Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/03. Teksto autorius: Tokyo

Silent Hill: Homecoming — tai jau šeštasis šios garsios siaubo nuotykių serijos žaidimas. Kaip ir ankstesnėse žaidimų dalyse, Tyliosios kalvos miestelis skendi rūke ir traukte traukia užklydėlius. Homecoming papasakoja dar vieną kraupią ir mistišką istoriją, kurios centre atsiduria ką tik iš karo grįžęs Aleksas Shepherdas.

Viskas būtų lyg ir neblogai, bet grįžus Aleksui namai atrodo kiek kitaip, nei jis buvo palikęs juos prieš išvykdamas į karą. Namuose tvyro labai slogi atmosfera, kažkas čia įvyko, pasikeitė. Netrukus paaiškėja, kad Alekso tėvo jau nebėra, o jo motina atrodo lyg ruoštųsi iškeliauti į dausas — visa šalta ir nereaguoja į aplinką.

Dabar Aleksui liko tik jo brolis Joshua, kurio ieškoti jis nukeliauja į miestelį pavadinimu Sheperd’s Glen. Bet vėliau visi paieškos keliai nuveda į blogio apsėstą Tyliąją kalvą.

Žaidimas sugeba įtraukti jau nuo pirmos minutės, kai atsiduri ligoninėje surištomis rankomis ir kojomis. Tiesa, paskui paaiškėja, kad tai buvo tik veikėjo sapnas. Tokia žaidimo pradžia nieko nebestebina, jau tampa įprasta, kad dauguma šios žaidimų serijos veikėjų žaidimo pradžioje kažką sapnuoja.

Kaip įprasta serijai, valdant herojų reikės išnarplioti ne vieną mįslę ir taip keliauti toliau. Jos ne visad sunkios, bet lengvai, neįdėjus jokių pastangų įveikti šio žaidimo tikrai nepavyks. Tik vykdydamas kelyje pasitaikančias užduotis artėsi prie savo brolio.

Galvosūkiais viskas neapsiribos, teks galabyti ir begales keistų, šlykščių būtybių. Pradžioje naudosies peiliais, vėliau daug galingesniais ginklais. Sutiktos būtybės šįkart atrodo kur kas šlykštesnės nei praėjusiose dalyse. Niekur nedingo ir garsiosios seselės su peiliais rankose: dabar jos juda plastiškai ir atrodo išties realistiškai, lyg būtų perkeltos tiesiai iš filmo.

Keista, bet iš pirmo žvilgsnio žaidimo grafika tarsi tokia pati, kaip ir ankstesnių dalių. Tiesą pasakius, didelio skirtumo nepastebėjau, o tai iš tikrųjų nuvilia, nes tikėjausi kiek daugiau patobulintų, naujos kartos vaizdų.

Nepaisant technologinės pažangos trūkumo, Homecomming aplinkos tikrai vertos dėmesio ir pagyrimo. Nuolat bijai ir nerimauji, kad staiga kažkas ir iš kažkur gali iššokti ir kaip reikiant išgąsdinti. Visa tai lydi puikūs šviesos efektai, todėl baimės jausmas tik dar labiau sužadinamas. Užteko su Aleksu atsidurti Mėnulio apšviestose kapinėse, kai ramiai sau žingsniuojant staiga į parankę įsikibo iš nežinia kur atsiradęs šuo. Turiu pripažinti, kad tąkart kaip reikiant krūptelėjau. Siaubo žanro mėgėjams tikrai rekomenduoju pamatyti ir išbandyti.