Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/04. Teksto autorius: Opis

Cryostasis: Sleep of Reason — puiki lopšinė prieš miegą, žinoma, tik tokiu atveju, jei dėl krizės nėra galimybės nusipirkti valerijonų. Žaidime nusikelsi į 1968 metus ir tapsi meteorologu Aleksandru Nesterovu. Jo užduotis — ištirti, kokiomis aplinkybėmis Arktyje sudužo atominis ledlaužis North Wind.

Tyrimo objektas vargšui mokslininkui pasitaikė ne pats mieliausias, nes laive gausu monstrais pavirtusių įgulos narių. Nuo ypatingai didelio šalčio pastarieji patyrė įvairias transformacijas — voro galūnės ir vis skirtingai bjauri išvaizda yra tik kelios jų. Čia sutiksi net elektrodais mojuojančių suvirintojų, kalėjimo prižiūrėtoją ir daug kitų pabaisų — visas jas vienija beprecedentė neapykanta meteorologams.

Vienas pagrindinių žaidimo elementų — Nesterovo „minčių aido“ galia, leidžianti jam pačiam išgyventi mirusių įgulos narių prisiminimus ir juos keisti, taip gelbėjant pastarųjų sielas. Kur mokslininkas įgijo tokią galią ir kokiu konkrečiai principu ji veikia, niekas nesiteikia paaiškinti — matyt, tai tiesiog laikmečio aksioma.

Temperatūra žaidime svarbiausia: herojus kovoje praranda ne sveikatą ar kraują, o būtent temperatūrą. Tačiau gali būti dėkingas — kažkoks slaptas gerbėjas iš anksto pasirūpino, kad kone kiekvienoje iš daugybės kajučių galėtum sušilti. Žaidimą įveiki keldamas kambarių temperatūrą, tad teks įjungti labai daug generatorių.

Skamba lyg puiki survival horror šaudyklė, jei ne absoliutus siaubo trūkumas. Kūrėjų bandymai sukelti baimę apsiriboja netikėtais susidūrimais su piktais elektrikais. Sulaukęs trečio tokio momento net nekrūptelėsi, o po dvidešimt trečio norėsi apsilankyti Add/Remove programs.

Cryostasis didžiausia problema yra jo vienodumas. Tik kelios iš šimtų laivo patalpų skiriasi nuo kitų kuo nors daugiau nei išplanavimu, o tai labai erzina, nes jokie kiti žaidimo elementai šio trūkumo neatperka. Kovoti — nuobodu, herojaus judesiai tokie pat sustingę, kaip ir laivas, o siaubo elementas, nors ir turėtų būti pagrindinis, pasireiškia ypač menkai. Trumpai tariant, visas žaidimo veiksmas vyksta nuo mygtuko iki kito mygtuko ar svirtelės, pakeliui užmušant zombį, pasišildant rankas prieš fakelą ir išgelbėjant kokio nors sušalusio lavono sielą.

Cryostasis siužetas atsiskleidžia stebint katastrofos metu vykusio veiksmo ištraukas, kurias matysi įėjęs į kai kurias naujas patalpas. Šios ištraukos — viena malonesnių žaidimo sudėtinių dalių, tačiau taip yra tik dėl nuobodybės, kurią priešingu atveju reikėtų kęsti. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie „minčių aidą“: apskritai idėja įdomi, kartais susidursi su tikrai originaliais prisiminimais, tačiau netgi tada Tavo tikslas bus priversti atsidaryti kokias nors duris ar įjungti elektrą. Taigi mano asmeniniai lūkesčiai, jog manipuliavimas prisiminimais sukels didelio masto pokyčius, visiškai žlugo.

Vizualiai Cryostasis išties tenkina, bet tai kainuoja išteklius. Net žaidžiant galingu kompiuteriu kovos atrodys kaip Powerpoint prezentacijos, o įveikęs lygį galėsi drąsiai eiti išsivirti kavos. Tačiau jeigu šių problemų ir nebūtų, žaidimas, kuriame linksmiau žiūrėti į sienomis varvantį vandenį nei žudyti monstrus, yra prastas…