O štai ir dar vienas žaidimas turintiems daug laiko kelionių metų ar mėgstantys knygą dažniau nei kartais iškeisti į nešiojamą konsolę. Taip pat tai eilinė 3DS žaidimų kompiuterio pergalė prieš „Vita“ gerų, išskirtinių RPG žanro žaidimų srityje, nes jau kelintas iš eilės šio žanro žaidimas atkeliauja būtent į 3DS. Tiesą sakant, „Persona Q: Shadow of the Labyrinth“ neatrodė toks jau labai daug žadantis: daug kas manė, jog tai siekis pasipelnyti iš fanų bazės, kuri susikaupė po labai sėkmingų (ir tikrai kokybiškų) „Persona 3“ bei „Persona 4“ žaidimų. Bet galite atsipūsti: „Persona Q: Shadow of the Labyrinth“ yra tarsi kūrėjų meilės laiškas žaidėjams, į kurį jie sudėjo viską, ko pastarieji galėjo tikėtis, o viską pateikė žaidimų serijai „Persona“ neįprastoje, „Etrian Odyssey“ serijos forma.

Na, ką kadaise (ir ką dabar) kūrė bei kuria „Atlus“ (bei ką leidžia) turbūt rašyti nereikia, nes tie, kas domisi bei seka – tikrai žino. O kas nesidomi, tai tikrai visų pavadinimų neatsimins – net nespės su kuo nors suasocijuoti – todėl pasakysiu tai, ką žinoti, šiuo atveju, svarbiausia: „Persona Q: Shadow of the Labyrinth“ yra dviejų pakankamai skirtingų, tačiau žaidėjų tolygiai mėgstamų RPG žaidimų serijų mišinys. Į mišinį patenka „Persona 3“, „Persona 4“ veikėjai, pastarųjų žaidimų pasauliai bei siužetas, o žaidimo procesas pasiskolintas tiesiai iš „Etrian Odyssey“ žaidimų, taigi tai, galima sakyti, yra pirmojo asmens RPG su dviejų geriausių žaidimų serijos „Persona“ personažais. Žaidėjui, pradėjus žaisti „Persona Q“, netgi leidžiama pasirinkti, ar jis nori valdyti „Persona 3“ ar „Persona 4“ protagonistą, o kartu su juo – ir visą atitinkamo žaidimo veikėjų plejadą. Manau, tai puikus ir taikus būdas įtikti tiek vieno, tiek kito žaidimo gerbėjams.

Priklausomai nuo to, kurio žaidimo („Persona 3“ ar „Persona 4“) veikėjų grupę žaidėjas pasirenka, skiriasi tiek „Persona Q“ pradžia, tiek pačios istorijos pasakojimas. Tai – stipru, ypač turint omenyje, kad vien dėl šios priežasties žaidėjas, kuriam patiko abi paskutinės „Persona“ dalys galės drąsiai žaisti žaidimą du kartus ir gauti daugiau nei pakankamai naujo turinio antram pilnavertiškam žaidimo perėjimui. Kita vertus pats siužetas (tai ypač turėtų būti suprantama žaidėjams, draugavusiems su „Etrian Odyssey“ žaidimais) čia ne taip ryškiai komunikuojamas, t.y. viskas daugiau ar mažiau pagrįsta pašnekesiais tarp veikėjų, kuriuos „Persona Q“ išnaudojo visiškam „fanų džiaugsmui“. Trumpiau tarius „Persona Q“, veikėjų ir dialogų prasme, daugiausia vietos ir dėmesio skiriama „Persona 3“ ir „Persona 4“ veikėjų tarpusavio susidūrimams bei pačioms įvairiausioms, iš to išplaukiančiomis situacijomis.

Be to, kad šis žaidimas yra praktiškai dedikuotas dviejų „Persona“ dalių veikėjų susitikimams, prasilenkimams ir kt., nuo to, kurį protagonistą pasirinksite – trečios dalies ar ketvirtos – priklauso ir įvykių eiga. Kaip ten bebūtų, bet jei kalbėtume visiškai paprastai, tai žaidimas, nors to ir neparodo, iš esmės yra apie dviejų naujų serijos veikėjų – Rei ir Zen – siužetinę liniją. Abu veikėjai serga amnezija (taip, tipiška, bet čia, dėl veikėjų gausos ir dėmesio fanams, tai beveik visai nekrenta į akį), todėl jų siužetinė linija skleisis bandant suprasti, kuo jie dėti žaidimo įvykiuose bei kaip įsipaišo persipinančių žaidimų fone. Iš kitos pusės, kartais pernelyg koncentruotas dėmesys į Rei ir Zen istoriją ima nervinti, o ypač tuomet, kai dėl šių veikėjų tenka aukoti pamėgtus „Persona 3“ bei „Persona 4“ veikėjus, jų dialogus bei apskritai jiems skiriamą dėmesį.

Paprastai apie grafiką esu linkęs kalbėti apžvalgų pabaigoje ar bent antrojoje pusėje, tačiau šį kartą tenka apie tai parašyti anksčiau, nes būtent žaidimo grafika ir stilistinis apipavidalinimas yra ta sritis, kur prisiekę žaidimų serijos „Persona“ gerbėjai pajus didžiulius skirtumus. „Persona Q“ grafika yra kur kas žaismingesnė, šviesesnė, o personažai – mažesni, gerai žinomo „Final Fantasy“ „chibi“ stiliaus, tačiau tuo pačiu jie labai kontrastuoja su savo personomis. Tas kontrastas anksčiau nebuvo toks ryškus, nes ir pats stilius „Persona“ žaidimuose būdavo tamsesnis. Žinoma, prie visko priprantama, todėl ir „Persona Q“ po gerų poros valandų leis priprasti prie to, ką matai, o dar vėliau – netgi pradedi pastebėti įvairiausius smulkius žaidimo kūrėjų prisilietimus pačiose įvairiausiose žaidimo srityse, net žaidimo meniu! Iš tikrųjų, vertinant iš žaidimų kompiuterio 3DS techninių galimybių varpinės, „Persona Q“ – saldainiukas, o dėl kūrėjų atidumo bei kruopštumo, jis dar ir į gražų, patrauklų popieriuką įvyniotas.

Pripratus prie žaidimo grafikos ir vizualinio apipavidalinimo, ištikimiausių „Persona“ serijos žaidėjų gali laukti kitas sunkiau pakeliamas netikėtumas – žaidimo procesas. Serijai „Persona“ įprastas kalendorius, socialiniai aspektai – visa tai keliauja į užmarštį, o vienintelis tyrinėjimas, į kurį norom nenorom teks įsitraukti, yra „Etrian Odyssey“ žaidimų serijos labirintai. Slankiojimas po juos yra patogus ir malonus tik žaidžiant 3DS konsole (todėl šis žaidimas šiam žaidimų kompiuteriui ir pasirodė), nes apatinis ekranas visą laiką pasitarnauja kaip žemėlapis. Jame nuolat teks braižytis nueitus kelius, aklavietes, pasižymėti skrynutes, duris bei apskritai orientuotis. Be žemėlapio čia – kaip be rankų. Ir kojų. Ir galvos. Žinoma, įveikiant labirintus, jie sunkės, todėl geriausia yra iš anksto nusiteikti juose praleisti daug laiko, tačiau yra du guodžiantys dalykai: 1) kiekvieną kartą, pasiekus eilinę labirinto aklavietę, tarp veikėjų įsijunks kokia nors įtraukianti scena, todėl tai leis atsikvėpti ir pasidžiaugti 2) „Persona Q“ garso takelis tikrai ne toks monotoniškas, koks buvo „Persona 3“ Tartaro bokšte, todėl ausų kamštukų neprireiks!

Taip, ir „Persona Q“ labirintais išdidžiai vaikštinės vadinami FOEai, kurie, vėlgi, gerai pažįstami žaidusiems „Etrian Odyssey“ žaidimus. Tai – labai stiprūs priešai, netgi savotiški mini-bosai, kuriems kartais nebus sunku nušluoti visą žaidėjo veikėjų sąstatą. Kiekvienas bandymas juos apeiti taps savotišku galvosūkiu, o juos spręsti – įdomu bei neįprasta. Aišku, karštakošiai galės pulti FOE (jie, skirtingai nuo atsitiktinių kovų, kurios įsijunks tiesiog vaikštant labirinte, matysis ekrane ir atrodys kaip šešėliai), bet tokie puolimai turi būti arba gerai apgalvoti arba privers nervintis ir po vieną ar saujom skabyti sau plaukus. Kita vertus galvosūkio sprendimas taip pat nebus pasivaikščiojimas parke kramsnojant ledus – vienas kvailas sprendimas ir teks kautis, bet jau ne su vienu, o su dviem FOE! Tokiais atvejais išmuša prakaitais ir gailiesi įsigijęs konsolę, tačiau po skaudaus pralaimėjimo kitą dieną grįžti su trenksmu – tai „Persona Q“ kaip žaidimą ir laidoja, ir gelbsti.

Pati kovos mechanika yra puikiai apgalvota ir atitiks tiek „Persona“, tiek „Etrian Odyssey“ žaidimų serijų gerbėjų poreikius. Žaidėjo veikėjų grupės čia galės būti sudarytos iš penkių veikėjų, kurių dalis bus antroje eilėje (geriau apsaugota, mažiau žalos gaunanti eilė), o kiti – priešakinėje. Protagonistas (pagrindinis trečio arba ketvirto „Persona“ veikėjas) taps kiekvienos komandos lyderiu. Tiesa, jei žaidėjo komandoje yra abu protagonistai, vienas jų automatiškai bus padarytas viršesniu lyderiu. Bet svarbiausias dalykas čia tas, kad priešingai nei praeitose „Persona“ dalyse, čia ne tik protagonistai, bet ir visi veikėjai galės naudotis tiek pagrindinėmis, tiek šalutinėmis personomis! Šalutinių personų kovos ir gyvybės taškai papildo veikėjų taškus bei prideda sugebėjimus taip, kaip pridėdavo protagonistams trečioje ir ketvirtoje „Persona“ dalyse.

Besitikintiems lengvo žaidimo ir „atlaidžių“ kovų – blogos žinios. „Persona Q“ negailestingai baus kiekvieną klaidelę ir atlygins tiems, kas žais „be plano“. Tačiau tuo pačiu žaidėjui siūloma ir šiokia tokia išeitis, kuri palengvins pirmąją žaidimo pusę – ieškoti silpnų priešų vietų. Tą reikės daryti nuolat, strategiškai bei apgalvotai. Atradus silpnas vietas, žaidėjui kurį laiką nebereikės galvot apie kovos taškus – kiekvienos specialios atakos taškai bus prilyginti nuliui, todėl galima bus sutaupyti šių taškų. Taip pat sėkmingai žaidžiant galima bus aktyvuoti specialius, lyderio sugebėjimus, kurie priklausomai nuo pasirinkto protagonisto – skirsis.

Žaidimo garso takelis – puikus. Ne paslaptis, kad tai – didelis žaidimas, todėl ypač džiugu, kai sugebama išlaikyti įvairovę bei nemažą pasirinkimą tiek visoje krūvoje labirintų, tiek kovose su bosais ar per emociškai skirtingus intarpus tarp veikėjų. Lygiai to paties nusipelno ir veikėjų įgarsinimas – joks traileris ar žaidimo vaizdo įrašai pilnai neatskleis to, koks kokybiškas čia bei nuoseklus veikėjų įgarsinimas. Labiausiai, žinoma, jį pajaus bei įvertins tie, kas žaidė ankstesnes „Persona“ dalis ir ypač turi tarp veikėjų savo favoritus. Na, bet kita vertus „Atlus“ žaidimai jau kuris laikas žinomi kaip kokybiško veikėjų įgarsinimo pavyzdžiai.

„Persona Q“, kaip bebūtų gaila, tikrai nėra tobulas ir pilnavertis žaidimas (bet ar tokių apskritai būna?), nes jam pakiša koją nedėkingi sudėtingumo šoktelėjimai, kurie priverčia net išsižioti iš nuostabos ir susinervinimo. Tačiau tai tik momentai. Taip pat žaidimą užgožia tai, kad tikri „Persona“ fanai, įsijungę „Persona Q“, bet pirmosiomis valandomis gali tikrai dėl daug ko nusivilti, todėl kiekvienas fanas turės pereiti „pripratimo“ stadiją ir arba priimti žaidimą, arba jį atmesti, nes nepaisant veikėjų, pats žaidimo procesas, iš esmės, yra „Etrian Odyssey“ serijos tipo. Beje, toks pats likimas laukia ir „Etrian Odyssey“ serijos žaidėjų – jie gali pamilti arba ne „Persona“ veikėjus, kurių, galbūt, iki šiol bus nematę.