Iš žurnalo PC Klubas, autorius Artojas a.k.a NPC
Vasario 21diena (8 h 00 min).
Pagaliau grįžau iš kelionių ir vėl esu darbe. Darbe! Nejaugi yra dar planetoje žmogus kuriam buvimas darbe suteiktų daugiau džiaugsmo nei, kad man? Ko gero… Nemanau, kad esu vienintelis žaidžiantis WOW būtent iš darbo o ne iš namų. Kelionių mietų darbo prisikaupė marios, tad su didžiausiu malonumu kimbu į jį, juk turiu spėti viską atlikti iki 17:00. Oficialaus laiko kada galėsiu išvykti…
12h 15min
Atsisakau pietų pertraukos. Maistas ne vilkas… Tiesa pasakiu apsirūpinu greitu maistu a.k.a sausainiai, bandelės, gira ir kava, ir naršau interneto platybes. WOW ne tas žaidimas kuris paskubomis žaidžiamas pietų pertraukos metu, todėl pasirenku www.thottbot.com. Labai naudingas resursas WOW žaidėjui. Skaitau apie kvestus ir inžinierijos paslpatis, vis tik tai yra tą kryptis kuria turėsiu judėti, gerai būtų žinoti apie jos subtilybes iš anksto.
Kovo 7 diena (18h 45 min).
Atsilošiu krėsle. Taip dabar jau pasiekiau tą momentą, kai galima kažką papasakoti ir apie šventiko Artojaus nuotykius. Šuolį laike nusprendžiau padaryti todėl, kad per trys valandas WOW‘e įvyksta tiek, kad jų aprašymui ko gero neužtektų visų žurnalo puslpių, o juk tekstas turi teikti ir naudingos informacijos. Pasiekus maždaug 20 lygį žaidėjas turi spręsti, ar atlikinėti elitines užduotis savo teritorijoje, ar keliauti į ginčytinas žemes, kur galima sutikti ir priešiškai nusiteikusius žaidėjus iš aljanso. Kaip žinia žaidžiant WOW aljanso žaidėjai negali užpulti jūsų tol, kol jūs vaikštinėjate Ordai priklausančiose žemėse ir atvirkščiai. Tačiau tik įkėlus koją į gynčitiną teritoriją tu rizikuoji pakliūti niekšų Naktinių Elfų, arogantiškų Žmonių, juokingųjų Gnomų ar karingųjų Dvorfų nemalonėn. Esmė tame, kad norint atlikti (Elite) misijas būtina surinkti ar prisijungti prie egzistuojančios grupės (party), vienam ten nėra kas veikti, tuo tarpu aš paslapčiomis nusprendžiau nesijungti prie jokiu party, bent jau iki 23 lygio. Taigi liko 3 lygiai, kuriuos pasiekti norėčiau pats vienas. Butent šis nusiteikimas ir padėjo man žengti tą lemtingą žingsnį per liniją skiriančią Ordai priklausančias The Barrens žemes ir ginčytiną teritoriją Stonetalon Mountains…
Ordai priklausančias The Barrens žemes ir ginčytina teritoriją Stonetalon Mountains skyrė vienišas ir jau sugriuvęs kaimelis. Pasienį aš įsivaizdavau kitaip, tačiau itin ir nenustebau. Kiek žinau šiaurinė Barrens dalis kuri siejasi su Ašenvelio mišku saugoma akyliau, o ir grėsmė iš ten didesnė. Tuo tarpu kalnuose į kuriuos traukiu aš Orda turi keletą stovyklų kurias akylai prižiūri tiek Ogrimaro orkai, tiek taurenai iš Thunderbluff miesto. Kelionė neturėtų būti pavojinga, tad pasitaisau už nugaros pritvirtintą lazdą ir žvaliu žingsniu bandau nusigauti iki artimiausio kaimelio, kuriame turėčiau rasti seną vaistininką trolį Džin Zil. Girdėjau jis turi kažkokių pageidavimų, ir žada didelį apdovanojimą. Kulniuodamas mintimis grįžtu prie poros dienų senumo įvykio, kurio metu ir supratau, kad trolius drąsiai galiu laikyti Ordos kariais. Iki šiol jų nemėgau… Lengvabūdiška jų kalbėsena, klaiki muzika ir potraukis žolelių rūkymui nuteikinėjo mane gan priešiškai. Tačiau grynai prieš porą dienų, grįždamas iš Harpijų medžioklės pastebėjau per savaną kulniuojantį gnomą. Neiškart supratau kad tai gnomas, kadangi jo kepurė buvo dukart didesnė už jį patį, taigi pamaniau, kad matau bėgančią kepurę. Ëmiau vytis, ir tik tada pastebėjau, kad kepurė, o tiksliau po ją besislepianti gnomė nešasi lazdą. Burtininkė… Mūsų teritorijoje! Pasiutau ir tuo pat metu kruptelėjau. Paskubomis sušnabždėjau kelis užkeikimus iš eilės, sutvirtinau savo dvasią ir apsigaubiau skydu sugeriančiu žalą. Šie veiksmai ko gero atkreipė gnomės dėmesį, mat ji tik paspartino žingsnį, nusprendžiau ją persekioti. Mus skiriantis atstumas niekaip nemažėjo, ir tai mane erzino, kad galėčiau padoriai kerėti turėjau sustoti, tačiau sustojęs pamesčiau niekšingąją būtybę iš akių, vadinasi mano kerai neturėtų taikinio. Ech kad taip turėčiau žirgą pamasčiau, ir nemažindamas tempo bėgau tolyn… Gnomė aiškiai bėgo į Ašenveil girią, matyt čia ji šnipinėjo ir dabar nešą vertingą informaciją namo. Iki pasienio teliko grubus pusvalandis kelio, ir jau buvau beprarandąs viltį pavyti bėglę, kai kildamas į kalną pamačiau trolį, jis kaip ir dauguma iš jų padermės tupęjo užuovėjoje ir mėgavosi kaljanu. Suurzgiau iš pasitenkinimo, mat jį pastebėjusi gnomė pakeitė judėjimo kryptį, ir tuo pasinaudojęs sugebėjau sumažinti mus skiriantį atstumą, tuo momentu trolis padarė tai, ko tikėjausi mažiausiai. Jis pašoko iš savo vietos taip staiga, kad net išvertė savo kaljaną, žiežirbos pažiro ant žemės o tarp trolio pirštų susiformavo melsva liepsna. Gnomė buvo ganėtinai arti trolio, ir šis žaibiškai susipratęs nepuolė, o pavertė ją avimi, taip išlošdamas pakankamai laiko man prie jos priartėti. Gnomės atvirtimas iš avies buvo viena maloniausių akimirkų mano gyvenime, ant jos išliejau visą turėtą savo užkeikimų arsenalą. Tiesiog rėkte išrėkiau žodžius, ir šešėliai pasigležė trapią nykštukės gyvybę. Tai buvo mano pirmoji…
Šis įvykis pakeitė mano nuomonę apie trolius. Rūkymas tikrai nedaro žalos jų protinei veiklai, netgi sakyčiau atvirkščiai… Stoviniuodami prie aukos kūno persimetėme su juo keliais žodžiais, būtent jis man ir pasiūlė aplankyti Džin Zil…
Praėjus geram pusvalandžiui aš vis dar tryniausi po vietoves į kurias mane atvedė gnomės persekiojimas. Pasirodo šios kalvos itin turtingos vario ir alavo rūda, tad pasidėjęs savo lazdą į rankas griebiau kirtiklį, ir daviau savo šveneteiviškoms rankoms gražaus darbelio. Nukasęs gerą pusmaišį rudos, prisėdau pasimėgauti stručio šonkauliukais ir melionų sultimis, tačiau tik pradėdas kramtyti kąsnis taip ir užstrigo burnoje, žandikaulį surakino nuostaba… Per savaną žvaliai straksėjo mūsų nudobta gnomė. Kas per?.. Dulkėton žemėn trenkęs maistą pašokau ir pasileidau pavymui. Negali būti, kad gnomų magai išmoko medžiotojų triuką leidžianti apsimesti negyvu, to tiesiog negali būti galvojau bėgdamas. Pats net nepastebėjau, kaip sekdamas gnomą įlėkiau į Ašenveil girią, stojant kojos tiesiog įsirausė į žėmę, toliau nebuvau nuėjęs, ir eiti neketinau, o ir negalėjau… Mano persekiojamoji sustojus kažką suriko man nesuprantama kalba, ir pajutau kaip nugarą pervėrė geležtė, stryktelėjau į priekį, tačiau žaizdos sukeltas skausmas parklupdė mane ant žemės. Prieš akis išdygo naktinis elfas. Daili kraugeriška būtybė… Kaip aš jo nepastebėjau, kaip aš jo nepastenėjau… nejau mitinės kalbos apie tai, kad jie nematomi tiesa?.. Elfas žengė manęs link, vikriai permetė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, atliko grakštų apsisukimą… Jo plaštakose blykstelėjo ašmenys… Manau jog pajutau, kaip galva atsiskyrusi nuo mano kūno, dusliai dungtelėjo žemėn. Pasaulį apgaubė tamsa…
Tačiau aš buvau gyvas. Atsidūriau senosė kapinėse netoli gan judrios Crossroads gyvenvietės. Bandžiau aimanuoti, tačiau balso nebuvo, bandžiau išgirsti kas dedasi aplink tačiau girdėjau tik šniokščiantį vėją. Pasaulis tapo juodai baltas, ir bet kuris mirtingasis pamanytu jog tai ir yra mirtis, bet aš buvau miręs, ir žinau, kad po mirties būna tik tamsa. Tai ką aš išgyvenau dabar buvo kitka… Aš supratau, kad mano laikas dar neatėjo…
19h 50 min
Mano laikas dar neatejo. Bent jau taip nusprendė kapuose atsiradusi dvasia, baisiai primenanti Diablo II matytus angelus. Taigi pomirtinis WOW gyvenimas. Turbūt vienas iš įdomesnių žaidimo aspektų, bent jau kol jo nežaidi. Kas, kas gi atsitinka po mirties… Ogi gauni baudą, tiesa baudos dydį gali pasirinkti pats. Vienas variantas yra keliauti dvasiniame pasaulyje. Šios kelionės metu, personažas juda kiek greičiau, ir lengvai įveikia vandenį. Kelionės tikslas lavonas, atvykus prie jo galima prisikelti, ir tęsti žaidimą. Taigi žaidėjas praranda šiek tiek laiko, o prisikėlęs personažas teturi pusę gyvybės ir manos. Jei mirsite nesvetingoje teritorijoje, toks prisikėlimas gali kainuoti dar vieną gyvybę, man jaunesni žaidėjai mėgsta tykoti prie jūsų lavono, o jei mirsite nuo monstro rankos, galite būti ramūs jis irgi bus netoliese. Vis tik dauguma personažų turi įvairiausių priemonių išvengti nemalonumų, gydomieji gėrimai, bei specialios savybės akimirksniu teleportuojančios žaidėją, ar išgasdinančios aplinkui esančius priešus naudojamos būtent tokiais momentais.
Kitas būdas prisikelti yra kreiptis į dvasią, kuri yra kapuose. Ši dvasia gali prikelti jūsų lavoną, tad jūs atsidursite kapinėse, kuriose dažniausiai nėra jokių pavojų. Už tai jūsų personažas suserga 10 minučių prikėlimo negalia (-70proc. visoms personažo savybėms), vadinasi 10 minučių negalėsite kovoti, nes jus įveiks kone visi apylinkių monstrai. Kartu su prikėlimo negalia, dvasia pareikalaus ir 25 proc. nuo visų daiktų patvarumo, vadinasi jie suges, o tai jau remiasi į pinigus, kurių prireiks jų remontui. Beto inventoriuje esančių sugedusių daiktų negalėsite parduoti ir aukcione, turėkite tai mintyje.
Laikas jau ėjo vakarop, tad nusprendžiau grįžti į orkų sostinę Ogrimarą, parduoti susikaupusių daiktų, o naudingas žaliavas pasidėti į banką. Žaidimu su savimi galite tąsytis tik tam tikrą kiekį daiktų, dar kažkokią jų dalį galite laikyti banke, tad vizitai į sostines tampa ganėtinai reguliarūs. Nežiūrint į tai, kad galimybė nusipirkti arklį žaidime atrakinama tik pasiekus 40-tą lygį, kūrėjai suteikė galimybes kai kurias keliones paspartinti. Visų pirma žaidime keli maršrutai jungiantys žemynus, Orda keliauja dirižabliais, žmonės laivais. Taip pat yra dar vienas neutralus goblinų maršrutas laivais jungiantis neutralius Ratčeto ir Booty Bay miestelius. Tačiau tai dar ne viskas. Pačiame žemyne yra plačiai išvystyta transporto sistema. Kone visos kiek didensės gyvenvietės turi tašką, kuriame „vėjų valdovai“ gali jums išnuomoti šiknosparnį ar kažką panašaus į Mantikorą, nugabensiantį jus iš taško A į tašką B. Taip į Ogrimarą keliavau ir aš. Turiu paminėti, kad šie skrydžiai yra viena nuostabesnių žaidimo dalių, tai ne tik kelionės rūšis, bet ir puiki proga suvokti koks iš tiesų nepakartojamas yra WOW. Atskridęs į Ogrimarą iškart patraukiau į kalvių, angliakasių ir inžinierių kvartalą. Planavau sulydyti visą naujai iškastą rudą, bei pasigaminti naujus akinius, šiek tiek sutvirtinsiančius mano personažo galvą, bei dvasinę būseną. Plušdamasis prie priekalo išgirdau zvimbtelėjimą, reiškaintį, kad chat lange mane pasiekė pranešimas, užmečia akį, kažkokie nepažystamieji siūlo aplankyti keistą vietovę. Vietovę, kuri yra giliai po Ogrimaru…
— Vietovę kuri yra giliai po Ogrimaru, lankysime mes šventike, — suspiegė baltapūkis trolis medžiotojas. Už jo nugaros esantys kariai Taurenas ir Orkas pritardami sulinksėjo galvomis.
— Vietovę tą daug žmonių nurodė mums, — tęsė trolis, — visi ten turi norų ir interesų. Ir šventikas, tikiu, jų ten irgi turi. O ir gydymas reikalingas mums, mes kovotojai, mes medžiotojai, bet pavojai toje vietovėje labai pavojingi… Keliauk šventike su mumis…
— Neturiu ten interesų, — sumurmėjau ir patikrinau odinį raištį laikysiantį ką tik pagamintus akinius ant mano galvos, patenkintas davo darbu vėl pakėliau akis į trolį. Jis kažką šnabždėjosi su savo bendaržygiais. Nustatęs mina „minkit iš čia barbarai“ iš vilnonio kelionmaišio išsitraukiau ką tik aukcione įsigytą schematiką. Joje buvo aiškiai subraižytas „Mirtinosios Muškietos“ surinkimo planas, ir dabar planavau gaminti būtent ją. Jau turėjau beveik visas sudedamąsias dalis, iš vario buvau pasidirbęs varinę tūtą, atstosiančią vamzdį, taip pat pasigaminau varžtų ir kniedžių, skirtų ginklo sutvirtinimui, o pas šalia esantį gobliną pirklį, ką tik už sidabrinį įsigyjau puikią buožę. Trūko tik odos, buožės padailinimui, jei šautivą gaminčiau sau apsieičiau ir be jos, tačiau aš šaudyti nemoku. Atrodo tą žinojo ir vėl link manęs atsliūkinęs trolis.
— Šventikas su muškieta? Pasaulis to dar nematė, — kaip bebūtų keista be pašaipos prabilo trolis.
— Puiki proga pamatyti, — atšoviau, — ir dar kartą nuodugniai peržiūrėjau schematas ir maišų turinį. Oda buvo schematoj, tačiau maišuose ne, kvepėjo nesėkme… šautuvą gaminau aukcionui, mat girdėjau, kad kažkoks Orkas Ashenvelio girioj už būtent tokias muškietas dalina kuo puikiausius daiktus. Tų daiktų nori visi, vadinasi už muškietas jie bus pasiruošę pakloti ir 80 sidabrinių. Kaip atrodo tokie pinigai net neįsivaizduoju, tačiau pardavęs šautuvą tikiuosi ją turėti kišenėje.
— O šventikas mums melavo ar tiesiog per ilgai užsibuvo Ogrimare ir nežino paskutinių ledi Sylvanos pageidavimų? Ji taip pat turi šiokių tokių interesų giliai po Ogrimaru — nutaisęs gudrų balselį, suulbėjo trolis. Tiesą pasakius tai išmušė mane iš vėžių… Iš tiesų. Ogrimaro apylinkėse praleidau pernelyg daug laiko, Lordareone nebuvau jau kažin kiek laiko. Iš esmės iš kario pavirtau samdiniu kovojančių už Ordą, ir basčiausiai velniai žino kur visai pamiršęs apie pirminį Tikslą. Pasijutai klaikiai, tačiau neišsidaviau:
— Galiu pasiūlyti, savo gydymo paslaugas, tačiau tuomet man reikia ir jūsų pagalbos. Gal jūsų mažoje ir margoje armijoje yra odalupys?
20h 21 min
Odalupys buvo ir odą jis man paradvė už savikainą, o gal net ir pigiau jos. Taip neplanuotai aš tapau partijos nariu vienai misijai. Mūsų laukė „instance“ tipo misijų rinkinys, kurį sutarėme atlikti po 15 minučių. Visą laiką iki tol kiekvienas skyrė sau, kas laisvino vietą inventoriuje dėdamas daiktus į banką ar parduodamas juos pirkliams, kas lankėsi smuklėje ir pirko gaivinamuosius gėrimus ir maistą kelionei. Aš gaminau šautuvą. Kiekvieno daikto gamybai WOW‘e reikalingi kiti daiktai. Inžinieriui labiausiai reikalingos įvairios iškasenos, tada mano tapimas šachtininku buvo labai teisingas, tačiau štai odos aš galiu gauti tik iš kitų žaidėjų, ir tai verčia mane su jais bendrauti. Nebendraudamas su kitais žaidėjais WOW‘e nepasieksi jokių geresnių rezultatų, nes aukcione (kuriame daiktus parduoda tik kiti žaidėjai, tačiau tam kad juos pirkti nereikia su jais bendrauti) už tą pačią odą lupa kone 10 kartų brangiau nei jos savikaina. Šautuvo gamyba atėmė beveik pusę iki susitikimo su partija likusio laiko, mat pastebėjau, kad varinių vamzdžių reikia dviejų. Naujo vamzdžio gamybai neturėjau vario, tad teko keliauti lydyti iškastą rūdą, pirkti fliusą išvalyti priemaišas ir tik tada gamintį pačią triubą. Pagaminęs šautuvą nubėgau į aukcioną (toliau — AH). Kaip veikia AH? Nagi labai paprastai. Į aukcioną paduodi prekę, o naudodamiesi imantria paieškos sistema kiti žaidėjai ją randa. Paduodamas prekę nustatai minimalią jos kainą, jei nori išpirkimo kainą ir laiką. Minimali kaina yra ta, nuo kurios bus priimami statymai. Išperkamoji kaina skirta žaidėjams norintiems prekę gauti iškarto, tai yra susimokėti ir akimirksniu rasti ją savo pašto dėžutėje. Statymai priimami jūsų nustatytą laiko tarpą 4, 8 arba 12 valandų. Pasibaigus laikui prekė atitenka daugiausiai pastačiusiam, jei tik jos niekas neišpirko pasinaudodami išperkamąja kaina. Taigi savo muškietai nustatau minimalią 50 sidabrinių kainą, o išperkamąją kainą padarau 80 sidabrinių, būtent tiek, girdėjau, kartais sumokama už šį ginklą. Ir ką jus manote, tik išėjęs per duris, gavau pranešimą, kad šautuvas parduotas. PARDUOTAS nesibaigus laikui, vadinasi kažkas sumokęjo 80 sidabrinių. WOW‘e tai gan dideli pinigai. Bent jau kol triniesi apie 20 lygį.
Persitvarkau savo kerų lenteles, kovinius padedu kiek nepatogesnėn vieton, nes ten kur eisime su partija, turėsiu gydyti ir daug melstis. Melstis už partiją…
