Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/02. Teksto autorius: Kyo

Kažkada atrodė, kad kūrėjai Pandemic Studios gyvens ir kurs žaidimus dar ilgai ir laimingai, bet panašu, kad po Saboteur jie priėjo liepto galą. O gal jie jį priėjo dar prieš Saboteur, tačiau neišleisti tokio žaidimo būtų buvę mažų mažiausiai apmaudu ir visi, kas jau žaidė, tą turėtų suprasti. Žinoma, vienareikšmiškai tvirtinti, jog Saboteur — geriausias studijos Pandemic darbas, nederėtų. Asmeniškai man labiausiai patiko 2005 metais jų sukurta pirmoji Mercenaries dalis (žaidimas pasirodė tik konsolėse), o kitiems, galbūt, labiausiai įsiminė 2004 metų Full Spectrum Warrior. Dar kitiems geriausias būtų Star Wars: Battlefront, pasirodęs tais pačiais metais. Kaip matai, Pandemic (sąmoningai ar nesąmoningai) kūrė labai jau skirtingus žaidimus ir vien dėl to sakyti, kad į Saboteur jie sudėjo visa, ką mokėjo geriausiai, būtų netikslinga. Nepaisant to, Saboteur — tikrai puikus kūrėjų atsisveikinimas su žaidėjais.

Neišgalvotas veikėjas

Šį kartą situacija su pagrindiniu žaidimo veikėju yra kiek neįprasta, nes jis buvo kurtas remiantis tikru karo didvyriu Williamu Groveriu–Williamsu. Williamas gimė 1903 metais ir vėliau išgarsėjo kaip puikus lenktynininkas, laimėjęs ne vienas Grand Prix lenktynes. Tačiau kartu jis buvo ir slaptas agentas, dirbęs su priedanga Prancūzijoje. Deja, kad ir kaip sėkmingai jam sekėsi daryti karjerą, 1945 metais jį pagavo ir nužudė naciai. Vis dėlto, nors Saboteur kūrėjai ir rėmėsi šio karo didvyrio paveikslu kurdami savo veikėją, jo likimas visiškai kitoks. Taigi, metas trumpai pažinčiai. Skaitytojau, čia pagrindinis Saboteur veikėjas — airis Šonas Devlinas. Šonai, skaitytojas. Tik pasistenk, kad skaitytojo neištiktų toks pats likimas, koks ištiko nacius Paryžiuje…

Eilinio keršto istorija

Be jokios abejonės, kūrėjai padailino (kiek tai įmanoma) Šono Devlino veikėją ir tokiu būdu jis gerokai nutolo nuo Williamo Groverio, pagal kurį buvo sukurtas. Ir Šonas nesileidžia sugaunamas ar juo labiau nušaunamas. Netgi priešingai — jis pats visus išprovokuoja, o vėliau išguldo. Kita vertus, žaidimo istorija tikrai nėra tokia įspūdinga… Viskas, galima sakyti, prasideda lenktynėmis Vokietijoje: Šonui kirsti finišo liniją sutrukdo vietinė žvaigždė Kurtas Dierkeris, įžūliai peršaudamas airiui automobilio padangą. Žinoma, tokia lenktynių baigtis nepatenkina Šono, todėl jis su draugu Julesu nusprendžia pasekti Kurtą iki jo buveinės ir sutemus palydėti jo automobilį į prarają. Tačiau vos vaikinai nuleidžia niekšo mašiną nuo uolos, paaiškėja, jog jis yra slaptas nacių agentas, kuris įsitikinęs, kad tiek Šonas, tiek Julesas priklauso britų žvalgybai ir žino kažką, ką būtų visai smagu iš jų iškvosti.

Aišku, teisintis ir bandyti išaiškinti vokiečiui, kad čia įvyko kažkokia klaida ir kad viskas yra ne taip, kaip atrodo, — beprasmiška, todėl po kelių beprasmių kankinimų ir bandymų išgauti kažkokios naudingos informacijos Kurtas nušauna Julesą. Kaip tik tuo metu visas pasaulis, žvelgiant Šono (kartu ir žaidėjo) akimis praranda visas spalvas ir tampa nespalvotas, išskyrus ryškiai raudonas vokiečių vėliavas ir raudonas juostas su svastikomis, kurias jie nešioja ant rankų. Iškart po to Šonas, paveiktas draugo mirties, ištrūksta į laisvę ir sugrįžta pas savo ištikimą mechaniką Vitorę bei Juleso sesę Veroniką, kurie išsigandę trypčioja po liepsnojantį kiemą ir nebežino, ką daryti. Kol kas jie nežino ir to, kad naciai sugalvojo pradėti karą su visa Europa ir kad trijulei netrukus teks keliauti į Paryžių, kur prasidės ilga ir varginanti kova už išlikimą. O Šonas užsibrėžia vienintelį tikslą — surasti ir asmeniškai atsiskaityti su Kurtu Dierkeriu.

Bespalvis Paryžius

Kuomet Vitorė, Veronika ir Šonas atvyksta į Paryžių ir apsistoja viename kabarete, Šonas nusprendžia, kad protingiausia bus sėdėti prie baro ir be perstojo gerti, tačiau jau netrukus prisistato Lukas Gaudinas ir šias viltis sugriauna. Lukas, kaip iš karto paaiškėja, yra žymus rašytojas ir aršus prancūzų pasipriešinimo šalininkas. Jis nieko nelaukdamas pasiūlo Šonui susprogdinti vieną vokiečių degalų stotį ir tuomet prasideda…

Po sėkmingo išpuolio prieš nacius panižta nagai susprogdinti dar ką nors, o paskiau, ambicijoms augant, užgrobti vieną mėsinę ir ten įkurti savo buveinę. Žaidėjas neišvengiamai pastebi, jog sprogdinant nacius, jų atsargas, inventorių ir taip mažinant jų įtaką Paryžiui kai kurios teritorijos atgauna savo spalvas. Aišku, jei tokį sprendimą regėtų pirmą kartą, visiems turbūt žandikauliai atvėptų, tačiau labai panaši žaidimo koncepcija jau buvo dar užpernai pasirodžiusiame Prince of Persia: princas vadavo karalystę nuo piktų monstrų, o jo palydovė Elika grąžindavo vietovėms spalvas ir šviesą. Bet Saboteur stilius vis tiek neginčijamai patrauklus ir stebėti tokį kontrastingą Paryžių — vienas malonumas.

Maki

Maki yra Prancūzijos partizanai Antrajame pasauliniame kare. Šonas, vos tik žaidimas įsivažiuoja, stačia galva įsisuka į jų veiklą. Iš pradžių pagrindinis veikėjas apsiriboja Luko Gaudino misijomis, tačiau ilgainiui vis daugiau žmonių susigundo airio paslaugomis ir žaidėjui tenka skersai išilgai išmaišyti visą Paryžių ir net dalį užmiesčio. Lyg to būtų maža, prisistato sena Šono aistra Skylar, kuri, leisk pastebėti, tikrai šauniai įtraukta į žaidimą. Manau, jog ji, kaip šalutinis veikėjas, yra tiesiog puikiai atskleista. Tačiau jos misijos, kad ir kaip būtų gaila, per daug nesiskirs nuo kitų veikėjų.

Misijų išklausymas ir vykdymas skaudžiai primena GTA seriją… Vėl toks pats mažasis žemėlapis dešiniajame ekrano kampe ir net taip pat apipavidalinti simboliai su pirmosiomis veikėjų raidėmis jame! Šiek tiek apmaudu, kad misijos vykdomos to paties GTA principu (atvažiuoji į vietą, išklausai pokalbį, įvykdai užduotį, gauni atlygį). Bet kai kurios iš jų tikrai išsiskiria ir nustebina savo originalumu. Kažkada aš gyriau Driv3r už tai, kad sugebėjo pateikti gan originalių misijų, o dabar šie nuopelnai atitenka Saboteur.

Sudedamosios dalys

Saboteur be jokios gėdos skolinasi įvairius elementus iš kitų žaidimų, tačiau juos puikiai pateikia. Kad ir mašinų vogimas arba, jeigu kai kam priimtiniau, „skolinimasis“ iš Paryžiaus gyventojų…, Paspaudi klavišą ir pribėgęs Šonas mikliai ištraukia vairuotoją, pats užimdamas jo vietą. Taip pat šaudymas, priedangų sistema arba pastaruoju metu labai išpopuliarėjęs sprendimas leisti žaidėjui vienu metu nešiotis viso labo du šaunamuosius ginklus. Bet Šonas dar turi visas kišenes prisigrūdęs dinamito ir granatų, kuriais naudotis tenka nuolatos, ypač dinamitu, nes jis itin efektyvus prireikus sunaikinti kokį nors nacių įtvirtinimą arba išnešti į orą jų tanką ar kitokio pobūdžio transporto priemonę.

Žinoma, dėl bet kokios sukeltos žalos tuojau pat įsijungs aliarmas ir Šonas bus persekiojamas. O išvengti persekiojimo galima dvejopai: arba bėgti (taip pat ir važiuoti, plaukti) tol, kol pavyks ištrūkti iš raudono ploto, dengiančio žemėlapį, arba, suradus vieną iš slėptuvių, joje pasislėpti kaip Assassin‘s Creed ir ramiai palaukti, kol viskas nurims. Beje, norint pasiekti slėptuves, dažnai teks karstytis namų sienomis (vėlgi primena Assassin‘s Creed). Bet čia tas laipiojimas ne tik kad nepatogus, bet ir ganėtinai kvailai atrodo. Truputį jaučiasi, kad prie karstymosi stačiais paviršiais kūrėjai padirbėjo nepakankamai.

Taip pat akivaizdu, jog galimybė persirengti nacių kareiviu (persirengimas labai primena Hitman serijos žaidimus) nepakankamai sklandžiai įterpta į žaidimą. Gerai, kad kūrėjai neverčia vykdyti misijų vienu nustatytu būdu, tačiau persirengti naciu ir mėginti viską pereiti slaptai man retai kada kildavo mintis. Ypač dėl to, kad persirengus visad reikia vaikščioti nuspaudus „ctrl“ klavišą, idant Šonas nebėgtų, o eitų paprastai, taip neišsiskirdamas iš minios. Ir šiaip, jei su nacių uniforma elgsiesi nenatūraliai, aplinkinių priešų įtarumo ratas išsiplės ir jau greitai bus paskelbtas aliarmas. Taigi, kartais protingiau persirengimo atsisakyti ir viską įvykdyti senamadiškai.

Pasiekimai!

Labai maloniai žaidime nustebino ir tai, kad už tam tikrus veiksmus žaidėjas apdovanojamas įvairiais pasiekimais (perks). Verta pažymėti, jog, skirtingai nei kituose žaidimuose, čia kiekvienas pasiekimas ką nors „atrakina“, o tai yra puiki paskata žaisti ir stengtis atlikti tokius dalykus, už kuriuos gautum ne tik ženkliuką, bet ir realios naudos. Vieni pasiekimai susiję su sprogimais ir jų sukelta žala, kiti su vairavimu ir t. t. Visa tai įvykdyti, vėlgi, nelengva, bet mėginti tikrai verta. Kartu noriu paminėti ir papildomą žaidimo turinį, kuris yra kiekvienoje PC žaidimo versijoje: žaidėjui leidžiama įjungti funkciją, kad kabarete esančios moterys būtų nuogos, taip pat, paskelbus aliarmą, naudotis keliomis papildomomis slaptavietėmis ir panašiai.

Saboteur grafika ir stilistika tikrai nusipelno atskirų pagyrų, nes būtent šie elementai suteikia žaidimui savotiškumo ir patrauklumo. Veikėjų įgarsinimas taip pat geras, o ypač išsiskiria paties Šono airiškas akcentas, Skylar ir kai kurių kitų, mažesnį vaidmenį atliekančių veikėjų balsai. Apskritai žaidimas tikrai geras. Toks geras, kad net ir norint jame sunku surasti kažką, kas pastebimai kliudytų žaidimo malonumui ar jį griautų. Ir tai, manau, pats geriausias rodiklis.