„Deus Ex: Mankind Divided“, visų pirma, yra puikus prieš penkmetį pasirodžiusio „Deus Ex: Human Revolution“ tęsinys. Puikus, nes jame yra viskas, ką turi turėti tęsinys ir šiek tiek daugiau: kūrėjai tęsinyje ištaisė dalykus, kurie praeitoje dalyje atrodė nekaip bei pridėjo tai, ko kai kam labai trūko. Tad dabar, žaidžiant „Mankind Divided“, pagaliau apima jausmas, kad žaidi beveik pilnavertį naujos kartos „Deus Ex“ žaidimą. Iki tobulybės liko nedaug ir tai, matyt, kūrėjai pasitaupė trečiajai trilogijos daliai, kuri, tuo pat metu (reikia tikėtis), atsakys ir į per abi dalis susikaupusius klausimus.
Žaidimas prasideda pralėkus dvejiems metams po „Human Revolution“ įvykių, o ypatingai to vieno konkretaus, kuris įvyko praeitos dalies pabaigoje. Šiame žaidime žaidėjai stebi drastišką permainą nuo protezų ir protezuotųjų aukso amžiaus prie baimės, neapykantos ir represijų. Protezuotųjų priespauda, žmonių susiskaidymas bei nuolat augantis nepasitikėjimas tarp dviejų pusių tampa kunkuliuojančiu „Mankind Divided“ fonu. Tuo metu daugelio pamėgtas „Human Revolution“ herojus Adamas Džensenas pradeda dirbti Interpolui ir tampa antiteroristinio padalinio TF29 dalimi. Tačiau vykdant užduotį Dubajuje, kurios metu šiam padaliniui buvo paskirta pričiupti ginklų kontrabandininkus, Adamas susiduria su protezuotais kariais, veidus dengiančiais auksinėmis kaukėmis. Taigi, misija Dubajuje paserviruoja daugiau klausimų, nei atsakymų, o vos atvykęs į Prahą, herojus patenka tiesiai į sprogimų seriją miesto geležinkelio stotyje. Lyg to būtų maža, lyg yla iš maišo, ima lįsti netikėti paties Adamo gyvenimo vingiai. Tad būtent tokią, kaip engimą užnarpliotą ir daugialypę istoriją, kūrėjai ir pateikia žaidėjui. Todėl svarbu, kad pastarasis būtų jai pasiruošęs. Na, bent jau peržiūrėjęs specialų vaizdo įrašą, į kurį kūrėjai pabandė sutalpinti visus esminius praeitos žaidimo dalies įvykius bei primygtinai pasiūlo peržiūrėti prieš pradedant „Mankind Divided“ siužetinę kampaniją.
Pirmas dalykas, kuris tikrai maloniai nustebino šiame žaidime, tai liūnas, į kurį yra patekę ne vieni garsūs žaidimų kūrėjai bei tai, kaip iš šio liūno grakščiai iššoko „Mankind Divided“ kūrėjai. Tas liūnas yra praktiškai neišvengiamas kalbant apie žaidimų tęsinius RPG ar veiksmo žaidimuose, kuriuose veikėjai tobulėja – ką daryti su visais pagrindinio veikėjo išmoktais sugebėjimais, juk jis bus per stiprus jau pačioje žaidimo pradžioje? Na, kol kas nei vienas kūrėjas nesugalvojo nieko originaliau, kaip pirmąją žaidimo misiją leisti žaidėjui pasijusti stipriam ir naudotis visais sugebėjimais, o vėliau, prisidengus kokia nors banalia priežastimi, atimti juos visus bei priversti žaidėją vėl viską susirankioti iš naujo. Visas šis procesas itin kvailai atrodė antroje bei trečioje „God of War“ dalyse, nes abejose kūrėjai, per daug nesivargindami, panaudojo identišką sprendimą. Na, bet „Mankind Divided“ kūrėjai, nors toks Adamo galių apribojimas buvo neišvengiamas, išties nustebino, įpindami į visą šį procesą netikėtų siužeto vingių, nemažai intrigos bei malonų bonusą žaidėjui. Vien už šitai žaidimą kūrusiai „Eidos Montreal“ studijai galima skirti apdovanojimą už sugebėjimą tai, kas sena ir kitų kūrėjų ištampyta, pateikti naujai bei novatoriškai.
Teko susidurti su įvairiais „Mankind Divided“ vertinimais, kurių esminiai – nepakankama žaidimo trukmė ir į iškeltus klausimus taip ir neatsakantis siužetas. Na, dėl pastarojo teiginio aš negalėčiau sutikti, bet, matyt, kiekvienam savaip, nes vieni daugiau narplioja žaidimo aplinkas, įvairius, net pačius mažiausius istorijos gabalėlius, o kiti – mažiau, dėl to tokie ir panašūs neatitikimai tarp žaidėjų yra neišvengiami. Tuo metu kalbant apie žaidimo trukmę, kurią kiti apibrėžia 15-a valandų, nesutinku nei kiek. Taip, galbūt, jei žaidėjas žaidžia tik pagrindines misijas, jose neužsibūna ir šitaip žaisti jam sekasi – tikėtina, jog per tiek valandų žaidimą pereiti įmanoma. Tačiau norint pereiti visas šalutines misijas (kurios kaip niekada gilios, daugialypės ir sudėtingos pasirinkimais, perleidžiamais žaidėjui), išnarstyti kiekvieną žaidimo pasaulio kampelį bei pasikalbėti su visais veikėjais, laisvai gali prireikti ir dvigubai tiek laiko. Jau nekalbu apie tai, kad „Mankind Divided“ žaidėją verčia pasirinkti ir priklausomai nuo pasirinkimų, skiriasi net kai kurios siužetinės misijos, tad antrą kartą šį žaidimą tikrai verta pereiti vien dėl jų.
Teko matyti, kad kritikos susilaukia ir „Mankind Divided“ pasaulis, veiksmo vietos. Neva Praha yra maža, kūrėjai sutaupė ant aplinkų, o „Human Revolution“ buvo daug didesnis ir labiau įtraukiantis (tiek pasauliu, tiek istorija). Vėlgi, negaliu ginčytis, nes kiekvienam, matyt, yra savaip, tačiau man trys skirtingi Prahos veidai – viso žaidimo metu žaidėjas pamatys Prahą dieną, Prahą naktį ir… nesakysiu – išties skyrėsi bei privertė iš esmės tas pačias aplinkas pamatyti visai kitomis spalvomis bei visai kitaip jas naršyti. Be to, žaidimo viduryje žaidėjų laukia visiškai nemaža atskira zona, kurioje bus ir priešiška teritorija, ir gyvenamoji, tad vien tam, kad pilnai išnaršytų šią atskirą vietą žaidėjui prireiks ne vienos valandos. Jau nekalbu, apie vietoves, kuriose tenka apsilankyti žaidimo eigoje. Šia prasme „Mankind Divided“ yra netgi dinamiškenis ir talpesnis už „Human Revolution“, nes nuolat įtraukia ar įmeta žaidėją į kažką naujo (tiek kalbant apie aplinkas, tiek siužetiškai).
Bet kokiu atveju, žaismas – tai ta „Mankind Divided“ dalis, dėl kurios net skeptikai vienareikšmiškai sutinka: „taip, tai yra geriau už „Human Revolution“. Pradedant tokiais ilgai lauktais dalykais, kaip galimybė žaidėjui pereiti visą žaidimą neužmušus nė vieno žmogaus (taip, bosų taip pat), ar net apskritai – nesusikovus nė su vienu žmogumi – ir baigiant naujais bei labai savo vietoje atsidūrusiais Adamo sugebėjimais, žaidimas gerokai pastūmėja į priekį tai, ką kūrėjai buvo pradėję praeitoje dalyje. Nors tai buvo ir anksčiau, bet šioje dalyje (ar bent jau taip atrodo?) – kaip niekada daug pasirinkimų žaidėjo patogumui. Nors tai ir yra, galima sakyti, sėlinimo žaidimas (nebent pasirinksite jį žaisti kaip šaudyklę, kas, beje, irgi įmanoma ir net puikiai išpildyta), tačiau žaisdamas nejauti jokio streso. Žaidžiant visada žinai, kad iš kiekvienos situacijos būtinai bus mažiausiai trys išeitys, o dažniausiai – dar daugiau. Tad pralaimėjus, patekus į spąstus ar strigus – visuomet gali bandyti kitą kelią, kuris bus visiškai kitoks. Taip suteikiama ir laisvė laisvai rinktis Adamo sugebėjimus – nenusipirkęs plaučių reguliatoriaus, dar nereiškia, kad užstrigsi prie koridoriaus, užpildyto nuodingomis dujomis: šalia būtinai bus kopėčios, slaptas tunelis, kurį atidengsi pakėlęs sunkų daiktą ir t.t. „Mankind Divided“ yra tiesiog nesuskaičiuojamų sprendimų ir galimybių jūra. Žinoma, taip būdavo ir anksčiau, bet gal ši dalis yra itin prieinama net visiškiems „Deus Ex“ naujokams?
Žaidime daug dėmesio teks skirti pokalbiams, nes bus toli gražu ne vienas, kurio metu galima bus išvengti kraujo praliejimo ir išspręsti viską vien savo nuovoka bei logika. Šie visi pokalbiai, kai pultelį laikančios rankos gali drebėti labiau nei prieš sunkią kovą su bosu, dar kartą parodo ir paryškina, koks išskirtinai kokybiškas yra žaidimo įgarsinimas. Ne vien Adamą įgarsinęs aktorius (sugrįžęs po „Human Revolution“), bet ir visi šalutiniai ar net apskritai foniniams pašnekesiams balsus paskolinę aktoriai viską padarė absoliučiai kokybiškai ir be menkiausių trūkumų. Tenka pripažinti, kad tai – vienas kokybiškiausių kompiuterinių žaidimų įgarsinimų kokius tik yra tekę girdėti paskutiniu metu. Lygiai tas pats, beje, pasakytina ir apie garso takelį, bene idealiai derantį prie matomų vaizdų, atmosferos bei žaidimo kuriamos nuotaikos.
Grafinis „Mankind Divided“ apipavidalinimas, iš pat pradžių pernelyg nepribloškęs, vėliau ima skleistis gražiausiomis spalvomis. Manau, žaidimas itin tikroviškai parodo atskirtį tarp vargšų, užguitųjų ir stovinčių aukščiau, tarp protezuotųjų ir trokštančių išlikti „švariais“ žmonėmis. Taip pat žaidimas nukelia žaidėją į vienas įspūdingiausių SCI-FI aplinkų. Pavyzdžiui, pamenu, kaip labai norėjau žaidimo, kuris leistų pabuvoti pasaulyje, bent kiek primenančiame „Blade Runner“. Ir va, žaisdamas „Mankind Divided“, o ypač gan ilgą žaidimo viduryje esančią misiją aš daugiau nei vieną kartą pagavau save belyginant žaidimą su „Blade Runner“. Labai geras jausmas, kurį supras ir pajus visi, kurie turi panašius lūkesčius.
Žaisdamas žaidimą pagalvojau, kad daug kam, galbūt, jis pasirodys panašus į kino filmą „Matrica. Perkrauta“. Ne dėl atmosferos ar siužeto, bet dėl padėties trilogijoje – tiek šis filmas, tiek „Mankind Divided“ atsiduria pusiaukelėje, todėl neišvengiamai palieka neatsakytų klausimų, dėl tų pačių priežasčių nesijaučia kaip užbaigtas ir nugludintas produktas, nors toks tikrai yra. Ar ras ramybę išbaigtas istorijas mėgstantys žaidėjai ir negalintys užmigti, jei paliekamas bent vienas klausimas? Tikriausiai, ne. Bet ar turės gerą laiką tie, kas mėgsta tyrinėti bei dievina „Deus Ex“ žaidimus ar pameta galvą dėl „Ghost in the Shell“, „Blade Runner“ ir pan.? O taip!
