Mano manymu, pirmojo asmens šaudyklės yra kitas žanras, kuris po JRPG pertvarkymo turi būti reanimuotas. Tai gali pasirodyti kaip kliedesiai, juk pirmojo asmens šaudyklės yra vienas populiariausių video žaidimų žanrų, generuojantis rekordines industrijai pajamas. Matote, bėda yra ne tame. Šią mintį iškėliau todėl, kad ir vėl pirmojo asmens šaudyklės suvienodėjo. Prieš daugiau nei dešimt metų pasirodęs „Medal of Honor“ užsuko APK paremtų žaidimų vajų. Vėliau atėjo „Infinity Ward“ ir kitą perversmą padarė su šiuolaikinio, modernaus karo aplinka. Dabar didžioji dalis šaudyklių puikiai sudirgina amerikonų smegenines (pykit nepykę, jie daugiausiai perka, todėl teks dar ilgai žaisti tai, kas aktualu mūsų NATO sąjungininkui) pasiūlydamos nužudyti kokį rusakalbį teroristą, aplankyti tas vietas ir išauklėti tas tautas, kurios turi imunitetą amerikiečių politinei įtakai. Tas pats per tą patį…

Būtent dėl šios priežasties, labai gerai pasijutau išbandęs „The Darkness“. Jis kažkuo kitoks. Čia nereikia vaikytis ateivių džiunglėse, bei nėra tikimybės, kad Tave rūkantį vidury baltos dienos apšaudys iš malūnsparnio. Žaidimo koncepcija iš pirmo žvilgsnio yra kiek triviali – eilinis trileris mafijos motyvais. „The Darkness“ originalų atspalvį suteikia tą trilerį apipinanti ir kartais visai jį į antrąjį planą nugrūdanti mistika.

„The Darkness“ yra paremtas to paties pavadinimo komiksu, bet nebijokite, istorija galima mėgautis net ir iš anksto nežinant kas tas Džekis Estakado ir kodėl jį bando nužudyti jo įtėvis ir mafijos galva švelniai vadinamas dėde Poliu.

Džekis patenka į labai jau suktą situaciją. Jam su kolegomis buvo pavesta nuvažiuoti „surinkti“ iš „klientų“ pinigus. Tiek atsimena Džekis. Viskas ką jis žino dabar, kad pinigų jau nebėra, o dėdė Polis ne juokais nusiteikęs jį už dingusius šlamančius nubausti mirtimi. Ne gana to, pas Džekį 21-mojo gimtadienio proga ima reikštis antgamtinės anomalijos. Džekis sužino, kad jame apsigyvenusi kažkokia tamsioji dvasia, kuri ir šiaip jau keletą šimtmečių neduoda ramybės Estakado giminei. Viską apsunkina tai, kad ta tamsa kėsinasi užvaldyti Džekį, iš pradžių gundydama neeilinėmis galiomis. Džekiui tenka sunki užduotis: stengtis geruoju ar bloguoju išspręsti konfliktą su įtėviu ir tuo pačiu išsiaiškinti kas per padaras tūno jo viduje ir kaip jį iš ten iškrapštyti.

Žaidimo istorija yra labai niūri, tamsi, ir pesimistinė. Tam niūrumui ir pilkumui dar talkina ir mistika, vietomis priverčianti pasijausti nejaukiai, kuomet net pačiam žaidėjui sunku suprasti kas po velnių čia vyksta. Visa tai labai primena pirmąją „Condemned“ dalį, o tai tikrai nėra blogai.

Veiksmas vyksta Niujorko gatvėse, bei po jomis esančioje metro stotyje. Gatvės atrodo labai slegenčiai, jos praktiškai tuščios, be gyvybės. Tačiau metro pilnas visokio plauko padugnių bei įtartinai atrodančių žmogystų, kurie rodos tik ir nori smeigti peilį į nugarą. Visa tai kažkuria prasme nemaloniai priminė paskutinįjį „Wolfenstein“ ir jo miestą Isenstadt. „The Darkness“ kuria labai įtaigų pasaulį, kuris idealiai pritaikytas savotiškai istorijai. Joje gausu keiksmažodžių, kraujo ir žudynių, kurios čia kur kas teatrališkesnės nei kitose šaudyklėse, pilnos agonijos ir neretai lydimos maldavimų nežudyti, dėl to ir įtikinamesnės. Siužetas nenuspėjamas, įvykiai greitai keičia vienas kitą: vieną akimirką bėgi namų stogais nuo sraigtasparnio, kitą jau dėl tam tikrų priežasčių atsidūręs Pirmajame Pasauliniame Kare bandai pereiti „Niekieno žemę“ su Tave lydinčiomis, iš abiejų fronto pusių trasuojančiomis kulkomis. Taip mafijos trileris keitinėjasi su mistine siaubo istorija, ir net perėjus žaidimą sunku pasakyti, kuri iš jų čia buvo antrame plane. „The Darkness“ pasaulį suprasti padeda kiekvieno užkrovimo metu Džekio dėstomos mintis apie įvykusius arba dar tik įvyksenčius įvykius. Tiesa, kartais tie Džekio postringavimai labiau primena pilstymą iš tuščio į kiaurą.

Būdamas šviesoje, Džekis yra eilinis mafijos smogikas. Jis greitai krenta pakirstas kulkos, todėl atsidūręs atviroje vietoje jis yra iš karto pasmerktas mirčiai. Viską aukštyn kojomis apverčia tamsiosios Džekio galios. Vos jis atsiduria šviesai neprieinamoje vietoje, Džekas gali išsikviesti jame tūnantį padarą, kurio egzistencijai palaikyti būtina tamsa. Tas keistas padaras leidžia matyti tamsoje bei suteikia skydą nuo priešų atakų. Atstatyti savo energiją šis padaras gali ir rydamas ką tik nužudytų žmonių širdis arba siurbdamas tamsą iš aplinkos. Laikui bėgant Džekis vis labiau įvaldys šios tamsios dvasios galias ir išmoks čiuptuvais pagriebti ir mėtyti daiktus, atskirti vieną iš savo čiuptuvų ir paslapčia žudyti priešus, naudotis Tamsos ginklais ir net atverti nedidelę juodąją skylę. Ir tai dar ne viskas. Išsikvietus Tamsą imsi matyti ne tik prieblandoje, bet ir pastebėsi keistas iš žemės styrančias ataugas. Iš jų lyg kokiame „Overlord“ galėsi išsikviesti keletą pagalbininkų iš tamsos pasaulio, kurie Tau pasitarnaus apšaudydami ar kitokiu būdu žudydami priešus bei naikindami šviesios šaltinius.

Kaip ir minėjau, šviesioje vietoje atsidūręs Džekis yra visai niekam tikęs. Jis neturi jokių galių arba jos yra itin susilpnėjusios. Sukauptos tamsos kiekį parodo spalvos ryškumas ant Džekio „augintinių“ išlindusių jam iš nugaros. Kuo spalva ryškesnė, tuo Džekis stipresnis.

Visos Tamsos galios padaro „The Darkness“ labai įdomiu žaidimu, nes nuolat reikia naikinti šviesos šaltinius ir laikytis prietemoje norint pereiti žaidimą. Galiu prilyginti „The Darkness“ žaidimui „Prototype“, kuris be tų mistinių galių būti tiesiog eilinis žaidimas. Įvaldžius visas tamsos technikas, „The Darkness“ žaisti yra tikrai smagu. Galima svaidyti į priešus automobilius, įtraukti priešų malūnsparnį į juodąją skylę arba įsviesti priešą į orą ir sušaudyti jį krentantį kulkų kruša. Žinoma, dažnai teks kai kuriomis galiomis naudotis ir dėl būtinybės, pavyzdžiui su čiuptuvu patekti į nepasiekiamas vietas ar pralindus pro plyšį atrakinti duris.

„The Darkness“ turi gerai subalansuotą sudėtingumo lygį. Pasirinkus „easy“ žaisti bus lengva, o „normal“ bus vidutiniškai sunku. Tarp sudėtingumo lygių jausis jausis skirtumas, kas paskutiniu metu ne itin dažnai pasitaiko naujausiuose žaidimuose, kuomet žaidžiant „normal“ yra per lengva, o „hard“ per sunku. „The Darkness“ kūrėjams pavyko pasiekti aukso viduriuką balansuojant sudėtingumo lygį.

„The Darkness“ veikėjus įgarsino ganėtinai žinomi aktoriai dirbę prie „Band of Brothers“, „Oz“, „Six feet under“ ir jų profesionalumas tikrai juntamas. Visi veikėjai kalba kaip tikri gangsteriai nesikuklindami pridėti savo firminių posakių pilnų keiksmažodžių.

Kad ir koks „kitoks“ „The Darkness“ būtų, iki puikaus žaidimo jam dar reikia padirbėti. Visų pirma, priešų dirbtinis intelektas labai nevykęs. Kartais jie surežisuotai pašoka į vieną ar į kitą pusę, neva tai vengdami kulkų. Gaila, bet pasitaiko, kad jie pašoksta ne į tą pusę. Patiko nebent jų telepatinė savybė jausti kada man baigiasi gyvybės. Vos tik ekranas paraudonuoja ir nieko nematyti, priešai ima pulti beatodairiškai ir visi iš karto. Su banditais susijęs ir dar vienas niuansas. Nors žaidimo pasaulis piešiamas kaip realistiškas (neskaitant keleto Džekio nuotykių su Tamsa), tačiau mafijozams tai nė motais, ir gavę kulką į kaktą jie tik trumpam atsigula pailsėti. O ką jau kalbėti apie „nereikšmingus“ šūvius į širdį, kaklą ar į kelį. Tad suvarpius blogiuką rekomenduoju naudoti kontrolinį šūvį į galvą (iš antro karto suveikia, matyt gal lygiai į tą pačią vietą reikia pataikyti), o tada nedelsiant ištraukti širdį.

„The Darkness“ turi ir prastą valdymą, prie kurios reikia įprasti. Ypač man kliuvo tai, kad protagonistas bando tikroviškai nestabiliai rankose laikyti ginklus, jų laikymo padėtį pritaikydamas prie aplinkybių. Deja, daugeliu atveju tai veikia nekokybiškai ir net dažnai kliudo normaliai pataikyti kam nors į galvą. Be to ir pats veikėjas vaikšto kažkaip nelygiai ir nesijaučia tokio tikslumo kaip sakykime „Call o Duty“ žaidimuose. Kita vertus čia to taiklumo nelabai kur ir reikia, išskyrus tą atvejį kai bandoma pataikyti į viską apšviečiantį žibintą už 100 m.

Tai toli gražu ne vienintelis techninis brokas. Žaidimas mėgsta dažnai „palaginti“, tradiciškai tose vietose, kur daugiau veiksmo ir priešų. O tai tikra erzina, nes ir taip netikslų valdymą padaro dar labiau komplikuotą. Antra vertus, „The Darkness“ nors ir po trejeto metų vis dar atrodo gražiai atkurdamas pusėtinai detales aplinkas. Kita vertus, aplinkos pagražintos iš pagrindinių veikėjų sąskaitos, kurių daugelis nusileidžia net paprasčiausiam bomžui prie mafijozų slėptuvės besišildančiam rankas. Tokie paradoksai, kuomet kai kurie pagrindiniai veikėjai atrodo prasčiau už eilinius praeivius skersgatvyje yra tikrai retas reiškinys video žaidimuose.

„The Darkness“ yra ganėtinai trumpas kaip ir daugelis šaudyklių. Žaidimą galima įveikti per kokius keturis ar penkis prisėdimus. „Starbreeze“ žaidimo trukmę bandė prailginti papildomomis misijomis, kurias galima gauti iš mieste bei metro esančių žmonių. Misijos, deja, yra trumpos ir užmirštinos, jas vykdyti galima nebent dėl „achievemento“ ar gaunamų telefono numerių, kurie atrakina papildomą turinį, pvz. „The Darkness“ komiksus, koncepcinius piešinius ir kitą medžiagą apie žaidimą.

Šiaip ar taip, „The Darkness“ nėra prastas žaidimas, netgi priešingai – žaisti jį dažniausiai be galo smagu. Viską apkartina kūrėjų iki galo neįgyvendintos idėjos, kurioms dar trūksta pašlifavimo. Dėl to stipriai nekaltinu „Starbreeze“, nes kai kurie „didesni“ kūrėjai „The Darkness“ klaidas pakartojo po keleto metų visai to nesigėdydami, o netgi kišdami tai kaip jų pačių originalias idėjas.