Iš žurnalo PC Klubas 2005/05. Autorius: raw

Lordas sunkiai kopė senais mediniais laiptais. Trečiasis laiptelis sugirgždėjo, skaudžiai primindamas šeimininkui gyvenimo realybę. Šalis, išsekinta kilmingųjų tarpusavio rietenų — reikalingas žmogus, galintis įvesti tvarką. Velniop laiptelį — dailidė bus išplaktas, tokios priemonės neblogai padeda darbų efektyvumui — prieš lordo akis nušvito kur kas didingesnis tikslas. Pradžioje, žinoma, teks susitvarkyti savo kieme, prisivilioti daugiau žmonių į ūkį, sustiprinti ekonomiką, sureguliuoti kasdienį gyvenimą. O tada… Tada kareivinės, ginklinės, armija. Dvelktelėjo gaivaus oro gūsis, ir lordas pakėlė akis aukštyn: niūrūs švininiai debesys, susikaupę tiesiog virš pilies, nežadėjo nieko gero. Artinosi neramūs laikai.

Lordas nužvelgė savo žemes. Jauna moteris vaikštinėjo pirmyn atgal, ant rankų migdydama kūdikį — iš jo kažkada užaugs geras karys ar bent jau medžiotojas, gal ūkio darbininkas. O gal toks tinginys, kaip tie trys, kur šildosi priešais lauželį prie pat šeimininko tvirtovės. Kol neliepsi, tol nieko ir nedarys. Lordas atsiduso, perbėgo akimis savo žydinčius sodus, kepyklą, nužvelgė medkirčius, kurį laiką pasigrožėjo medžiokliais, taikliai ir protingai naudojančius strėles. Medžiokliai dirbo atsidavę, persekiodami grobį ir kiekvieną kartą rizikuodami kirsti svetimos teritorijos ribas. Iš savo būsto aukščio lordas regėjo vilkų rujas, siaučiančias kaimyninėse žemėse, puolančias žmones. Kada nors jis, lordas, išnaikins tuos kenkėjus, apsodins dabar nenaudingus plotus, prigrūs sandėlius gėrybėmis. Kada nors.

Lordas vėl pažvelgė į savo žmones ir ištarė:

— Nesąmonė kažkokia!

Kažkokia nesąmonė… Vienas dalykas, kai pasirodo naujas žaidimas, kurį gali vertinti nuo pat pradžių (žinoma, lyginant ir su kitais), tačiau visai kas kita, kai pasirodo serijos, dar pakankamai įžymios serijos, tęsinys. Ypač jei jis ilgai lauktas ir gražiai aptartas gerokai prieš pasirodymą.

Ką mums žadėjo iš anksto?

Grafika pasidarys pilnai trimatė, matysime ryškias tekstūras, ypatingai gražią animaciją, kamerą galėsime sukinėti kaip įsigeidę, detalizacijos laipsnis tikrai nenusileis senosioms dalims, o dėka „visiško 3D“, jis bus tiesiog stulbinantis. Nuo šeimininko akies namo viduje nepasislėps joks žmogėnas, matysime mūšius ant laiptų, maistą saugyklose. Galėsime mėgautis griūvančiomis apsauginėmis sienomis, dūmais, kaip žalčiais, besiraitančiais virš kaminų. „Garbės taškai“ ne tik pridės populiarumo valdovui, bet ir leis nusipirkti titulą bei taip kopti hierarchijos laipteliais. Kad pralinksmintume žmones, galėsime organizuoti alaus festivalius, riterių turnyrus ar viešosios bausmės įvykdymą nenaudėliams. Pats valdovas galės vesti (ne daugiau nei vieną merginą — nereikia įsisvajoti), lankytis bažnyčioje. Dirbtinis intelektas, DI, bus išties neprastas. Vienetai neklaidžios po žemėlapį, sudarys formacijas, patys rūpinsis ūkiu. Puldamas jūsų pilį, kompiuterinis priešininkas išanalizuos silpnąsias gynybos vietas ir smogs būtent ten. Gavęs atkirtį, išanalizuos jūsų strategiją ir veiks adekvačiai. „Stronghold 2“ parodys pilies apgultį, viduramžių gyvenimą tiksliausiai, kaip ligi šiol kompiuteriniuose žaidimuose dar nebuvo.

Tiesiog pasaka, o ne žaidimas.

Kas turėtų būti?

Kūrėjai deklaruoja, kad „Stronghold 2“ pasižymi:

– detaliai parodytu viduramžių gyvenimu;

– galimybe rengti riterių turnyrus, puotas, viešas bausmes;

– galimybe gauti garbės taškus;

– galimybe įšventinti į riterius savo ištikimus tarnus;

– galimybe pačiam nupiešti savo herbą;

– visiškai naujais kareiviais, apgulties ginklais bei pilies įtvirtinimais;

– nelinijiniu siužetu, priklausančiu nuo to, kieno pilį nutarsite atakuoti.

O mums reikia, kad grafika ir animacija atitiktų šiuolaikinio žaidėjo reikalavimus, turėtume įtikinamą įgarsinimą, gana padorų dirbtinį intelektą, kuris neraustų dėl savo klaidų. Žaidimo procesas turi būti uždegantis, įtraukiantis, viliojantis.

Ir ką mes turime?

Pirmas pataisymas

Kai perskaičiau, ką pakoreguoja pirmasis pataisymas, iškart jį susidėjau, nerizikavau bandyti „originalaus“ žaidimo. O taisyti jis turi:

– įvairius nesklandumus, pražiopsotus pradinėje versijoje;

– pagerinti DI darbą;

– pridėti pastatų „sveikatos“ indikatorių;

– du kartus spragtelėjus pele pažymėti visus vienos rūšies vienetus;

– formacija priekyje naudos skydus, silpnesni vienetai pasitrauks į formacijos galą;

– keli lygiai bus lengviau praeinami;

– atakuojami vienetai taps agresyvesni;

– atsiras LAN žaidimo galimybė ir kt.

Kažkodėl perskaičius šį sąrašiuką, kyla mintys, jog žaidimas išleistas paskubomis…

Aplinkybės ir gyvenimo tikslas

Veiksmas vyksta viduramžiais. „Stronghold 2“ tikslas tas pats, kaip ir prieš tai buvusiuose šios serijos žaidimuose — valdyti pilį bei priklausančias žemes. Būti valdovu. Vis taip pat būtina prisivilioti gyventojų, išlaikyti juos laimės būsenoje, stiprinti gimtųjų sienų gynybą, kaupti armiją ir apdaužyti kaimyninius valdovus. Nauji žmonės ateis, jei matys, kad gerai gyvenate, pakankamai globojate savo pavaldinius, mokate juos apginti ar pradžiuginti. Prasčiokų laimei tereikia aprūpinti juos maistu, pastoge, protingai elgtis su mokesčių sistema bei kartais pralinksminti kokiu renginiu. Aišku, jei nekreipsite dėmesio, pavyzdžiui, į vilkus, puldinėjančius jūsų žmones, pastarieji pasistengs dingti iš kaimo. Derėtų priminti, kad jokių varguolių jūs tiesiogiai valdyti negalite, neįmanoma liepti konkrečiam darbininkui eiti, sakykim, kirsti medžių. Jūs sukuriate tik darbo vietas, darbininkai jas užima patys. Jei darbo vietų daugiau nei žmonių, kai kurie pastatai liks tušti. Ir galbūt visiškai ne tie, kurie jūsų tikslui turi tik antraeilę reikšmę.

Karas ir taika

Žaidimas numato du vystymosi kelius, pasirinkti — jums. Jei išsirinkote taikų gyvenimą, turėsite rūpintis ekonomine gyvenimo puse. Svarbiausia bus surinkti reikiamą resursų kiekį, nesirūpinant dėl pavojaus būti užpultam. Kad netektų nuobodžiauti, kartais kaimelį aplankys banditai (beje, chaotiškai sugriaunantys kai kuriuos pastatus ir pasišalinantys net negavę atkirčio) ar vilkų ruja. Tokie svečiai atneš ne tik ekonominius nuostolius, tačiau kirs ir per reputaciją, todėl geriau turėti gynybinį būrelį.

Nutarus traukti karo taku, ekonomikos reikšmė sumažės, tačiau neišnyks. Kartais teks surinkti kažkokį kiekį resursų, kad aprūpintumėte armiją arba bent jau tam, kad įsigytumėte armiją. Kariuomenė perkama už pinigus, tačiau pinigų laukuose ar soduose nepriskinsi, todėl stenkitės kaupti bet kokios rūšies atsargas, svarbiausia, kad tam kaupimui būtų kuo mažiau kliūčių. O surinktų gėrybių pavertimui į pinigus skirtas atskiras pastatas — turgus (market). Karo tikslams egzistuoja ir tokie specifiniai pastatai, kaip kareivinės ar ginklinė.

Užpirkus karį, vienas iš dykinėjančių valstiečių nukurnės į kareivines, ir tada jau galite jį nukreipti į žygius. Bet geriau siųskite su kolegų kompanija, nes vienas žmogus labai lengvai pažeidžiamas. Žaidime sufleruojama, kad valstiečiai su šakėmis yra silpni, tačiau pigūs, ir didelis jų kiekis gali būti naudingas. Išbandžiau tą reikalą prieš vilkų rują. Maždaug penkiolika mano šakuotų bičiulių krito nelygioje kovoje, užmušę viso labo keturis vilkus iš aštuonių! Išlikę dar pasismagino ant medkirčių ir tik tada nurūko pogulio. Visai kitas reikalas, kai paleidau du ietininkus ir kalną lankininkų. Dažniausiai strėlės atlikdavo savo darbą, vilkams dar nepasiekus būrio. Jei kuris pasiekdavo, turėdavo užtrukti prie pirmoje eilėje išrikiuotų ietininkų, o tuo metu lankininkai nesnaudė. Jei vilkui pasiseka prasmukti net iki lankininkų, tai šie išsitraukia durklus ir ginasi artimoje kovoje. Beje, lankininkai labai naudingi gynyboje, išrikiavus juos pilies viršuje.

Karinės misijos susiveda į savos pilies gynybos stiprinimą arba svetimos šturmą. DI kūrėjams nepavyko paversti proto milžinu, todėl vieną kartą atsirinkus jo taktiką, visos tolimesnės užduotys nepasirodys labai sunkios. Gynybai geriausia naudoti pirmąją medinės sienos liniją, per kurią priešas kopėčiomis persikelti negali, todėl bando ją sugriauti. O tuo momentu tegu jūsų lankininkai nežiovauja. Beje, sienos statomos itin lengvai ir beveik nieko nekainuoja, ypač medinės.

DI ir kitos smulkmenos

Be abejo, stipriausias priekaištas dirbtiniam intelektui. Dar galiu atleisti, kai strategijoje arklys su vežimu pereina per sieną, kai moteris su kūdikiu ant rankų vaikšto per laužą (paskrudinti turbūt ketindama), tačiau neišsivystęs protas niekada nepadarys žaidimo geru. Žadėtojo DI, analizuojančio silpnąsias vietas, nė su žiburiu nerasi, jo veikimas vienodas, gana nuobodus, paprastas. Formacijų palaikymas tik sąlyginis, tikslų vykdymas aklas. Misijoje, kur pirmą kartą reikėjo apsiginti nuo vikingų, pasistačiau akliną medinę sieną, specialiai palikdamas siaurą praėjimą ir sukaupiau gynybos pajėgas ten. Pulkelis vikingų atsirado iš niekur, toje vietoje, kur jis tiesiog neturėjo iš kur atsirasti. Mano medinę tvorą savo dviašmeniais kirviais jie tirpdė kaip sviestą. Pasiunčiau į kovą savo ietininkus. Mūšio garso neišgirdau, priartinęs kamerą stebėjau, kaip mano nelaimingi kareiviai beviltiškai smaigsto vikingus ietimis, o tie, nekreipdami nė mažiausio dėmesio, griauna sieną toliau. Ir nežūdami. Tik tada, kai pasiunčiau prieš juos pagalbai atsiųstus vienuolius, užvirė tikra kova.

Vilkai, pasirodo, tikri humanistai — puola tik suaugusius vyrus. Moterys ir vaikai gali kuo saugiausiai vaikščioti pro pat siaučiančią rują ir liks sveiki. Vyrai, susidūrę su vilkais, mojuoja kumščiais. Atsistoję. Lankininkai sėkmingai apšaudo šiuos plėšrūnus, gulinėjančius už miškelio. Medžiai, matomumas — ne kliūtis. Kilus gaisrui, kai kažkas pagaliau susiprotėja pasemti vandens iš šulinio, o kiti jau spėjo tą gaisrą užgesinti, žmogelis stovi su vandens sklidinu kubilu, laukdamas sekančio gaisro. Eitų geriau obuolių rinkt! Be to, apdegusių pastatų niekas neremontuoja, kitam gaisrui jau bus mažiau darbo.

Suimtam lordui išvaduoti, pasirodo, užtenka to, kad bent vienas kareivis užkoptų į įkalinimo vietą. Nepaisant to, kad aplink milijonas priešų, paskelbiama, jog belaisvis išvaduotas, o pilis užimta.

DI žygius galima tęsti ir tęsti… Bet dabar apie kitus reikalus. Dažnokai būna, kad pastatų turime daugiau nei darbininkų, todėl dalis jų gali kurį laiką poilsiauti. Svarbiausia, kad tai būtų mažiausiai reikalinga dalis. Deja, konkrečiam darbininkui nurodyti, kur jis turi dirbti, negalime, lieka vienintelis kelias — nutraukti kažkurio jau veikiančio pastato funkcionavimą, kad jame triūsiantis žmogus pereitų į kitą, reikalingesnį. Problema ta, kad negalima sustabdyti vieno vienintelio pastato veiklos, galimas tik visos tų pastatų rūšies veiklos nutraukimas, kas taip pat nelabai džiaugsminga. Tenka taip ir elgtis, kol atsiras papildomų rankų.

„Warcraft’iškas“ valdymas patogesnis, keikiausi, kol įpratau nurodyti kelią kairiu pelės mygtuku. Atskirų vienetų pažymėjimas problematiškas, geriausia tai daryti priartinus kamerą.

Mūšiai vyksta ne tik ant lygios žemės, bet ir ant sienų, laiptų. Tik kontroliuoti viską nėra lengva. Pilies šturmo metu krenta į akis dar vienas DI trūkumas. Kareiviai kažkelintos atakos metu į sienas atremia naujas kopėčias, nors nuo praeito puolimo likę ir senųjų.

Paros ar metų laikų kaitos nėra, nors sode vienu metu bus ir žydinčių, ir sunokinusių vaisius obelų.

Mieli ir keisti vaizdai

Žaidimo grafika šlubčioja, kartais kyla įspūdis, kad tą „pervedimą“ į 3D atliko trimatės grafikos naujokai. Be abejo, pasaulis yra gražus, detalus, trimatis, yra nepakartojamo grožio dalykų, tačiau modeliai video intarpuose tragiški. Kai manąjį lordą laimino kardu, vis galvojau, kas nukris — ausis ar galva — kai kardas panirdavo į kūną. Visa laimė, kad pačiame žaidime modeliai jau ne tokie kampuoti. Išties malonu stebėti, kaip tingiai tabaluoja kojomis kepėjai, laiku negavę miltų, ar prisėda ant žemės lankininkas, sulaukęs taikos akimirkos. Galim grožėtis aukštuomenės gyvenimo nuotrupomis, lordo valgymo procesu. Kartą dėmesį patraukė kažkokie mistiniai striksintys padarai. Pagalvojau, jog tai varlės, tačiau per didelės. Priartinau kamerą, pasirodė, kad tie gyviai turi ragus, o šokinėja kaip varlės. Ir pagaliau nušvietė supratimas — KIŠKIAI! Pažymėjau — iš tiesų, „rabbit“. Ir kaip tik tuo metu pro šalį nukurnėjo vienuolių grupelė. Užžymėjau vienuolį, tačiau vis tiek rašė „rabbit“. Gal? Gal iš tiesų tie vienuoliai —triušiai.

Stebėdamas medžioklių darbą, pamaniau — o kodėl jie negali medžioti vilkų? Ar bent prisidėti prie karių grupės, naikinančios vilkus? Šiaip tai šie vyrai nekompleksuoja — šaudo paukščius, įsimaišiusius į vištų pulkelį. Be to, jie pakankamai stiprūs: sumedžioję elnią, užsiverčia jį ant pečių ir nešasi. Jei neklystu, auka turėtų sverti ne mažiau 100 kg.

Įgarsinimas išties neįspūdingas, labiausiai įsiminė sodrus, tingus kareivio atsiliepimas į kokius nors nurodymus.

Ir dar šis tas

Scenarijus ir misijos nepasižymi ypatinga fantazija, tačiau įdomus dalykas yra misijų tęstinumas. Tai yra, kokios būklės pabaigėte misiją (pastatai, resursai, žmonės), tokios atsirasite pradžioje kitos misijos. Labai naudinga, kad nereikia gaišti laiko dėl naujo įsikūrimo, tačiau atsiranda ir minusai: o jei pabaigoje pasirodėte labai skurdžiai? Arba prisigaminote visko „visai ne į tą pusę“, kur reikia naujai užduočiai?

Ramų gyvenimą dažnai sutrukdo jau minėti gaisrai, banditų gaujos arba savieji darbininkai, „persikvalifikavę“ į nusikaltėlius. Šiaip ar taip, reikia juk kažką pakabinti ant sausos pušies šakos. Gal kažkelintas pataisymas pridės perspėjimo sistemą, kai gyventojai tampa nepatenkinti ir ruošiasi palikti namus, nes staiga suprasti, jog jau esi tokioje padėtyje nelabai smagu.

Turtų saugyklas galima pastatyti tik tam tikrose vietose, o ne bet kur. Kai kuriuos namus galima pasukti, o to po pastatyti, kitų kažkodėl ne. Raitieji riteriai gali judėti greičiau, kovoti stipriau. Pažymėjus tokį vienetą, parodoma jo ir arklio sveikata. Kovoje pirmiausia nukentės arklys, todėl raitelis ilgiau liks sveikas nei pėsčias kovotojas. Naudinga prisiminti, jog priešas nebūtinai eis tilteliu, jis gali tiesiog perbristi upelį. Jei nežinosite, kaip praeiti kažkurį lygį, bet kada galima pažiūrėti patarimus, tačiau tai atims dalį atradimo džiaugsmo.

Jei nesugebėjote laiku įvykdyti misijos, pranešama, kad pralaimėjote ir parodomas paveiksliukas, kuriame atletiškas budelis susidoroja su tokiu nieko nevertu valdovu. O viduramžiais tam reikalui žinojo daug būdų…

„Stronghold 2“ iš kompiuterio reikalauja ne taip jau mažai, ypač skaitlingų mūšių scenose.

Žaidimo būdai

Įprastinė vieno žaidėjo kampanija susideda iš ekonominės ir karinės dalių. Užsinorėjus pažaisti kitaip, galima pasirinkti „free build“ režimą, kuriame nėra jokių nurodymų, tiesiog mėgaukitės žaidimu, stiprinkite ekonomiką, vystykite pilį. „Kingmaker“ yra „skirmish“ žaidimas, kuriame teks susiremti su kompiuteriu arba kitu žmogumi. Daugelio žaidėjų žaidimą galima žaisti vietiniame tinkle arba Internete. Kūrybingoms asmenybėms pridėtas misijų redaktorius, kuriame galima sudaryti misijų seką, nustatyti pergalės ar pralaimėjimo sąlygas.

Išvada:

Gana žemo lygio DI verčia niekais gražią idėją. Po pirmojo pataisymo pradėjau abejoti, ar išvis pataisymais pavyks pašalinti dirbtinio intelekto trūkumus. Negali nepastebėti grafikos nesklandumų, ne itin gero įgarsinimo. „Stronghold 2“ nepateisino jo ilgai laukusių žaidėjų vilčių. Reikia būti užkietėjusiu „Stronghold“ serijos fanu, kad pamėgtum tokį žaidimą ir nepastebėtum akivaizdžių trūkumų.

— Nesąmonė kažkokia.

Lordas nusispjovė ir nupėdino žemyn, kad suduotų porą antausių dykaduoniams, stovinėjantiems prie laužo.

Vertinimas

Pirmas įspūdis: 9.0 (Graži trimatė grafika, medžiai siūbuoja vėjyje)

Grafika: 8.1 (Intarpų kokybė klaiki, vienetai juda kiaurai pastatus, bet labai išraiškingi dykaduoniai)

Garsas: 6.5 (Va čia tai prašauta pro šikšnelę)

Įdomumas: 7.2 (Tik spėja atsirasti, ir koks nors trūkumas viską sugriauna)

Valdymas: 7.1 (Sudėtinga pažymėti)

Bendras: 7.2 (Per daug klaidų, kad būtų galima maloniai žaisti).