Prisipažinsiu, nesu tokio tipo žaidimų ekspertas ir niekada jų per daug žaisti neteko. Ko gero artimiausias tokio panašaus stiliaus žaidimas būtų dar gal kažkuriais 2011 metais bandytas „Amnesia“, kuriame jau nuo pat pradžių atsibodo kažko ieškoti/nesupratau visų valdymo subtilybių, tad ir pats žaidimas labai greitai užsibaigė Alt-F4 paspaudimu. Tačiau dabar, atsiradus tokiai šauniai progai, nusprendžiau iš naujo pasigalynėti su šiuo detektyviniu/psichodeliniu/siaubo žanru žaidime „Layers of Fear“ ir, tiksliau, naujuoju jo papildymu „Inheritance“.

Taigi, kadangi pradžioje apie šį žaidimą pats nelabai ką buvau girdėjęs, tai jaučiu pareigą pasidalinti ta informacija ir su jumis (jei tarpe atsirastų tokių pačių nieko nežinančių). Originaliame „Layers of Fear“ mes imamės valdyti išprotėjusį dailininką, kurio vienintelis gyvenimo tikslas – pabaigti savo šedevrą. Žaidimo metu mes nešaudome jokių zombių ar ateivių, o neriamės į jo iškreiptą pasąmonę, susiduriame su jo baimėmis ir kitokiomis emocijomis, kurias jis patiria siekdamas užbaigti minėtąjį projektą. „Layers of Fear: Inheritance“ šią pakvaišusio menininko istoriją perkelią į kito žmogaus – jo dukros – perspektyvą, atvykstančią atgal namo praėjus bene 30 metų po originaliosios dalies įvykių. Taigi, kadaise originalioje dalyje matytas prabangus namas tampa niūriais griuvėsiais, o tyrinėdami juos nuolat susiduriama su tuo smagiu „aš čia jau buvau“ jausmu.

Kaip jau minėjau, „Layers of Fear: Inheritance“ tikrai nerasim jokių sprogimų ar šaudymų. Čia stresą mums bandys įvaryti visai kiti dalykai – taip vadinami „jump scares“ ar gal net pastovus, nuolat slegiantis, visoje aplinkoje sutinkamas pamišimas, jausmas, kad viskas yra ne taip, kaip turi būti. Čia galėčiau pasakyti, kad žaidimas tikrai nebus baisus, jei jį žaisime pasistatę alaus ir besišnekučiuodami su šalimais sėdinčiu draugu, nuolat komentuojančiu, „ooo, dabar tai tikrai kažkas bus“, „tai gal kažkas iš iš po užuolaidų išlįs, eik patikrint“. Šiam žaidimui vis tik reiktų specialios, tamsios bei vienišos atmosferos.

Tačiau, nors žaidime skiriama labai daug dėmesio imersijai, leidžiamasi į pačias smulkiausias detales pridedant įvairiausių raštelių, kitokių interaktyvių objektų, leidžiama atidaryti bene kiekvieną spintelę, norėsi šiek tiek daugiau interakcijos su kitais objektais – galimybė juos vartyti, ar nuveikti kažką kito. Aišku, aš suprantu, tai tikrai nėra „namų siaubimo“ simuliatorius (kuo greičiausiai viskas nuolat pasibaigtų, jei tokia galimybė iš tiesų būtų), bet kažko papildomo tikrai norėtųsi, kadangi veiksmas vyksta ganėtinai linijiniu principu.

Nors kol kas viskas skamba labai gražiai, deja, žaidime sutikau keletą nepatikusių dalykų, dėl kurių norėtųsi išrašyti kūrėjams velnių. Pirmiausiai tai labai retais tarpais vykstantis automatinis žaidimo išsaugojimas, kuris nėra aktyvuojamas mums bet kuriuo metu baigiant žaidimą. Kitaip tariant, mes galime nueiti sąlyginai nemažą kelią, išjungti žaidimą, o įsijungę iš naujo pamatyti, kad bent pusvalandis tyrinėjimo nuėjo šuniui ant uodegos.

Nepaglostyčiau jų ir už tai, kad dėl kažkokių priežasčių nusprendė daryti nepraleidžiamą žaidimo krovimo langą. Tai yra, kiekvieną kartą įsijungdami žaidimą turime stebėti įspėjamąjį užrašą jei visgi būtume jautrūs mirguliavimams, o paskui dar tiek pat žiūrėti kūrėjų ir leidėjų logotipus… lyg jie kam nors būtų įdomūs.

Nepaisant to, tiek originalusis žaidimas, tiek jo papildymas man tikrai patiko. Galbūt ne tiek tiesiogiai baisus kiek tikėjausi, bet psichologinio slogulio pasisėmiau su kaupu. Tad jei patinka tokio žanro žaidimai – griebkit.