“Point and click” galėtų būti labai įtraukiantis ir labai įdomus žanras. Tačiau aš tikrai nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visi pastaruoju metu žaisti šio žanro žaidimai laikosi tų pačių (tikriausiai jau dabar jas taip galima vadinti) klišių. 1) Veiksmas būtinai vyksta kosmose arba kokiame nors postapokaliptiniame, kiberpankiniame, futuristiniame pasaulyje. 2) Pradžioje VISUOMET pagrindinis tikslas būna vienas ir tas pats: sutaisyti generatorių. O tam, kaip vėliau paaiškėja, reikia ištyrinėti visą planetą. Todėl pirmąsyk įsijungęs „Primordia“ ir mintyse apsidžiaugęs „och, čia bus kažkas gero“, tuoj pradėjau ironiškai šypsotis: „nejaugi ir vėl generatorius. Jo, tikrai generatorius“.

Šiaip, „Primordia“ mane labiausiai patraukė savo oldskūline vizualizacija, savotiškai primenančia 1996 metų žaidimus. Ir ne veltui, kadangi žaidimas įkvėpimo sėmėsi iš paties legendinio „Planetscape Torment“, o jo vyriausiasis kūrėjas yra vienas „RPG Torment: Tides of Numenera“ rašytojų. O tai vėliau galima pajausti pačioje tamsioje ir niūrioje, purvinoje, technlogijomis apkarstytoje aplinkoje.

Tačiau, žodis „gražu“ anaiptol nereiškia „praktiška“. Priešingai, toks žaidimo vizualinis stilius sukelia šiek tiek nepatogumų, kadangi vietomis tiesiog sunku suprasti kur ir kas randasi. Negana to, žaidimas veikėjui leidžia šiek tiek po aplinką judėti pačiam, o toji aplinka nėra apribota griežtomis sienomis, taigi paspaudę ne toje ekrano vietoje, galima veikėją nuvesti tolyn nuo mus dominančio objekto. Nelabai padeda ir žaidime esantis inferfeisas. Paprastai „point and click“ tipo žaidimuose, sunkiai sekantis ką nors rasti galime pirštu ilgesnį laiką paspaudę ekraną išvysti interaktyvius objektus. Tik čia jis veikia kažkaip nedraugiškai. O šalia to, atsiranda dar trečia funkcija, leidžianti apie tą daiktą paklausti mus nuolat sekiojančio dirbtinį intelektą turinčio drono, tad ilgainiui iškyla klausimai „ką man dabar daryti – pažiūrėti pačiam, ar klausti roboto“.

Verta pažymėti, kad žaidimas taip pat nėra lengvas. Na, bent jau lyginant su kitais tokio paties žanro atstovais. Čia jau, praktiškai, nuo pirmųjų žingsnių sutinkamos užduotys mums beveik nebus sufleruojamos, kaip tai daroma kituose žaidimuose (pavyzdžiui, „aš pabandyčiau sujungti tą ir aną detales ir pas panaudoti ten“). Todėl ilgainiui toks betikslis „o gal čia?“, „nu tai jei ne ten, tai gal čia“ „trial and error“ bandymas pradeda pabosti. Dar pridėkime ne itin draugišką interfeisą bei akyse raibstančią vizualizaciją ir gausis į sėdynę spiriantis kokteilis, tiksiantis tikrai ne kiekvieno žaidėjo skoniui.

Čia taip pat verta pažymėti, kad „Primordia“ nėra visiškai naujas žaidimas. Štai, „Steam“ sistemoje jis pasirodė dar 2012 metais ir surinko itin teigiamus žaidėjų įvertinimus, stipriosiomis žaidimo pusėmis įvardindami pačią istoriją, garso takelį bei visatą, kurioje vyksta veiksmas. Tai yra, būtent tai, ką dabar galime rasti šioje „iOS“ skirtoje versijoje. O už vos 5 dolerių kainą, žaidimas yra tikrai vertas dėmesio.