti tris galimus kostiumus ir ekipiruotes, kas pravers, kuomet norėsi turėti du skirtingus kostiumus bei įrangą – vieną sėlinimui, o kitą šturmui ar atvirai kovai. Ginklų, įvairių prietaisų, sprogmenų ir pan. bus tikrai per akis, o dėsningumą, kuriuo remiantis gausi vis geresnius ginklus ar kostiumo patobulinimus nulemsi pats, pagal save paskirstydamas pinigus, kuriuos užsidirbsi iš misijų, iš žaidimo internete ar už įvairius žaidimo keliamus iššūkius (pavyzdžiui artimojoje kovoje, tyliai, nugalėti atitinkamą kiekį priešininkų ir t.t.). Iš tirkųjų pinigai „Blacklist“ į Tavo sąskaitą plūs laisvai ir jau po kelių misijų nesunkiai galėsi užsidirbti milijoną JAV dolerių, bet lygiai tokiais pat tempais šie pinigai ir dings, nes visi patobulinimai ar įranga kainuoja pakankamai daug. Tuo tarpu daugiausia santaupų pareikalaus krovininis lėktuvas „Paladinas“, kurį tobulinant atsirakins daugybė labai pravarčių dalykų: priešų pažymėjimas kampe esančiame radare, papildomai ginklai, siūlomi iš juodosios rinkos, visų slaptaviečių atskiras pažymėjimas ir kt.

Be pagrindinių vieno žaidėjo kampanijos misijų (viso jų bus 11), kūrėjai siūlo išmėginti ir papildomas misijas, kurios bus žymiai trumpesnės, be jokių video intarpų ir dažniausiai bus orientuotos į konkrečias užduotis, tarkim išlikus nepastebėtam surinkti visą reikiamą informaciją arba nukenksminti visus lygyje esančius priešininkus. Už šias misijas bus atsakingi skirtingi Semo komandos nariai, todėl, pavyzdžiui, tylaus objektų surinkimo misijas žaidėjui skirs Grim, o misijas, kurias galima pereiti tik su draugu (co-op) siūlys Isakas Brigsas. Žodžiu, liūdėti tikrai neteks, nes žaidėjui siūlomas turinys paskirstytas kaip niekad apdairiai, tad tiek žaidimas vienam, tiek su draugu prie vienos konsolės ar su atsitiktiniu partneriu internete truks tikrai pakankamai ilgai ir veiklos turėsi gerai savaitei. Ir aš jau nekalbu apie žaidimo tinkle režimą, kuris siūlo labai paprastą bei suprantamą sistemą: pradedi žaisti, keliesi savo rangą ir pagal tai gali patekti vis į daugiau skirtingų žaidimo tinkle režimų bei pradėti kurti savo asmeninį personažą, o ne naudotis šablonais. Pats žaidimo tinkle sprendimas, „šnipai prieš samdinius“, atkeliavo dar iš trečios „Splinter Cell“ dalies „Chaos Theory“, bet „Blacklist“ buvo išties juntamai patobulintas ir ptaikytas labiau šiems laikams, tad jei tikiesi kokybiško vieno žaidėjo kampanijos tęstinumo, jį tikrai gausi įsijungęs žaidimą tinkle. „Blacklist“, bent jau pirmosiomis valandomis, vyksta automatinis žaidėjų grupavimas pagal jų rangą ir prioritetus, todėl nesusipratimų ar netikėtų nusivylimų pasitaikyti neturėtų.

Iš esmės „Blacklist“ žavi tuo, kad jame vėl, kaip ir pirmuosiuose „Splinter Cell“, pagrindinis dėmesys skiriamas daugiau sėlinimui nei brutaliam veiksmui, kurį tiesiogiai ir netiesiogiai skatino „Conviction“ (nors pastarasis savo laiku man taip pat paliko gana gerą įspūdį). Tad jei galvoji, jog „Blacklist“ yra kiek pašiuolaikintas sugrįžimas prie „Splinter Cell“ šaknų – gali ramiai atsikvėpti, nes tikrai neklysti. Bet tuo pačiu neliks nuskriausti ir tie, kas po pamėgto „Conviction“ nori gauti papildomą porciją to paties – žaidime tas tikrai, nors ir su minimaliais pavaržymais kai kuriose misijose, leidžiama. Taip pat „Blacklist“ gali eksperimentuoti pasirinkdamas vis kitus konkrečių misijų perėjimo kelius, nes jų yra toli gražu ne vienas, o už slapčiausiųjų suradimą būsi apdovanotas papildomais taškais. Be to itin žavi tos misijos, kurių tikiesi mažiausiai, pavyzdžiui Guantanamas arba misija, kurioje iš pirmojo asmens tenka pavaldyti Isaką Brigsą. Bežaidžiant pasirodė, kad ypač vieno žaidėjo kampanijoje tikrai dosniai išlaikomas misijų įvairiapusiškumas bei skirtumai, kūrėjai nešykšti skirtingų aplinkų ar netikėtų žaidimo proceso sprendimų. Deja, kaip jau minėjau ir aukščiau, reikalus kiek gadina pats Semas Fišeris, kuris būdamas toks, koks yra dabar, tikrai pernelyg dažnai iškrenta iš konteksto ir, bent jau man, trukdo įsijausti (ypač kai visi kiti veikėjai atrodo įtikinamai ir į žaidimo kontekstą įsilieja laisvai).

Tarp misijų yra leidžiama laisvai judėti po visą „Paladiną“, kalbinti pagrindinius personažus, naršyti po pasaulio žemėlapį renkantis misijas ir kt. Vėlgi, viskas pavojingai primena „Mass Effect“, bet jeigu labai susikaupi ir stengiesi nekreipti į tai dėmesio – beveik pavyksta. Iš „Paladino“, tarp misijų, galima bus paskambinti Semo dukrai Sarai, tačiau žinant, kad šiuose pokalbiuose dalyvauja naujasis Semas, iš jų patarčiau daug nesitikėti. Ir juo sunkiau šiuos pokalbius įvertinti bus tiems, kas prieš tai gana įsijautę perėjo „Lost Planet 3“, kuriame Džimas Peytonas itin natūraliai, per nuotolį, bendrauja su savo žmona. Bet jeigu „Blacklist“ vertinčiau atsiribojęs nuo neitin sužavėjusio Semo Fišerio personažo, tai galėčiau drąsiai pasakyti, kad parašytas žaidimas tikrai kokybiškai, scenarijus sumaniai apgalvotas ir išdėliotas, o patys veikėjai sukurti remiantis labai įtikinančiomis žmonių savybėmis. Žodžiu, aukštumoj.

Muzikinis apipavidalinimas tiesiog puikiai dera prie žaidimo ir ypač įvairios įtampos gaidelės ar intensyvėjančios muzikinės temos kartais priverčia apsukti personažą, kad įsitikintum, jog už Tavęs tuo metu tikrai nieko nėra ar kad Tavęs išties niekas nepastebėjo. Kita vertus, to negalėčiau taip pat drąsiai pasakyti apie žaidimo grafinį apipavidalinimą. Nors daugelis misijų ir sužavėjo, bet iš vizualinės pusės žado neatėmė, o taip pat žaisdamas kartais pernelyg gerai suvoki, jog tai, ką matai, tėra triukas ar eilinė Tavo dėmesio nukreipimo priemonė. Ypač tokie dalykai ima kristi į akį tada, kai tą pačią misiją žaidi antrą, trečią, ketvirtą ir daugiau kartų. Beje, maloniai nustebino tai, kad žaidžiant žaidimą akivaizdžiai pasimatydavo tos vietos, kur buvo suplanuoti QTE (quick-time events), bet vėliau buvo išimti. Gera matyti, kad UbiSoft sau leidžia nebėgti su banda ir leisti žaidėjui mėgautis video intarpais. Hm, nors, visgi, pačioje pabaigoje šiokio tokio QTE nebuvo išvengta… Tačiau pabaiga stipri ir paliekanti įspūdį, netgi priminė kultinį 1995 metų filmą „Heat“, tad visa kita tikrai galima atleisti.

Pabaigai galiu pasakyti nei daug nei mažai: nuoširdžiai rekomenduoju. „Splinter Cell: Blacklist“ yra išskirtinai kokybiškas žaidimas, kuriame netrūksta nei turinio, nei to turinio vertės. Žaidimas puikiai subalansuotas ir tiems, kas mėgsta žaisti tinkle – tiek veteranams, tiek naujokams – bei tiems, kas jau buvo išsiilgę gero „co-op“ nuotykio (su draugu galima žaisti ne tik Isako Brigso misijas, bet ir tas, kurias siūlo kiti Semo Fišerio komandos nariai). Kas liečia visus kitus žaidimo aspektus – kiekvienam individualiai. Tikiu, kad kažkam visiškai netrukdys atsinaujinęs Semas Fišeris, jau kiek atgyvenusi grafika arba gal kaip tik trukdys pernelyg griežtai propaguojamas sėlinimas ar tam tikros misijos, bet tai jokiu būdu nekeičia jau kurį laiką nusistovėjusio fakto – „Splinter Cell: Blacklist“ pagaliau pasirodė ir žaidimas išėjo išties vykęs, visai kaip senais gerais „Pandora Tomorrow“ arba „Chaos Theory“ laikais.