Vienas pirmųjų žaidimų pasaulyje — Pong’as, tuo pat metu buvo ir vienas pirmųjų sportinių simuliatorių, nes visa savo esybe priminė rakečių sportą. Jei jau būti visiškai atviram, tai buvo vienas geriausių visų laikų žaidimų ir arkadinių sporto žaidimų kuris vienijo paprastutę mechaniką ir neproporcingai aukštą azarto lygį. Todėl kai kalba pakrypsta apie kompiuterinius teniso žaidimus, visus mėginimus kurti rimtą simuliacija aš vadinu laiko ir jėgų švaistymu, tad rimtesni bandymai perteikti gilią šio sporto techniką kompiuteriniuose žaidimuose man atrodė mažų mažiausiai keisti.

Noriu pasakyti tai, kad kalbant apie kompiuterinius teniso žaidimus (nesvarbu lauko ar stalo) aš visuomet labiau vertinau arkadas. Žaidimus kuriuose buvo sąlyginai paprasta tiksliai atmušti kamuoliuką ir pasiekti įspūdingą perdavimų greitį. Arba tiesiog žaidimus kurie mechanikos ir azarto prasme priminė Pong‘ą. Todėl truputį nustebau kai „Virtua Tennis 4“ pakabino mane plieno kabliu…

Pirma maniau, kad dėl to kalta pati konsolė. Nešiojamos konsolės labai gerai tinka Pong‘ui! Tačiau vėliau teko pripažinti, kad didžiausias kaltininkas yra visiškai svetimas mechaninis sprendimas — „World Tour“ žaidimo režimas.

Tai vienam žaidėjui skirtas, tačiau on–line galimybių turintis režimas, kurio metu iš bevardžio pradinuko mes kuriame teniso kortų žvaigždę. Panaudoję PS Vita kamerą ir kiek padirbėję su personažo kūrimo įrankiais, į žaidimo pasaulį galime perkelti į save panašų tenisininką, ar sukurti kažką visiškai naujo. Žinia — tenisininkės dažnu atveju virsta ne tik propaguojamos sporto šakos, bet ir žurnalų viršelių žvaigždutėmis, tad savo karjerą nutariau pradėti su Anna Beranke. Nenuostabu, kad tik patekęs į kortą buvau ištiktas šoko — vizualiai prieš mano akis atsivėrė pernykščio „Virtua Tennis“ vaizdai.

Taip, taip… Iš esmės „Virtua Tennis 4“ praktiškai niekuo nesiskiria nuo to paties pavadinimo žaidimų X360 ir PS3 sistemoms. Kruopščiai perkelti kortai ir itin detaliai perteikti personažai sukuria neišdildomą fotorealistiškumo įspūdį. Žaidimą stebėti taip malonu, kad ilgainiui didžiausiu jo trūkumu tampa apgailėtinai mažas pasirenkamų kamerų kiekis.

Pats „World Tour“ režimas primena Teniso monopolį. Mūsų žvaigždutė iš savo vadybininko atsitiktine tvarka gauna kelionės bilietų ir keliauja po regioninės taurės apylinkes. Tarkim susiruošę į Australijos taurę, savo kelionę pradėsime Azijoje ir pakeliui turėsime pakelti savo veikėjo lygį. Čia atsiranda tam tikras taktinis elementas, nes atsitiktine tvarka išduodami bilietai kartais būna visiškai netinkami, tad tenka kruopščiai pramąstyti maršrutus, kad sportininkas ir pailsėtų, ir pasitreniruotų, ir padėliotų autografų gerbėjams.

Esmė tame, kad kelionės metu galima sužaisti tarpiniuose čempionatuose ir parodomuosiuose mačuose, tačiau norint į juos patekti, reikia turėti tam tikrą žvaigždės reitingą. Šis reitingas kyla dalyvaujant pavienėse varžybose, susitikimuose su gerbėjais ar labdaros renginiuose. Be abejo visi šie veiksmai sekina, tad kartas nuo karto tenka paaukoti ėjimą poilsiui, o greta viso to dar rasti ir laiko treniruotėms.

Treniruotės pateiktos it nuotaikingi mini žaidimai, kurie tiesą sakant sukurti tobulai. Visų pirma jie linksmi ir išsklaido monotoniją — antra, kad ir kaip beprasmiškai atrodytų pavyzdžiui vištos kiaušinių rankiojimas, jis puikiai išmoko judėti po aikštę, o juk toks ir yra treniruotės tikslas.

Tas pats liečia ir kitus treniruočių režimus. Monetų rankiojimas išmoko pereiti nuo žaidimo užribyje prie tinklo ir atgal, pokeris kontroliuoti kamuolio judėjimą, žaidimas pučiant stipriam vėjui padeda lavinti kontratakas ir t.t.

Greta to ko išmoksta žaidėjas, tobulėja ir jo valdomo herojaus atributai, tame tarpe ir ištvermė leidžianti ilgiau keliauti be poilsio. Kas keletą lygių atrakinami vis nauji žaidimo stiliai, kuriuos gali įvaldyti personažas.

Taip pamažu, pamažu žaidimas mane įvėlė į avantiūra, kurią kitomis aplinkybėmis laikyčiau svetima mano pomėgiams. Pavyzdžiui, po kiekvienos taurės finalų, atskirai įvertinami žaidėjai atlikę daugiausiai galingų smugių, maksimaliai stiprių padavimų ar smash hit atakų. Nori nenori ilgainiui pradėjau mokytis žaisti arčiau tinklo, kontroliuoti kamuolį, vaikyti varžovus ir strateguoti, užuot tiesiog atmušinėdamas kamuoliukus. Taktinis žaidimas, kurį paprastai niekinau, staiga tapo įdomus, o nuotaikingi treniruočių režimai labai prisidėjo prie to, kad naujų gudrybių išmokčiau žaisdamas, o ne kažką skaitydamas internete.

Visai patiko ir on–line sprendimai į „World Tour“ režimą įmetantis kitų žaidėjų avatarų, su jų pasiektais lygiais ir parinktomis žaidimo taktikomis. Nors pastaruosius taip pat valdo dirbtinis intelektas, jų žaidimo lygis yra gerokai aukštesnis, nei standartinių oponentų.

Galiausiai greta „World Tour“ režimo yra ir standartinis arkados režimas, galimybė peržaisti pasirinktus treniruočių režimus, interneto režimas ir papildomi mini žaidimai Vita savybių demonstravimui. Pastarieji įdomūs, nors gan greitai atsibostantys. Pirmomis akimirkomis daugelį džiugins aplikacija leidžianti nufotografuoti save greta Federerio ar mušinėti kamuoliukus į laivą kurio judėjimą lems tai kaip judinama konsolė, bet iš esmės tai demonstracinio lygio pramoga ir tiek. Vienintelis vertę turintis mini žaidimas šioje vietoje, tai lietimu valdomas žaidimas dviems. Dedate Vitą ant stalo ir dviese valdot skirtinguose galuose esančius sportininkus. Taip, taip… Visiškai identiškas Pong‘ui režimas, todėl tikrai gali praversti kažkur, kažko laukiant ir turint vieną konsolę ant dviejų.

Varžybos tinkle gali vykti reitinguojamuose serveriuose, kur panašaus lygio oponentas parenkamas atsitiktine tvarka, o jam neesant varžomasi su DI. Turint galvoje, kad tinkle žaidžiančių tenisą žmonių nėra daug, tai geras sprendimas, tačiau jis be abejo sumenkina tiek paties režimo reikšmę, tiek reitingavimo tikslumą. Tinkle galima varžytis ir su draugais, tačiau tai bus uždaros, nereitinguojamos sesijos jūsų pačių įkurtame klube.

Reziumuodamas tegaliu pridurti, kad „Virtua Tennis 4“ iš mano gyvenimo sėkmingai išstūmė „Everybody‘s Golf“ ir pastarąjį mėnesį tapo vieninteliu žaidžiamu žaidimu. Grafikos kokybė ir valdymo paprastumas suveikė it magija, o ilgainiui pramokus taktinių subtilybių atsirado ir akstinas tęsti žaidimą toliau. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad pats kamuoliuko mušinėjimas išlieka paprastas net ir pačiam sudėtingiausiam lygyje, o žaidėjo tobulėjimui reikšmės turi tik taktiniai judėjimo po kortą elementai. Kitais žodžiais tariant „Virtua Tennis 4“ nėra žaidimas reikalaujantis tikslios reakcijos ar žinių kokiu mygtuku geriau atlikti smūgį, daugiau dėmesio čia kaip ir pong’e skiriama judėjimui, o žaisdami apgalvotai visuomet spėsite nubėgti ten, kur turi būti veikėjas.

Žodžiu viskas padaryta taip, kaip ir turi būti vertinant pramogą nešiojamai konsolei.

Tiesa, internete galima perskaityti nuomonių, kad PS Vitai skirtas „Virtua Tennis 4“ yra bevertis jau turintiems X360 ar PS3 žaidimo versijas. Tame ko gero yra nemažai tiesos, tačiau tai nenuneigia fakto, kad balanso ir mechanikos prasme šis žaidimas atrodo taip lyg būtų kurtas Vitai, o ne atvirkščiai.