Turbūt ne man vienam išgyvenimo žaidimai kažkodėl visuomet siejasi su zombiais, dalinėmis super-galiomis, visur besimėtančiais ginklais ar kažkokia postapokalipse. Tačiau, cituojant „This War of Mine“ pradžioje esančią Hemingvėjaus citatą, realybėje viskas būtų kiek kitaip, arba „moderniame kare tu mirsi kaip paprastas šuo“. Būtent todėl „This War of Mine“ ir yra toks kietas. Čia iš karto reikia paminėti, kad žaidimas nėra naujas, išleistas 2014 metais bei skirtas tik PC platformoms. Nors atvirai tariant, aš net neįsivaizduoju, kodėl buvo nuspręsta daryti būtent taip, nes visi valdymo ypatumai (jei jie nebuvo kardinaliai pakeisti) tiesiog idealiai tinka tapšnojimui pirštais.
Taigi, kuo šis „The War of Mine“ toks ypatingas? Turbūt tuo, kad iš visų žaistų išgyvenimo žaidimų yra arčiausiai realybės. Trumpai tariant, žaidimo istorija sukasi ne apie zombius ar tolimoje planetoje sudužusį kosminį laivą, o paprastus žmones, privertus išgyventi snaiperių apsuptame mieste, kuriame praktiškai nustoja vyrauti bet kokia tvarka, tad visi maisto produktai, medikamentai, gamybinės medžiagos gaunamos marodieriaujant/apvogiant tokius pačius nelaimėlius kaip ir mūsų valdomi veikėjai. Negana to, žaidimas neleis išsaugoti progreso, tad kiekvienas veiksmas, kiekvienas pasirinkimas turės kažkokią įtaką.
Tiesa, kalbant apie žaidimo išsaugojimą, visai atsitiktinai pastebėjau, kad šį dalyką galima apeiti, kadangi žaidimas progresą išsaugoja tik išauštant naujai dienai. Taigi, jeigu nuspręsime žaidimo procesą nutraukti bet kuriuo dienos ar nakties (kuomet ieškome daiktų) metu, kitą kartą pradėsime tos pačios dienos pradžioje. Tai gali pasirodyti vertinga taupant materijas – jeigu nežinodami pasistatėme kažkokį prietaisą, kuris tuo matu pasirodo esantis bevertis), „užsirauname“ ant ne itin draugiškai nusiteikusių kaimynų ir pan. Šis dalykas taip pat leido pastebėti jog žaidimas daugeliu atvejų generuoja vieną iš dvejų (kartais trejų) variantų. Štai, jeigu nutiks taip, kad mus apvogs, kitą rytą žaidimas išspjaus vieną iš dvejų pasėkmių. Pavyzdžiui, didesnis pavogtų resursų kiekis, arba mažesnis kiekis, bet sužeisti namuose likę veikėjai.
Ko gero įdomiausia žaidimo dalis yra pateikiama problema, kaip vienu metu patenkinti trijų veikėjų norus. Štai, pradžioje vienas jų gali šiek tiek negaluoti (jam reikės surasti vaistų), kitas gali būti alkanas (reikės pagaminti maisto, bet norint išnaudoti visus turimus resursus turėsime pasistatyti orkaitę), dar vienas – prastai išsimiegojęs, pavargęs ar visai nemiegojęs, nes visą naktį saugojo namus, kad į juos neįsilaužtų tokie patys „nuotykių ieškotojai“, tad jam reikės lovos. Jeigu ieškodami resursų nuspręsime žudyti pakeliui sutinkamus NPC, mūsų veikėjai paluš morališkai, dažniausiai nieko nebedarys, jiems reikės kitų veikėjų pagalbos… ir buteliuko stipresnio gėrimo. Jeigu veikėjai nusigers, atitinkamai bus linkę neklausyti mūsų duodamų nurodymų ir, pavyzdžiui, į lovą nukeliaus tik gerokai „paspaudyti“.
Nors pradinėms reikmėms skirtų resursų rasime savo namo viduje, jų neišvengiamai reikės daugiau. O tam kiekvieną naktį (nors tai neprivaloma, galime leisti veikėjui pamiegoti ir pan) galėsime leisti vieną veikėją rinkti medžiagų. Ir, aišku, jos arba bus labai ribotos, arba jų bus tiek, kad veikėjui nereiks toli keliauti ir jų ieškoti, arba susitiksime su mūsų atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusiais NPCs, kurie arba paprašys išeiti, arba bandytis nudaigoti. Žinoma, vieni veikėjai tai darys geriau už kitus. Štai, mano antrojo žaidimo metu pasisekė gauti veikėją, kuprinėje turintį net 15 vietų (kuomet kiti veikėjai jų turi po 10 – 12), taigi kas trečia naktis man praktiškai sutaupydavo vieną papildomą naktinę kelionę.
Svarbiausia, kad visi šie sprendimai nebus paprasti, kaip eiliniame RPG žaidime, kur išvogę visą visą parduotuvę galime bevargo tuos daiktus parduoti pačiam parduotuvės savininkui. Ne, čia iš senos moters paėmęs vaistus vaikėjas jausis blogai, jį grauš kaltės jausmas, jis nuolat galvos kaip tai moteriai šiuo metu sekasi, ar ji vis da gyva. Bet juk darome viską, kad tik išgyventume. Apskritai, nors vieni gali sakyt – ir, ko gero, tokia yra šio žaidimo esmė, ty, kaip karo metu išlaikyt humaniškumą ir nesužvėrėt, aš nuosirdžiai manau, kad daugelis veikėjų yra per daug ištižę. Turint omeny tai, kad daugelis jų yra ne pirmos jaunystės vyrai, ne moterys.
Kaip jau minėjau, „This War of Mine“ yra tiesiog gimęs būti žaidžiamu planšetėse, mat viską, be jokių problemų, galime valdyti dviem nykščiais.
Apskritai, nepaisant ganėtinai aukštos kainos, kuri gali atbaidyti pigesnių žaidimų ieškantį pirkėją („appstore kaina 15 dolerių), „This War of Mine“ tos kainos yra tikrai vertas. Galiu drąsiai teigti, kad tai – vienas geresnių per šiuos metus žaistų žaidimų. O žaisti teko tikrai nemažai.
