Bokštelių gynybos žanre mane visuomet žavi vienas dalykas – šių žaidimų užmetamas „kablys“. Toks aštrus ir užkarpytas, kad atsileidžia tik gerai papurčius. Konkrečiau tariant, šio tipo žaidimuose dažniausiai prieinama ribą, kuomet lygį reikia kartoti iš naujo. Būtent minėtojo kablio dėka, tasai kartojimas nepabosta, net jei kartoti reikia ir dešimtą kartą, nes kiekvieną kartą galima mėginti vis kitokią strategiją, pagaliau leisiančią sumušti visus metamus priešus. Taigi, dabar turime dar vieną, (beje, kaip patys kūrėjai apibūdina, „hardcore‘inį), naujai iškeptą šio žanro žaidimą, pavadinimu „Defense Technica“.
Jau pats „Defense Technica“ pavadinimas mums sufleruoja jog turėsime reikalų su ateities technologijomis. „In the Grim Darkness of the“…oi, palaukit. Iš tiesų, žaidimo veiksmas vyksta 3012 metais. Žmonija jau pakankamai išsivysčius, kad galėtų efektyviai vykdyti kitų nežemiškų civilizacijų paieškas. Aišku, tai padaryti jiems pavyksta – surandamos net dvi, potencialiai draugiškos civilizacijos, su kuriomis sukuriamas alijancas vienam tikslui – bendromis jėgomis gintis nuo bet kokių pavojų. Deja, šią utopiją netrunka sugriauti naujoji „pro-šovini-nacionalistinė“ valdžia, įsitikinusi, kad būtent jie turi būti Žemės ir jos resursų šeimininkai. Šie „šeimininkai“ netrunka išdavikiškai užpulti Žemę. Laimei, žmonės tokiam atvejui buvo (beveik) pasiruošę ir kaip paskutinį išsigelbėjimą paleido laivą. Dar kartą, deja, piktieji ateiviai buvo nusiteikę itin agresyviai ir pradėjo vytis.
Nuo piktųjų ateivių ginsimės „nesveikai“ kietomis, žmonių sukonstruotomis aukšto kalibro „mecha“ patrankomis, kurios į skutelius draskys visokius čiuptuvus, nariuotus kūnus ar rafinuotas, melsva šviesa dvelkiančias technologijas. Lyg kokiam „Pacific Rim“ ar „Starship Troopers“. „Gooo, humanity!“.
Taigi, žaidime yra 8 skirtingi bokšteliai. Deja, visų iš karto naudoti negalėsime, stipresnieji atsirakins tik pasiekus tam tikrus lygius. Kiekvienas bokštelis turės savo funkciją, puikiai pasitarnausiančią tiek prieš konkrečius priešus (šiuo atveju skraidančius), tiek prieš ropojančius (pastariesiems naikinti tinka visi, išskyrus vieną bokšteliai). Negana to, sutiksime įvairių specializacijų priešų, kurių vieni greitai lakstys, bet kartu greitai mirs, kiti bus lėtesni, bet nepalyginamai tvirtesni, o treti ir ketvirti turės žalą sugeriančius skydus.
Bokštelius taip pat bus galima tobulinti. Tiksliau, ne galima, o būtina, kadangi aukštesniuose lygiuose gausės priešų kiekis, neištobulintas bokštelis darys per mažai žalos, todėl nepavyks apginti reaktoriaus. Tiesa, patobulinti bokšteliai nedarys daugiau žalos, vos tik juos pastačius. Pirmiausiai reiks pastatyti silpnesnį variantą, o tik po to jį patobulinti. Bokštelių tobulinimas čia yra labai paprastas ir neįvelia kokios „kosminės“ sistemos. Viskas ką reikės daryti – stengtis surinkti visas už lygių perėjimą gaunamas žvaigždes, kurios ir yra tobulinimui reikalinga valiuta.
Kalbant apie žaidimo lygius, pirmiausiai reikia paminėti jog čia yra tik du sunkumo lygmenys: „normal“ ir „hardcore“. Kiek pastebėjau, „hardcore“ nuo „normal“ pagrinde skiriasi tik paduodamų priešų kiekiu ir, svarbiausiai, gaunamų taškų kiekiu, jei norite, kad jūsų vardas būtų geriausiųjų šimtuke. Iš tiesų, bent jau pirmuosiuose lygiuose, žaidžiant „hardcore“ rėžimu didesnių problemų kilti neturėtų.
Toliau reikia paminėti nestandartinį pastarųjų dizainą. Aišku, žaidime yra ir paprastų vieno kelio lygių, kuriuos užtenka apstatyti bokšteliais, padidinti žaidimo tempą ir laukti kol pasibaigs visos priešų bangos. Minėtieji „nestandartiniai“ lygiai, priešingai paprastiesiems, turi ne vieną, o bent du (kai kuriais atvejais ir 4) kelius. Juose taip pat rasime atvirų ir plačių vietovių. Todėl norint išgauti tą vienintelį kelią (nukreipti priešus reikiama linkme), reikės bandyti keletą efektyviausių blokavimo variantų. Galiausiai, ne vietoje pastačius užtvarą, priešams nebeliks nieko, kaip tik eiti kiaurai. Tiesa, čia galima išnaudoti prastą priešų intelektą, priverčiant juos vaikščioti tuo pačiu keliu pirmyn ir atgal, kol bokšteliai atliks savo darbą.
Dažniausiai, kol dar nebūsime gerai įsitvirtinę, žaidimas nuspręs pasiųsti itin stiprius karius, arba keletui miklesnių priešų pavyks praslysti pro kol kas silpną ugnies liniją ir jie, niekieno netrukdomi bei neskubėdami pradės pulti reaktorių. Tokių atveju, žaidime galima padaryti du dalykus: paleisti didelę, beveik visus priešus ištaškančią bombą, arba pataisyti reaktorių. Tam naudojamas aplink reaktorių susikaupiantis „eteris“. Visa bėda jog šis „eteris“ yra labai ribotas, o bombos kraunasi be galo ilgai.
Negalima nepaminėti ir įdomiosios „kintančio oro“ sistemos“. Pastaroji aktyvuojasi tik tam tikruose lygiuose ir kaip nors įtakoja bokštelius. Pavyzdžiui, atvirame ore galimai pasirodo rūkas ir sumažina visų bokštelių matomumo lauką tam tikru procentu. O tai, savo ruožtu, pasunkina reaktoriaus gynimo sąlygas.
Gerą įspūdį paliko žaidimo grafinis apipavidalinimas. Nuo detalių lygių, iki minimalistinio – skaitmeninio „interfeiso“ dizaino. Patiko ir puikiai su žaidimo procesu besirišantis garso takelis.
Taigi, „Defense Technica“ yra tikrai puikus bokštelių gynybos žaidimas. Jame rasime paprastą, bet pakankamai plačią bokštelių tobulinimo sistemą ir įdomaus dizaino lygius, pateikiančius neprastą, puikiai užkabinantį ir nenorintį paleisti iššūkį.
