Į legendinio santechniko žaidimų seriją Nintendo įleido naują narį. Tai – naujausiai Nintendo nešiojamai konsolei „3DS“ skirtas kūrinys pavadinimu „Super Mario 3D Land“. Kol kas šis žaidimas tėra vienintelis šios mano konsolės bibliotekoje, todėl žaidimo procesas padėjo ne tik prisiminti ir iš naujo pažinti seną gerą Mario, bet ir susipažinti su pačiu 3DS. Spalvingumo šiam žaidimui netrūko, bet ne viskas alus, kas geltonas ir putoja.

Pradedame nuo pradžių

Istorijos turbūt ilgai pasakoti nereikia, bet vis vien galiu glaustai priminti, kas įvyko: Siaubūnas Bowser’is pagrobė princesę Peach, na o Mario per šių žaidimų serijai būdingus 8 pasaulius, Bowser’į vejasi iš paskos, siekdamas išlaisvinti mylimąją. Jūsų, kaip žaidėjo pareiga su šiuo raudoną/mėlyną kombinezoną vilkinčiu veikėju per tuos 8 pasaulius prabėgti.

Žaidime akims gražių naujovių – gausu. Viena iš jų – tam tikruose lygiuose esantis žiūronas, per kurį, rankose fiziškai sukiojant pačią konsolę, galima apžvelgti visą žaidimo lygį. Ypač įspūdingai visa tai atrodo su 3D efektais. Savaime aišku – žodis „3D“ žaidimo pavadinime reiškia, jog tai – pirmasis iš tikrųjų trimatis Mario žaidimas. Žinoma, ir prieš tai žaidėjai turėjo galimybę valdyti Mario trimatėje erdvėje, ir bėgioti ne tik į kairę ir į dešinę, tačiau šiame žaidime prisideda ir 3D efektai, kas žaidimą išmuša iš bet kokių iki tol matytų grafinių standartų. Prieš pat akis iššokančio priešo iliuzija, bei matomo gylio panaudojimas, siekiant tiksliau atlikti ilgus šuolius. Žinot kaip liaudis sako – geriau vieną kart pamatyti…

Pirmas pasaulis toks lengvas.. Antras irgi?

Pirmame pasaulyje, kaip ir pridera, mane pasitiko rami, klasikinio tipo aplinka su žole ir debesėliais, o po kelių žingsnių ir pirmasis Goomba. Pritėškęs pirmą priešą, bet nūnai užlipęs ant spygliuoto vėžlio supratau, jog kažkas ne taip – mano valdomas Mario sumažėjo. Reiškia prieš tai jis jau buvo suvalgęs padidinantį grybą, ir man pačiam vargintis jo ieškoti nereikėjo. Na gerai, tarkim tai kūrėjai padarė dėl estetinių priežasčių. Pirmo lygio pabaigoje užšokęs ant vėliavėlės stulpo aukščiausio taško, gavau papildomą gyvybę, o prie turimų monetų kiekio žaidimas prisumavo neišnaudotas sekundes (lygį reikia pereiti per 400 sekundžių), ir prie šešeto gyvybių prisidėjo dar viena… Ir visa tai tik pirmame lygyje! Bet tai niekis – paskui bus sunkiau… Ar ne?

Atvira žinutė kūrėjams

Trečiajame pasaulyje tokiu būdu jau turėjau 15 gyvybių. O būdamas šeštame jų turėjau… aštuoniasdešimt penkias. Taip, 85 gyvybės Mario žaidime. Tuomet mano lėtai mąstančioms smegenims „dašuto“ – Nintendo, ar jūs iš manęs šaipotės? Žaidimas išlengvintas iki tokio nepadoraus lygio, kad jį bežaidžiant nuoširdžiai galvoje ėmė kirbėti įvairūs egzistenciniai klausimai – ar aš toks profesionalas, kad sugebu surinkti apyšimtį gyvybių, kai klasikiniame 1985-ųjų Super Mario Bros, 8 gyvybės jau yra utopija.. O gal šis žaidimas skirtas tik mažiems vaikams ir aš be reikalo putojuosi? O gal, neduok Duke’ai, Doom’ai, Mario (!) ir visi kiti šventieji, dabartinė žaidėjų karta tiek sukvailėjo, jog reikėjo šitaip išsidergti iš tokio legendinio platformerio? Tik nepamanykite, jog keikiu būtent Jūsų, skaitytojo, įgūdžių nebūvima – aš kalbu apie mases, į kurias parduodama tokį produktą taikosi Nintendo. Suprantu – visur didžiuliai pinigai, bet dar geriau suprantu ir šitai – nevalia taip užgaulioti užkietėjusių Mario fanų ambicijų…

Su gyvybių skaičiumi bėdos nesibaigė…

Mario šiame žaidime gali paimti ne tik gėlę, kuri leis jam šaudyti ugnies kamuolius, bet ir spygliuoto vėžlio kostiumą, leidžiantį mėtyti bumerangus, taip pat – galima paimti ir specialų kubelį su propeleriu, esantį tam tikruose lygiuose, su kuriuo galima nusklęsti didelius atstumus ir pakilti į viršų kai to reikia. Mano mėgstamiausias buvo senas geras, klasikinis meškėno kostiumas, kuris mūsų veikėjui padeda nenukristi į bedugnes, ir su mosuodamas savo uodega, kurį laiką išlaiko Mario ore. Retas atvejis, bet pasitaikė ir taip, jog šiame žaidime teko numirti penkis kartus iš eilės. Tuomet, vėl atsidūręs lygio pradžioje, pamačiau keistą geltoną kubelį. Paginiau Mario po juo ir pašokau, norėdamas pasižiūrėti, kas per daiktas slypi tame kubelyje. Pasirodo tai buvo baltas meškėno kostiumas. Hm, pagalvojau, ko gero tokie dalykai žaidime atsiranda atsitiktine tvarka. Tik kuo tas baltas meškėno kostiumas ypatingas? Kuo ypatingas supratau užmušęs priešą vos prie jo prisilietęs. Galvojau – nieko sau, pasisekė gauti nemirtingumą! Tik po to susiejau faktą, jog šis nemirtingumas gaunamas KIEKVIENÀ kartą, kai žaidėjas praranda 5 gyvybes iš eilės.. Ne gana to, praradus 10 gyvybių, gauname sparnus, kuriuos užsidėjus, nuskrendame į lygio pabaigą!! Kaip jums tai? Įspūdį dar sustiprina ir tai, jog 85 turimų gyvybių pasidaro ne taip jau ir gaila, ir kartais norisi tuos penkis ar net dešimt kartų nusižudyti tyčia, kad kuo greičiau pabaigti šią parodiją..

Tyčia penkis kartus nusižudęs paskutiniame žaidimo lygyje norėjau išbandyti, ar nesąmonių virtinė pasibaigs, ir gal vis gi bent Bowser’is įveiks šį Mario nemirtingumą. Slapčia tikėdamasis, jog čia rasiu bent kokį iššūkį, pastarojo nesuradęs, ėjau miegoti kaip niekad „susigruzinęs“.

Jei niekada rankose nelaikėte konsolės…

„Super Mario Land 3D“ – pro šoną prašautas Nintendo bandymas perkelti mūsų visų mylimą klasikinį herojų ir tikrojo 3D vaizdo erdvę. Žaidimas nėra blogas, tačiau yra tinkamas tik pirmą kartą rankose laikantiems konsolę. Ypač jei žaidėjui mažiau nei dešimt. Nepatenkantiems į šiuos kriterijus su šiuo žaidimu nėra ką veikti, ir šis tampa toli gražu ne iššūkiu, o tiesiog spalvotu trimačiu atviruku. Todėl jei norisi Mario, patarčiau griebtis labiau laiko patikrintos klasikos.