Kuomet pagalvoju, kaip gi smarkiai keičiasi laikai ir su jais ateinantis suvokimas, kas gali vadintis „žaidimu“. Atrodo, prieš dvidešimt metų mieliausiai dėliojome iš viršaus besileidžiančius blokelius ir leidomės vaduoti princesę. Prieš dešimt – tyrinėjome tuo metu atrodančius beribius pasaulius, dėjomės gražius šarvus, ar lakstėme po pentagramomis išmargintis šventyklas. Dabar, gi, šalia viso to galima pasimėgauti (arba nieko nesuprasdami kraipyti galvą ir klausinėti „kam to apskritai reikia) visokiais stogą raunančiais, egzistencionalistiniais žaidimais.
Kaip galima atspėti iš pavadinimo, „Rememoried“ kelionė sukasi apie kažkokio įvykio atsiminimą, mažų dalelių rinkimą, vientiso vaizdo dėliojimą ir panašius dalykus. Apskritai, galima pastebėti tendenciją, kad atsiminimų tematika išnaudojama bene labiausiai. Juk tereikia sugalvoti kažkokią istoriją, pridėti keletą „plot twist“, kad viskas nepasidarytų per daug akivaizdu. Tada ją suskirstyti į segmentus ir išmėtyti per kelis-keliolika lygių. Ir tai veikia be problemų.
Tik čia reikia sustoti, nes „Rememoried“ yra tiesiog per daug abstraktus. Pavyzdžiui, antrasis lygis, kuriame iš visų pusių supa juoda bedugnė, turime šokinėti per žvaigždžių platformas, tolumoje plaukioja šviečiantis delfinas, viduryje stovi suoliukas, o pradžioje iškraipytu balsu kažkas kažką pasakoja apie žvaigždes (taip „kažką“, kad tris kartus nuoširdžiai stengęsis klausyt vis tiek nieko neatsimenu). Aišku, tiek tuščios vietos automatiškai įjungia žaidėjo fantaziją, tad galima įsivaizduoti, kad veikėjas, pavyzdžiui, naktį sėdėjo prie jūros kranto, žiūrėjo į žvaigždes ir paskui pamatė delfiną. Ar kažkas tokio…
Galbūt prie viso to prisideda faktas, jog žaidimo aplinka yra visiškai neinteraktyvi. Viskas, ką čia galėsime daryti – šokinėti nuo platformos ant platformos. Bet keisčiausia, kad neesant jokių konkrečių lygio apibrėžimų ar instrukcijų kaip ir ką daryti, po keleto minučių viskas iš karto paaiškėja. Įdomu tai, kad žaidime esančios platformos kartais keičia savo pozicijas arba visai išnyksta ir atsiranda iš naujo. Vėlgi, nors tam konkretaus paaiškinimo nėra, galima spekuliuoti, kad tai tiesiogiai sąveikauja su veikėjo gebėjimu rišliai atsiminti praeities įvykius.
Deja, kaip ir visuose platformeriuose, visko iš pirmo karto padaryti čia nepavyksta. O tokiems žaidimams kaip šis, nuolatinis įvykių kartojimas nėra pats geriausias dalykas, nes mes čia dėl tyrinėjimo, ne to paties lygio kartojimo ar hardkoriškumo.
Nemeluosiu, bet bene pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau apžvelgti šį žaidimą buvo grafiniai vaizdai. Štai, pirmajame lygyje pradedame pilkoje ir nuobodžioje aplinkoje, bet po pirmos mirties (?) medžiai viršūnės sužimba neoninėmis spalvomis. Tikrai taip, blizgučius aš tikrai mėgstu.
Apskritai, „Rememoried“ yra visai geras, savito žanro žaidimas, turintis įdomią pradingstančių ir vėl atsirandančių daiktų mechaniką, nuostabius vaizdus ir abstrakčią, daug vietos interpretacijos paliekančią istoriją. Kita vertus, kūrėjams tikrai reiktų išspręst tą užknisančią, lygius kartoti verčiančią oldskūlinio plaformerio problemą, nes šiam žaidimui ji tiesiog netinka.
