Iš žurnalo PC Klubas 2005/08. Autorius: Frank

„Orion“ manęs niekad nebuvo nustebinusi šauniais žaidimais, ir šį kartą nieko ypatingo arba kažko prilygstančio žaidimų gamintojų gigantams nesitikėjau, bet net neišbandęs nenorėjau smerkti besivystančią kompaniją, kuri gal po kurio laiko leis tikrus hitus, todėl suteikiau jai progą pakelti savo reputaciją mano akyse. Tam aš pasirinkau vieną iš naujausių jos gaminių — „HellForces“.

Nors aš nuo seno labiau mėgau RPG bei strateginius žaidimus, kartais gyvenime ateina toks momentas, kai tai kas patiko labiausiai pasidaro šlykščiausia, ir tiesiog norisi pailsėti nuo pamėgtų žanrų. Norisi ko nors, kur nereikia daug mąstyti, bet pasinerti į įvykių sūkurį, ne tobulinti savo įgūdžius, o tiesiog ištaškyti visus, kas pasipainios, į mažus gabalėlius. Tokiais momentais kaip niekad gelbsti FPS’ai. Taip prasidėjo mano kova už jūsų sielas „Hellforces“ žaidime.

Tardymas

Stalas… kėdė… tardytojas. Pati pradžia įdomi tuo, kad vos pradėjęs žaidimą, tam tikra prasme esi jį užbaigęs. Bet tai supranti tik tada, kai pereini visą žaidimą :). Esmė ta, kad pagrindinis personažas yra tardomas, ir viską, ką jis pasakoja, tenka įgyvendinti realiai žaidime, aišku. Bet kaip gi mūsų herojus pateko į tokią situaciją? O viskas prasidėjo taip: Steve’as Guist’as (pagrindinis herojus) turėjo vieną draugę, kuriai nebuvo abejingas, bet ji buvo narkomanė, todėl jie greit išsiskyrė. Tačiau narkomanai taip lengvai neatlimpa, tad buvusi draugė iš jo prašinėjo pinigų eilinei dozei, kuriai Steve’as pinigų pagailėjo, žinoma, linkėdamas tik gero. Bet taip atsitiko, kad jo buvusi mylimoji priklausė kažkokiai sektai, ir jai reikėjo pagalbos, o padėt jai galėjo tik Steve’as. Vyrukas ne didvyris, bet turėjo daryt tai, ką privalėjo. Viskas nebūtų buvę taip blogai, jei ne tas faktas, kad visi žmonės, kuriuos jis sutiko, buvo demoniški zombiai, aplinkui viskas degė, kareiviai, jau neatpažindami normalių žmonių, šaudė visus, ką matė… Apokalipsė atėjo, bet vilties dar buvo.

Bet iš kur visa tai? Pragaro vartai be priežasties neatsidaro, o priežastis yra. Pasirodo, vienas mokslininkas atrado būdą, kaip atskirti sielą nuo kūno ir ją panaudoti kaip energijos šaltinį. Kūnai be sielų apsėdami demonų iš ano pasaulio ir virsta kraujo trokštančiais zombiais. Tai labai naudinga pragaro valdovui Baphometui, kuris savo demoniškų zombių pagalba suvienija visus pasaulio satanistus ir kitą velniu tikinčią padermę. Maža to, jis dar ir prigriebia į savo rankas mokslininką ir jo „kūno sielos“ atskirtuvą. Tai padaro ne asmeniškai jis, bet jo vergai iš korporacijos „Baphomet & Co.“ (Kažkur girdėjau, kad korporacijos — blogio sėklos :)). Ir visą šitą košę teks srėbti Steve’ui, nors jei ne jo buvusi mergina, greičiausiai jis sėdėtų namuose ir lauktų, kol viską sutvarkys kas nors iš „Doom’o“. Toks jau tas Steve’as: šaltakraujis, ant pasaulio nusispjovęs, bet turintis labai gerą sarkastišką humoro jausmą, tikrai labai gerą.

Ginklai, ginklai ir dar kartą ginklai

Man šis žaidimas patiko ginklų gausa. Iš viso jų yra 24. Palyginus su kitomis šaudyklėmis, čia yra pakankamai masyvus arsenalas kovojant prieš blogį. Rasti galima visko visų skoniui — nuo beisbolo lazdos, skerdiko kirvuko iki standartinių automatų, granatsvaidžių ir t.t. Bet yra ir ypatingų ginklų („Soul Master“) ir kažkas panašaus į trivamzdį šratinį šautuvą, šaudantį sielomis. Beveik kiekvienas ginklas turi 2 šaudymo tipus. H&K MP6 gali šaudyti serijomis po 3 kulkas arba galima varyti visą apkabą, tas pats ir su automatiniu vinčesteriu ir su raketsvaidžiu. Pistoletu galima šaudyti lėtai, bet taikliai arba greitai, bet kur papuola. Variantų yra, tik reikia mokėti juos pritaikyti susiklosčiusiose situacijose. Mane ištikimiausiai lydėjo MP6 — greitas šaudymas ir užtaisinėjimas, be to, šis ginklas pakankamai taiklus. Pačių ginklų modeliai ne visai tokie, kokius mes įpratę matyti kituose žaidimuose, bet nėra jie kažkuo blogesni, tiesiog kūrėjai savaip juos pateikė žaidėjams. Amunicijos ginklams rasti nebus sunku — kaip ir priklauso, ją galima papildyti iš priešų arba šiaip rasti visokiuose kampeliuose. Šiek tiek nusiminiau daroma ginklų žala. Iššovus į galvą, priešas praranda vos vos daugiau gyvybės nei pataikius į krūtinę ar dar kur, arba iššovus vinčesteriu iš artimo atstumo vieno šūvio nepakaks, nors įprasta, kad jis turėtų užmušti ir dar nublokšti priešą porą metrų. Kad ir kaip ten būtų, viskas ne taip jau ir blogai: ginklų daug, ir šaudyt jie gali dviem variantais, „Soul Master“ ir ,,Soul Shotgun“ įdomūs ir originalūs egzemplioriai, o patys ginklų modeliai atrodo neblogai.

Radai raktą, ieškok durų

Šiuolaikiniuose FPS’e įsigalėjo nauja taisyklė, kad herojus dažniausiai turi bent vieną super galią: sulėtinti laiką (taip vadinamą „bullet time“), telekinetines galias arba vampyriškas ypatybes. Nesvarbu, ar jas įgyjama po kurio laiko ar jos iškart yra, svarbu tai, kad jos išvis egzistuoja. Deja, į tai „Hellforces“ neatsižvelgė, nors tam labai tiktų kokie nors satanistiški užkeikimai. Taigi žaidimas priklauso „senajai mokyklai“, kai reikia tiesiog brautis pro monstrų ordas, ieškoti išėjimo, raktų ir kitų elementų, kad greičiau būtų galima pasiekti lygio pabaigą. Taip pat pasigedau kokio nors transporto su didžiuliu kulkosvaidžiu ar dar kuo nors, kas leistų tiesiog pasidžiaugti masinėmis skerdynėmis.

Nepalik savo kūno…

Kaip jau minėjau, priešai, kuriuos sutiksit, bus zombiai, kareiviai ir Baphometo korporacijai tarnaujantys satanistai. Pradėsim nuo smulkios „žuvies“ — zombių. Ne patys protingiausi padarai ir apsiginklavę geriausiu atveju skerdiko kirvuku arba peiliu. Išsisukt nuo jų atakų gan lengva, svarbiausia, kad į kampą neužspraustų. Išlaisvinti zombių kūnus nuo demono, tūnančio viduje, galima paprasčiausiu vamzdžiu jam užtvojus porą kartų per galvą.

Tikėtis, kad visas žaidimas bus kaip lengvas pasivaikščiojimas ir silpnutis pasitrankymas, nevertėtų. Nes zombių trankymas neužtruks ilgai, netrukus į sceną įžengia gerai apsiginklavę kareiviai ir satanistai (pasirodo, kareiviai irgi dirba Baphometui). Čia jau išvengt sužeidimų bus žymiai sunkiau, nes šovinių priešininkai tikrai negailės. Protinių sugebėjimų atžvilgiu šie jau gudresni už zombius, bet jokių sudėtingų atakų jie neplanuoja, nebėga pastiprinimo, nešaudo iš už kampo, moka tik porą kūlverstukų, kurie atitolina jų mirtį kelioms sekundėms, bet tai viskas. Priešų DI pakankamai silpnas. Atrodo, jog tam iš vis buvo skirta mažai dėmesio. Turbūt buvo manyta, kad jei sugeba šaudyt ir pataikyt — tai jau gerai. Šiaip pačių priešų modelių labai mažai ir jie kartojasi vos ne kiekvieną lygį, o tai labai pabosta. Yra ir keletas bosų, bet įspūdžio ir jie nepalieka, nes atakos jų neįdomios ir atrodo jie patys ne ką geriau. Vienu žodžiu, čia irgi galima buvo pasistengti labiau.

Skoliniai iš kitur

Žinoma, gali atrodyti, kad mūsų buvę tautiečiai — kaimynai moka tik kopijuoti savo lyderiaujančius kolegas žaidimų pramonėje, bet šį kartą buvo įdėta porą dalykėlių, kurie bus naudingi kovoje, pvz: „Trinity Glasses“, kurių paskirtis yra tokia: kuriam laikui viską matysit kaip matricos kodą, bet esmė ta, kad juos reikia naudoti kaip naktinio matymo prietaisą. Dar yra visokių Mayų statulėlių, kurios duoda papildomą apsaugą, taip pat Džino lempa, duodanti nesibaigiančius šovinius. Ir dar daug daug kitų dalykėlių, apie kuriuos būsit girdėję arba iš žymių filmų arba šiaip iš kur nors.

Techninė pusė

Žiūrint į žaidimą iš techninės pusės, jis neprilygsta šiandienos hitams. Šis žaidimas turi savotišką video intarpų stilių, kuris paremtas komiksais. Kažkuo panašu į „Max Payne“, tik spalvų mažiau naudota, tačiau idėja tikrai pasirodė labai įdomi. Vėliau intarpai bus nuobodūs dialogai, varomi žaidimo varikliuku, kuris niekaip „neįsipaišo“ į šiandienos standartus. Grafika pakankamai silpna ir pasenusi: priešai atrodo kampuotai, veidai mirę, akys net nemirksi, judesiai stipriai apriboti. Bent jau naudojamas „ragdoll“, ir galima nunešti galvą arba iškapoti dalį kūno priešams, bet ir tai ne visiems. Pagirtina tai, kad buvo skirta dėmesio kulkų paliekamoms žymėms sienoje, bet tai menkniekis palyginus su pagrindinėm, neleistinom klaidom šiuolaikiniam FPS‘ui.

Garsai irgi nepasižymi kažkuo ypatingu. Priešai apsiriboja keliomis visą laiką pasikartojančiomis frazėmis, ginklai šaudo ne taip efektingai kaip norėtųsi, o kartais atrodo, kad ginklų skleidžiami garsai iš vis jiems netinka. Įgarsinimas pakankamai neblogas, nors pasigedau daugiau emocingumo. Muzika nebuvo kažkokia įsimintina, galima pasakyti, standartinė.

Pabaigai

Perėjęs žaidimą, o jis kai kada buvo pragariškai sunkus, dar kartą įsitikinau, kad dabar kuriami „Orion“ žaidimai dar nepasiekė to lygio, prie kurio mes įpratę, bet aš šią kompaniją gerbiu už tai, kad ji bent stengiasi kažką padaryti. Patys kūrėjai tikriausiai žino, kad topiniu žaidimas netaps, bet tikisi, kad žaidėjai supras juos, jų problemas ir vis dėlto nuspręs įsigyti žaidimą. O galbūt ateityje „Orion“ pradės kurti tikrai kokybiškus hitus, kurie bus tikra bomba ir nušluostys nosis visiems kitiems kūrėjams.