Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/07

Autorius: Rezidentas

Senokai nejaučiau tokio pergalės džiaugsmo: po įtemptų persekiojimo vienas prieš vieną lenktynių pavojingais vingiuotais Japonijos kalnų keliais virš mano automobilio didelėm žvilgančiom 3D raidėm pasirodė užrašas „Rezidentas, team PC Gamer — Winner“. Naujausias iki šiol trijų dalių sulaukusios TOCA serijos žaidimas sukuria labai malonų jausmą — leidžia nevaržomai mėgautis lenktynėmis ir didžiuotis savo pasiektais rezultatais.

Žaidimas pasitinka Tave maloniais pranešėjų balsais ir trimačiais meniu. Nors šiuos jau teko matyti prieš metus pasirodžiusiame Colin McRae DiRT, kurio varikliu ir sukurtas naujasis GRID, čia viskas dar įspūdingiau ir gražiau, o pats lenktynių pasirinkimo meniu nustelbia viską, matytą iki šiol.

Tiesa, iškart šiuo grožiu ir gėriu mėgautis nepavyksta, ir tą būtina žinoti, ypač mažiau patyrusiems lenktynių žaidėjams. GRID, priešingai nei daugelis neseniai išleistų lenktynių žaidimų, iškart įmeta į galingus automobilius ir liepia lenktyniauti sudėtingose varžybose. Iš pradžių linksma, nes primena senesnes NFS dalis, kur pirmosios lenktynės buvo „svajonėse“, ir po jų iškart grįždavome į tikrovę. Tačiau čia tenka važiuoti ne vienas lenktynes ir, kas blogiausia, rinktis iš trijų (JAV, Europos ir Japonijos) regionų, ką ir žadėjo kūrėjai. Po kelių tokių lenktynių pradeda kilti nerimas: negi visa žadėta laisvė ir galimybės tuo ir apsiribos?

Būtent dėl tokio nerimo ir įtampos, įveikus privalomas varžybas „atsirakinantis“ garažas su visomis galimybėmis ir palieka stulbinantį įspūdį. Trys regionai, kiekviename po tris karjeros laiptelius, kurių kiekviename yra po kelias skirtingas varžybas. Dar yra sezonai, kurių tikslo ir kaitos principo nelabai supratau. Varžybų pasirinkimo meniu pateiktas kaip ore sklendžiančios pakopos, kur aukštesni laipteliai, uždaryti skaidriu dangčiu, atidengiami sukaupus reikiamą patirtį.

Patirtis yra varomoji žaidimo jėga, leidžianti „atrakinti“ aukštesnius karjeros laiptelius ir dalyvauti vis aukštesnio lygio varžybose. Norint dalyvauti tolesnėse lenktynėse, nebūtina, kaip senesnėse TOCA dalyse ar daugelyje kitų žaidimų, laimėti varžybų. Patirties suteikia kiekvienas dalyvavimas varžybose, nesvarbu, kurią vietą užimtum. O džiugiausia, kad galimos gauti patirties kiekį gali nustatyti pats rinkdamasis kelis lenktynių parametrus.

Apie šiuos plačiau, nes, pavyzdžiui, vieną pats pastebėjau tik žaidimui gerai įsibėgėjus. Pirmiausia, patirties lygį keičia varžybų sudėtingumas. Yra penki lygiai: nuo lengviausio basic iki sudėtingiausio extreme. Akivaizdu, kuo sunkesnis lygis, tuo daugiau patirties. Taip pat daugiau patirties gali gauti išjungdamas vairavimo pagalbas: sukibimo kontrolę, stabdymo pagalbą ir stabilumo kontrolę. Mechaninė greičių dėžė taip pat duoda daugiau patirties. Dar yra Pro režimas, neleidžiantis iš naujo pakartoti lenktynių ir naudotis „sugrįžimais“ jų metu (apie juos vėliau). Tokiu būdu derindamas pagalbas ir sunkumo lygį gali išsirinkti sau patogiausią variantą. Aš žaidžiau pasirinkęs lengvą lygį, tačiau be jokios pagalbos — man pasirodė kur kas smagiau kovoti su pačiu automobilio valdymu, nei su pernelyg greitais priešais. Beje, pamirštasis parametras buvo fiksuotas vaizdas iš automobilio, kuriuo aš ir taip naudojausi ir vis negaudavau kelių papildomų tūkstantėlių taškų.

Visi parametrai, be abejo, turi įtakos vairavimui. Tiesa, vairavimo pagalbos nėra tokios juntamos, kaip tikėjausi. Tai gerai, nes netrukdo vairuoti ir jausti automobilio. Apskritai, GRID nėra labai draugiškas naujokams — tarsi įsivaizduoja, kad visi žaidžiantys yra daugmaž patyrę lenktynininkai ir jiems nereikia priežiūros. Net ir su visomis pagalbomis automobiliai vis tiek slydinėja ir sukiojasi kelyje, daugiau ar mažiau reaguodami į netikslius Tavo judesius. Kita vertus, net ir be pagalbų žaidimas nėra per daug negailestingas žaidėjui — ekstremaliais momentais jis Tave tarsi „ištraukia“ ir leidžia išsisukti nuo pražūtingo slydimo ar avarijos. Net ir žalos modelis nėra per daug drastiškas — galima smagiai pasitrankyti į sienas ar į priešininkus ir žavėtis objektų deformacija.

Dėl tokių žaidimo nuolaidų GRID gali nepatikti simuliatorių gerbėjams. Žaidimas eina siauru arkadas ir simuliatorius skiriančiu tiltu, nukrypdamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet svarbiausia, kad pasirinkimas, į kurią pusę pakrypti, paliktas pačiam žaidėjui. Tą puikiai iliustruoja ir išreklamuota galimybė bet kurioje lenktynių vietoje atsukti nedidelę laiko atkarpą atgal. Skamba gal ir nelabai viliojančiai, tačiau prisimink, kiek kartų pralaimėjai įtemptas lenktynes dėl vienos klaidos, ir tikrai apsidžiaugsi. Tiesa, piktnaudžiauti tuo negalima, nes lengviausiame režime galimi tik penki pakartojimai (sunkėjant mažėja po vieną, Pro — išvis neprieinami).

Dėl šios galimybės nepykdamas mėgaujiesi savo didžiausiomis avarijomis. Atkarpos yra įrašomos kaip pakartojimai po varžybų, tad gali iš kelių kameros padėčių pasigrožėti savo į šipulius lakstančiu automobiliu, tada atsukti vaizdą iki reikiamos vietos ir tęsti lenktynes. Net sunku patikėti, kad seniau tokių galimybių lenktynėse nebūdavo.

Nepaisant visų šių žavių ir malonių akimirkų, reikia pripažinti, GRID iš žaidėjo reikalauja nemažai pastangų. Ir ne tik pačiose lenktynėse. Didžiausią darbą, žinoma, reikia atlikti vairuojant, nes vos ne kiekvienose lenktynėse tenka iš naujo priprasti prie automobilio. Lenktynių tipų ir automobilių klasių yra nemažai. Pastarieji valdomi skirtingai. Japoniški tuner modeliai preciziški ir paklusnūs, amerikietiški muscle— riaumojantys ir pašėlę, europietiški supercar — greiti ir tarsi prilipę prie žemės. Ką jau kalbėti apie atvirų ratų bolidus ar drifto automobilius — šių klasių lenktynės yra tarsi atskiri žaidimai. Ypatingai sužavėjo Derby varžybos. Taip smagiai su kriokiančiais trantais senokai nesitrankiau, gaila, kad tebuvo vienintelės tokios lenktynės.

Nors GRID automobilių klasių yra daugybė, priešingai nei tikėjausi, regionai suskirstyti ne pagal automobilius, o pagal trasas. Europos varžybose gali važiuoti amerikietiškais (rečiau japoniškais) automobiliais ir atvirkščiai. Beveik kiekviena klasė turi analogiškas lenktynes JAV ir Europoje, o japonai su savo driftais ir persekiojimais yra labiau atskirti. Tai mažina įvairovę, tačiau kartu suteikia galibybę greičiau užsidirbti pinigų, reikalingų tolesnėms varžyboms.

O pinigai yra tokia pat (jei ne svarbesnė) varomoji žaidimo dalis, kaip ir patirtis. Patirties taškai leidžia pakilti karjeros laipteliu, tačiau varžybų pasirinkimą jau pasiekus aukštesnį lygį apriboja turimi finansai. Priežastis — varžyboms reikia savo automobilio. Taip, GRID nebėra TOCA žaidimuose matytų animacinių „karjeros“ scenų ir personažų, duodančių Tau vis galingesnius automobilius ir išleidžiančių į varžybas. Čia viskuo turi pasirūpinti pats. Ir ne tik savimi, bet ir savo komanda.

Darbo ne lenktynių metu tikrai užtenka ir jis labai patiks mėgstantiems skaičiuoti, kad ir netikrus, pinigus. Reikia automobilio? Prašom, rinkis: pirk naują arba naudotą iš eBay (viena tinkamiausiai pateiktų reklamų, kiek teko susidurti žaidimuose). Su tuo pačiu automobiliu gali dalyvauti keliose klasės varžybose, tad kitam tikrai spėsi užsidirbti — yra ne tik prizai, bet ir rėmėjai.

Darbas su komandos rėmėjais mane tikrai sužavėjo. Tai puiki idėja, leidžianti susidaryti bent šiokį tokį vaizdą, kaip dirba tikros komandos. Ant automobilio yra vietos, skirtos rėmėjams. Žaidžiant po sėkmingų varžybų gauni vis naujus jų pasiūlymus, kurių kiekvienas už tam tikrą pasiektą tikslą (dažniausiai finišo poziciją) skiria kažkokią pinigų sumą. Už įvykdytą pagrindinio rėmėjo tikslą gauni dvigubą sumą. Kai rėmėjų atsiranda daugiau, nei yra vietų ant automobilio, tenka pasukti galvą ir pasiskaičiuoti, ar verta rinktis mažesnę sumą už žemesnę finišo poziciją, ar tikėtis gauti daugiau pinigų finišavus vienam iš pirmųjų.

Kita darbo „garaže“ užduotis, „atrakinama“ antrame karjeros etape — komandos draugas. Vėlgi, anonsuose išgirta idėja man neatrodė žavi, kol nepabandžiau pats. Kiekvienas lenktynininkas, kurį Tu samdai, yra skirtingos kategorijos specialistas, turi kitokią patirtį, kelias savybes, tokias kaip įgūdžiai, agresyvumas, aplinkos jautimas ir panašiai. Samdymo sąlygos — pradinis mokestis ir procentas nuo varžybose laimėtos sumos — taip pat skiriasi. Vėlgi, reikia pamąstyti, ar skirti daugiau pinigų geresniam kolegai, ar spjauti ir imti pigiausią, ką iš tiesų pradžioje ir dariau, kol netyčia pasitaikė geras lenktynininkas, kuris ne tik laimėjo varžybas, bet ir padėjo man kovojant trasoje su konkurentais. Nuostabus jausmas išsiveržti į priekį kartu su komandos draugu ir „atmušinėti“ bandančius prisivyti konkurentus. Ir pinigai iš rėmėjų bei už pergales dvigubi (papildoma suma skiriama už komandos pergalę).

Baigiant kalbėti apie pinigus (užsižaidžiau, ar ne?), trumpai — apie sumas, kuriomis tenka disponuoti. Žaidimo pradžioje tenka skaičiuoti tūkstančius eurų ir pirkti automobilius už dešimtis tūkstantėlių. Trečiajame karjeros etape automobilis LMP1 klasės varžyboms kainuoja 6,5 milijono. Kaipgi gali nesididžiuoti tokiais pasiekimais? Tai tikrai kur kas smagiau nei animacinis dėdė, sveikinantis Tave pasiekus naujų pergalių.

Trumpai įvertinti ir apibūdinti GRID neįmanoma — jis netelpa į standartinius lenktynių žanro rėmus. Taip, tai vis dar klasikinės TOCA stiliaus daugybę klasių apimančios lenktynės. Jos vis dar balansuoja tarp arkados ir simuliacijos, kas man asmeniškai tikrai patinka. Tačiau šią ilgametę serijos patirtį lydi geros, nors ir nedidelės naujovės, o pateikta ji labai sumaniai ir netradiciškai. GRID — puikus įrodymas, kad klasikinės lenktynės gali būti įtraukiančios ir įdomios, suteikti žaidėjui laisvės ir, svarbiausia — pasididžiavimo pasiekimais jausmą.