Okami – tai labai nepaprastas žaidimas, kuriame mes galime rasti tiek daug įvairiausių mitų ir legendų, jog tikriausiai jokiam kitam žaidimui dar niekad nepavyko to pasiekti. Mums, Vakarų pasaulio žmonėms, šis žaidimas yra dar labiau neįprastas vien todėl, jog pasakoja ne kokia nors mums pažįstama istorija, bet yra visiškai paremtas Japonijos mitologija, šintoizmo epizodais ir kitais šios šalies elementais. Kaip pavyzdį galima būtų įvardinti mums gerokai artimesni „God of War“, kuriame reikėjo kovoti su minotaurais, medūzomis ir kitomis senovės graikų mitologijos pabaisomis. Tačiau būtent šioje vietoje pradėjus lyginti šiuos du žaidimus galima ir sustoti, nes „Okami“ – tai visiškai kita nuotykinių žaidimų galaktika.

Žaidimo istorija susideda iš daugybės pasakų, istorijų, kurias galima rasti Shintu moksle, bei pasakojimuose. Taigi, nors siužetas ir nenukopijuotas nuo konkrečios pasakos, bet truputi susipažinę su Japonijos mitologiją lengvai ras daugybę pažįstamų bruožų. Taigi, „Okami“ pasakoja istorija, jog šimtas metų prieš prasidedant žaidimui, drąsus karys Nagi išgelbėjo savo mylimąją Nami iš baisaus aštuoniagalvio demono Orochi nagų, padedant paslaptingajam baltam vilkui Shiranui. Kiekvienais metais 99 metus iš eilės kaimiečiai turėjo paaukoti po skaisčią mergelę baisiajam slibinui, kad išlaikytų trapią taiką. Tačiau Nagi, pasinaudodamas Shiranui pagalba, su šventuoju kardu Tsukuyomi išvijo demoną.

Deja, bet geri dalykai ir geri laikai ilgai nesilaiko. Tai štai, prasidedant žaidimui garsusis kardas Tsukuyomi atsiduria blogo vyruko rankose, kuris į pasaulį išleidžia ne tik Orochi pabaisą, bet ir daugybę kitų demonų. Minėtojo kaimo gyventojai panaudoja paskutiniąsias savo jėgas, kad prikeltu baltojo vilko Shiranui statulą, kuriame įsikūnijo saulės dievas Amaterasu. Taigi, „Ammy“ privalo aplankyti visą Nippon, tuo metu valydamas pasaulį nuo tamsos pabaisų ir bandydamas surinkti 13 „Celestial Brush“ (dangiškųjų teptukų) technologijų, kurie reikalingi norint nugalėti baisųjį Orochi. Paprasčiau tariant, tai kova tarp gėrio ir blogio, kur teptukas gali tapti galingesniu už kardą.

Būtent minėtieji Dangiškieji Teptukai ir yra įdomiausia, bei unikaliausia žaidimo dalis. Jų pagalba jūs galite sustabdyti laiką ir tuo metu tiesiog ekrane piešti ir taip įtakoti pačią žaidimo eigą. Naudodami skirtingus teptukus, galite nugalėti priešus, pakelti saulutę, gražinti į žemę fauną ir florą ar padėti paprastiems kaimiečiams. Galime drąsiai teigti – tai išties labai gražiai atsispindi visose žaidimų aplinkose ir tik prideda jam papildomo žavesio. O kur dar galime paminėti puikiai įvaldytą „cell-shading“ technologiją ir stipriai stilizuotus vaizdus. Visa tai atrodo tiesiog nuostabiai. Prisiminus, kad šitokį vazidą mums suetikia jau senukas „PS2“, tai ramiai konstatuojame – ji dar nepaseno, na bent jau patikimų kūrėjų rankose.

Jeigu jums kartais teko bandyti naujausią „The Legend of Zelda“ dalį „The Twillight Princess“, tuomet pats procesas neturėtų sudaryti didesnių rūpesčių. Jis – labai panašus. Tai toks pats veiksmo/nuotykių žaidimas veikiai puikiai atidirbtoje sistemoje. Tiesa, vertėtų priminti, jog „Okami“ – tai tikrai ne „Zeldos“ klonas. Bežaisdami jį, net nesusimąstysite, kad kažką panašaus matėte šioje „Nintendo“ serijoje. „Okami“ žaidime sutinkame puikiai subalansuotą žaidimo mechaniką. Yra jame ir mįslių sprendimo, ir kovų su pabaisomis, o kur dar epinė istorija, papildyta įvairiausiomis įdomybėmis, bei unikaliais pasakojimais.

Žaidimo kūrėjai „Clover Studios“ išties pasistengė, kad mūšių sistema būtų įdomi ir kad žaidėjai laikui bėgant nepersistengtų benaudodami Dangiškuosius Teptukus ar tiesiog nepavargtų su jais terliotis. Taigi, kiekvieną kartą kai Ammy pradės kovą, jo priešininkai bus apgaubti nežemišku barjeru iki tol, kol baigsis mūšis arba priešininkas pradės bėgti, dėl jūsų veiksmų. Tuo pačiu rutuliojantis žaidimui galėsite prisirinkti ir įprastų ginklų, kurie žaidie yra padaryti pagal tikras Japonijos Imperijos regalijas. Tai „reflector“ (skydas), „glaive“ (kardas) ir „roasaries“ (karoliai).

Pati kova „Okami“ yra tradicinio mygtuku spaudymo ir minėtųjų „Dangiškųjų Teptukų“ naudojimo mišinys. Tuo metu kai jūs atliekate įprastus kovos veiksmus, jūs galite pasinaudoti minėtaisiais teptukais ir sustabdyti laiką, bei atlikti įvairius „kombo“ veiksmus. Tai gali būti ir paprasta ataka, ir bombos padėjimas prie priešo ar net jo apsvaiginimas. Tuomet po kiekvienos kovos bus skaičiuojamas jūsų kovos naudingumas ir pridedamas prie bendrų jūsų gabumų. Jo apskaičiavimas remsis faktais kiek laiko užtrukote su savo priešininku, bei ar teisingai išnaudojote „Dangiškuosius Teptukus“. Šitokia sistema leidžia kuo puikiausiai pasireikšti jūsų kūrybingumui, bei nepadryti kovų tik monotonišku reikalu, kurį būtinai reikia atlikti.

„Okami“ – tai žaidimas kuris jūsų dar ilgai nepalei. Jame be įprasto kampanijos režime, kuriame susipažinsite su beveik visa japonų mitologija po truputį, bei kuris iš jūsų gyvenimo atims bent 15 valandų, jame dar rasite ir daugybę šalutinių užduočių, bei daiktų, kuriuos reikia surinkti. Kiekvienaa papildoma užduotis suteiks jums galimybę atrakinti tonas įvairiausių su žaidimu susijusių dalykų, kaip iliustracijos, ginklai ar nenugalimo modas, atrakinamas pačiame žaidime ar net žaidimo garso takelis, kuris Japonijoje buvo išleistas 5-iuose diskuose.

Kuo ilgiau tyrinėjant žaidimą, tuo greičiau supranti jog jis iš tikrųjų yra milžiniškas, o jame galimybių pasireikšti yra tūkstančiai. Nesinori dar labiau gilintis į detales ar aptarinėti kokie monstrai mūsų laukia vienoje ar kitoje vietoje, nes tai tik pankenktų norintiems šį žaidimą išbandyti. „Okami“ – tai ne toks produktas, apie kurį išgirdus labai daug, bei sužinojus dar daugiau galiam laisvai imti ir žaisti. Didžiausias jo grožis yra tame, jog viską atrandi pats, išbandai pats, bei suvoki pats. Kažin ar pilnai jį perėjus, norėsis bandyti antrą kartą. Tai ne toks žaidimas.

Beje, pilnai džiaugtis žaidimu jums neprireiks jokių gilesnių žinių aie Japonijos mitologija ar panašiai. Jums netgi nereikia bent kiek perprasti šios nuostabios šalies kultūros, kad suvogtumėte žaidimą. Didžioji dalis jo turinio yra pajaučiama. Dėl to galime dėkoti tik jo kūrėjams „Clover Studios“, kurie sugebėjo šitaip puikiai perteikti pačią žaidimo idėją. Gaila, tik kad nesusilaukė didesnio publikos dėmesio. Tikriausiai jam pritrūko didelių ginklų ar garsių pavardžių. Gaila, kad vienas iš geriausių kada nors sukurtų „PlayStation 2“ žaidimų, puikiai įvertintas beveik visų kritikų, sužavėjęs visus jį bandžiusius lieka užgožtas žymiai prastesnių produktų. Jį bandę gali tik džiaugtis, jog jiems pasisekė išbandyti vieną iš svarbiausių šios kartos žaidimų.