Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/01

Autorius: RAW

Senokai nemačiau žaidimo, kurį gali sumalti į miltus, sutrypti į purvą, bet kartu išaukštinti iki padebesių. Viskas priklauso nuo to, iš kurio taško pažiūrėsi.

Mount & Blade grafika paprasta kaip 2 centai, modeliai vienodi, karaliukų buveinės panašios viena į kitą kaip du vandens lašai. Pokalbiai perteikiami DOS laikų stiliumi, viskas raštu ant viduramžių dvasią atspindinčio popieriaus.

Dialoguose viena frazė visiškai nepriklauso nuo kitos. Jei paklausiu, kas sėdi tamsiojoje, ir sargybinis atsako, kad šiuo metu nieko nėra, tai tolesnis prašymas leisti pasikalbėti su kaliniu jo nesutrikdo Susimoku ir einu į tuščią požemį…

Garsas ne ką geresnis. Jei su garsiniais efektais dar pusė bėdos, tai per visą žaidimą neišgirsi nė vieno žodžio! Tiesiog niekas nekalba, viskas perteikta raštu. Kita vertus, gal ir gerai. Jei visur skambėtų vienas ir tas pats balsas…

Siužeto žaidime nėra. Vienintelio ir nenuginčijamo tikslo taip pat. Tiesiog išgyveni, ugdai herojų, kaupi pinigus, patirtį.

Tai kas gi žaidime gero?

Nepaisant minėtos prastos grafikos, pasaulis sukurtas neblogai, modelių išvaizdą taip pat galima pakęsti. Įprastuose kadruose nematyti orkų ir kitų tradicinių padarų, o yra penkios žmonių valstybės, kurios vienos su kitomis derasi, kariauja ar prekiauja. Apie jų tarpusavio ryšius periodiškai pasirodo pranešimai ekrane. Tavo herojus ) laikosi atokiau kurį laiką, vykdo smulkias užduotis, tačiau gali prisiekti kažkuriam valdovui ir šėlti jo vardu.

Žaidimo pradžioje leidžiama sudaryti herojaus biografiją: tėvas, vaikystė, jaunystė. Visa tai reikalinga tik pradiniams taškams paskirstyti. Herojus tobulina trijų rūšių savybes: bruožus (jėga, vikrumas, intelektas ir charizma), įgūdžius (joti, suteikti pirmąją pagalbą ir daugybė kitų) ir gabėjimą naudotis ginklais (mokėjimas valdyti kardus, arbaletus ir t. t.).

Pasaulyje laisvai klajoji tarp gyvenviečių, iš kaimų seniūnų gauni atsitiktines užduotis, pavyzdžiui, kažkur nueiti, kažką parnešti, apginti nuo banditų, padėti kovoje ir t. t. Valdovai gali paprašyti nubausti pasprukusį prasižengėlį (galima atsiimti už tai pinigus arba pasirinkti: „Man nereikia tų kruvinų pinigų“), priminti apie skolą ir panašiai. Kelionėje herojų ar tą kaimą, pro kurį jis joja, dažniausiai užpuola banditai. Užverda visai smagi kova. Kaunantis blokuoti reikia vienu pelės mygtuku tik po to, kai priešas pakelia ranką, ketindamas atakuoti, kitaip gali blokuoti ne tą šoną, kurį reikia. Smogti turi paspausdamas kitą mygtuką. Nors DI ypatingai neblizga, tenka pasistengti. Ypač kai priešininkų ne vienas, o tai dažnai pasitaiko. Iš nugalėto priešo susirenki turtą. Kad netektų niūriai keliauti vienam, leidžiama susirinkti komandą, kuriai turi mokėti, tačiau jos padedamas gali pakankamai užsidirbti, kad ir rinkdamas duoklę iš banditų ar užėmęs gyvenvietę. Gausūs mūšiai įkvepia.

Ir pagaliau didžiausias žaidimo pliusas – žirgai. Kautis galima raitam. Greitis ir laiku atliktas smūgis uždega. Užtenka įsirėžti žirgu į priešą, ir pastarasis bus sužalotas. Nuo arklio gali ir šaudyti, tačiau tai gana sunku. Smūgiuojant didesniu greičiu, kardo daroma žala padidėja. Didelis raitų karių mūšis palieka tikrai gerą įspūdį. Juolab kad kovų fizika sukurta pagirtinai. Jeigu pėsčiojo žygiai primena senovišką ir paprastą RPG, tai vaizdas visiškai keičiasi sėdus ant žirgo. Tarp kitko, herojus gali dalyvauti ir turnyruose.

Taigi, nepaisant prastos grafikos ir garso, Mount & Blade gali pasigirti labai geru ir uždegančiu žaidimo procesu. Raitelių mūšiai nepakartojami. Turint galvoje tai, kad žaidimą kūrė keli žmonės, jį išvis galima vadinti šedevru. Šis žaidimas jau sulaukė daug gerbėjų, yra intensyviai aptarinėjamas forumuose ir kuriamos jo modifikacinės versijos. Ieškantiems Lietuvos, siūlau parsisiųsti Great Lithuanian Mod, kur gyvuoja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Be to, bandomoji versija leidžia žaisti tik herojaus ugdymo lygio apribotą žaidimą.