Kartais nekenčiu savo darbo. Iš tos pareigos teko lipti, sliuogti ledinės pilies bokštu ligi pačios viršūnės ir asmeniškai pasakyti mūsų visų pamirštai Sniego karalienei, kad ji atleista. O, brolau… Gerai, kad nebijau šalčio. Apibėrė kruša, apmėtė sniego gniutulais ir dar sniego laviną užsiundė. O tai teko iškentėti. Gaila aišku, kad mano pavardės neįrašė į visų prisidėjusių sąrašus. Na, bet kaip nors išgyvensiu. Įdomu tik kaip mūsiškiams sekasi ten, viršuje. Kur šaltas vėjas stingdo kraują gyslose, šiluma nuolatos išeina į atmosferą, o žiema trunka amžinai…

Išdavikė

Jau kelintą kartą žiūriu į Lost Planet poligrafinį viršelį ir nesuprantu ką viršutiniame dešiniajame kampe veikia prierašas “Only on XBOX360”. Jam čia ne vieta. Tik ne dabar, tik ne šiandien, kai šimtai žaidėjų visame pasaulyje džiaugiasi Lost Planet versija, skirta PC. Ką gi… Apie capcom neištikimybę PlayStation konsolėms arba Nintendo GameCube sistemai aš jau girdėjau, tačiau kad ši nepastovi kūrėjų studija dar ir nuo XBOX360 nusigręžė tai jau naujiena. O pirmą kartą man capcom užkliuvo su Dino Crisis. Tiek pirmą tiek antrą dalis perėjęs ant PSone, tikėjausi trečiąją žaisti su savuoju PS2, tačiau žaidimas pasirodė išskirtinai XBOX sistemai. Laimei Dino Crisis III patyrė fiasko (nerimą ir liūdesį lyg ranka nuėmė). Aišku, kiek vėliau vis tiek gavau XBOX ir išbandžiau Dino Crisis III pats, tačiau žaidimas išties nenustebino. Po kiek laiko capcom panašiai išsidirbinėjo ir su Chaos Legion, kuris buvo skirtas tik PS2, o vėliau tyliai buvo perkeltas ant PC. Lygiai taip į PC žaidimų gretas atkeliavo ir Onimusha 3: Demon Siege, Devil May Cry 3: Special Edition bei Resident Evil 4. A, tiesa… Tas pats Resident Evil 4 yra didis keliauninkas, kuris capcom raginamas ir dėl pripažinimo stokos perbėgo iš GC į PS2, o galiausiai aplankė ir PC vartotojus. Eh, capcom… Įdomu kam tada reikėjo rašyti ant viršelio, kad žaidimas skirtas išskirtinai xbox360? Po šešių mėnesių kūrėjai vis tiek neatsispyrė pagundai ir pritaikė žaidimą AK. O skaudžiausia tai man dėl Devil May Cry 4… Mylimiausia mano veiksmo žaidimų serija, kurią įsivaizdavau tik sony rankose pradėjo lakstyti į visas puses kaip besitaškantys į asfaltą vandens lašai. Arba kaip pagrindinio Lost Planet veikėjo Wayne šūviai, kurie labai jau įkyriai atsimušinėja nuo Akrid’ų paviršiaus (nebent šaudai į jų dideles, storas, geltonas uodegas)…

Tiems, kas gimė su šautuvu rankose

Vos tik įsijungiau žaidimą man pradėjo ilgai ir nuobodžiai aiškinti apie E.D.N. III planetos istoriją… Apie tai, kaip žmonės ją bandė kolonizuoti ir kaip didelių vargų bei pastangų dėka jiems tai galų gale pavyko. Taip pat sužinojau, kad toje planetoje amžinai šalta. O galiausiai man pasakė, jog joje buvo atrasta piktų ir pavojingų ateivių rūšis, kurią žmonės pavadino Akrid. Tie, kurie įsikūrė ledinėje planetoje greitai pabėgo namo, į Žemę, o tie, kas liko, tapo sniego piratais ir bandė priešintis ateiviams. Vėliau buvo pastebėta, kad Akrid’ai savyje saugo didelius šilumos kiekius, kurie žmonėms labai pagelbėtų ir leistų lengviau išgyventi šaltyje. Tai va. Tiek man pripasakojo vos tik įsijungiau žaidimą. Truputį kvaila, nes lygiai tą patį aš sau ramiai persiskaičiau informaciniame buklete. Aišku, tiems kas nemoka skaityti angliškai gal ir gerai – sėdi ir klauso kaip lygiai tą patį jiems skaito monotoniškas vyro balsas. Tokius dažnai galima išgirsti per naujausių filmų reklamas. Kaip antai: “Vienas žmogus. Vienas tikslas. Vienas troškimas! – Žmogus – Voras, kinuose nuo gegužės 3 dienos” ir t.t. Bet tai dar mažytis niekutis, prie kurio aš gana įžūliai prisikabinau. Tačiau prisikabinau aš ne veltui. Esmė tame, kad pagrindinis veikėjas Veinas, kurį jums ir teks valdyti, po fatališko susidūrimo su vienu iš Akrid monstrų Green Eye (Žalioji Akis) praranda savo mylimą tėvą ir dar tuo pačiu atmintį. Todėl kai jį suranda šusnis sniego piratų, su kuriais ir praleisite tolimesnę žaidimo dalį, Veinas nori kraujo. Ir nori daug. Jo galvoje nebeliko nė trupinėlio tos visos nuobodžios istorijos, kurios besiklausydamas aš vos neužmerkiau akių. Užtai Veinas dar atgamino paskutinius tėvo mirties epizodus ir puikiai prisiminė kaip reikia nuspausti automato gaiduką. Ir visai ne keista, kad jūs taip visą žaidimą ir prašaudysite… Aišku, Veinui pasidarė labai skaudu ir pikta, kad tiek vieno tiek kito pasaulio gyventojai taip greitai pamiršo jo tėvuko mirtį ir nusprendė žudyti viską, kas juda, o kas nejuda – pajudinti (tam reikalui yra sprogmenys). Nešaudysite tik į tuos, kurie valgyt duoda ir pamiegoti pas save leidžia.

Privalumai

Kadangi po mano Crackdown recenzijos daugelis liko nepatenkinti ir norėjo, kad būtų parašyta daugiau apie “geimplėjų”, dabar kuriam laikui prie to ir apsistosiu. Visa žaidimo esmė yra išlikti gyvam, labai daug šaudyti ir įvykdyti jums keliamas užduotis. Išlikti gyvi galėsite siurbdami šilumą, kurios kiekis bus įprasminamas mažyčiu skaitliuku. Pačią šilumą siurbsite iš priešų, kurie po mirties mielai ja pasidalins su jumis arba iš tam tikrų stulpų, katruos žaidimo eigoje kartais teks aktyvuoti. Dar mažyčius šilumos šaltinius atrasite susprogdinę kokį nors pastatą ar įšalusį automobilio kėbulą. Jeigu šilumos rinkti nenorėsite – jūsų laukia ilga ir skausminga mirtis. Tuo tarpu priešininkai nieko nelauks ir puldinės jus iš paskutiniųjų.

Labai daug šaudyti teks naudojantis žmonių ginklais arba įlipus į VS (vital suit) aparatą. Kas nežino tai tarsi didelis robotas, kontroliuojamas žmogaus. Primena japonų Gundam seriją. Naudojantis proga galiu pažymėti, kad Japonijoje žmonių valdomi robotai yra labai populiarūs – Gundam žaidimai leidžiami vienas po kito. Čia kaip mūsų šalyje DBZ (beje, tiems, kas užsikabino už robotų temos galiu rekomenduoti Neon genesis evangelion anime, paremtu robotų motyvais). Būtent šiame žaidime VS bus praktiškai nepakeičiami kovose su bosais. Prie abiejų VS šonų galėsite pritvirtinti po vieną įvairios paskirties pabūklą, kuris pačiam Veinui pernelyg sunkus. Be to VS aparatai turės išskirtines savo funkcijas: vieni galės imituoti sniegomobilį, kiti aukštai šokinėti, o tuo tarpu treti – sklandyti ore. Dažniausiai žemėlapiai bus pritaikyti vieniems ar kitiems VS’ams ir jūs nesunkiai susigaudysite ką kur reikia padaryti. Turiu pripažinti, kad itin įspūdingai atrodo dvikovos su bosais. Tiems, kas žiopsos ir greitai liks be VS’o išties nepavydžių – prarandate pusę malonumo ir automatiškai pasikeliate sau sudėtingumo kartelę. Patys aparatai turės nuosavą gyvybių indikatorių, tačiau dvigubai greičiau naudos jūsų surinktą šilumą todėl turėkite tai omenyje. Pats Veinas vienu metu galės neštis du skirtingus lengvuosius ginklus ir vienos rūšies granatas. Žinoma, tai negalioja VS’ų pabūklams, kuriuos jūsų veikėjas tiesiog tįs palei žemę… Be viso to Veinas turės tvirtą lyną, kuris žaidime dažniausiai naudojamas prisitraukti prie aukštesnės žemėlapio pakopos. Taip pat lynas pravers ir ieškant kiekviename lygyje paslėptų raidžių iš kurių vėliau bus sudėliotas žodis. Tik nekrykštaukite iš anksto – raides surasti nebus taip paprasta, kaip atrodo.

Dabar dėl pačių misijų. Dažniausiai tai bus užduotys susijusios su eilinio Akrid lizdo utelizacija arba labai nedraugiškai nusiteikusių sniego piratų šaudymas. Dažnai ta piratų medžioklė persikels iš atvirų aplinkų į uždarus bazių koridorius, o tokie koridoriai ir ypač suspaustos patalpos ne vienam sukels klaustrafobijos priepuolius. Jei turite lakią vaizduote galiu pabandyti nupiešti vienos tokios patalpos vaizdą: jūs stovite tarpduryje, o tuo tarpu jums iš kairės automatais ginkluoti kareiviai ir vienas priešų VS tarp jų, kuriam užmušti žmogų nieko nereiškia. Ant aplink patalpą sukrautų dėžių stypso patogiai įsitaisę kareiviai ir vaišina jus granatsvaidžio užtaisais. Dešinėje pusėje laksto dar daugiau automatais apsiginklavusių kareivių ir niekaip neleidžia jums taikiai praeiti į patalpos gilumą. Tada sparčiai nuo sužeidimų mažėjantis šilumos kiekis eilinį kartą primena apie save ir nejučiomis prisiverti susprogdinti priešų VS’ą visai neįtardamas, kad už kairėje pusėje sukrautų dėžių laukia dar vienas. Galų gale kai visi granatsvaidžiai atitenka jums, o jūs juos nauodojate kovoje su antruoju VS’u į patalpą netikėtai įsiveržia du Akrid smogikai, pasiruošę išsiaiškinti santykius kartą ir visiems laikams. Gaila, kad tie menko intelekto padarai nesuvokia kokia komplikuota situacija būna susidariusi patalpoje ir įžūliai lipa ant galvos, kuri ir taip plyšta nuo nesibaigiančių susišaudymų… Bet kai tik išeini į lauką – norisi dar. Aišku kaip dieną, kad Lost Planet – gryna arkada, tačiau veža taip, kaip ir turėtų naujos kartos žaidimas. Stebiuosi, kad capcom pakrypo tokia linkme ir lengvai įsisavino arkadinės šaudyklės standartus. O grįžtant prie užduočių, tai jos patraukliai atrodys tik pačio žaidimo metu. Video intarpai tik gadina bendrą įvaizdį ir kartais net sukelia juoką. Kūrėjai šį kartą stipriai nugrybavo. Kur dingo Dino Crisis laikų dramatiški siužeto vingiai? Kur visos veikėjų emocijos, kur ta kvapą užgniaužianti muzika? Juoba, kad dinozaurus pakeitė ne ką prastesni Akrid padarai, savo detalizacijos lygiu verčiantys iš koto. Kodėl capcom leido sau užmigti ant laurų ir pažengė į priekį tik “geimplėjaus” srityje istoriją palikdama paskutinėje vietoje? O gal čia siužetas grynai japonams? Jei taip, tuomet išsisuksiu pasakydamas, kad iki tokio lygio aš dar nepribrendau ir labiau orientuojuosi į vakarietišką mąstymą.

Ledinukas

Kažkodėl pamaniau, kad capcom xbox360 pastatė tikrą paminklą, kurį ne gėda laikyti šalia Dead Rising. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tas paminklas tebuvo iš sniego, kuris išsiliejo vandeniu vos tik vasara atėjo. Ką gi. Nebekvaršinsiu sau galvos dėl to ir su didžiausiu malonumu prisiliesiu prie svariausio žaidimo akcento – grafikos. Aš suprantu, kad tuoj iš vandens išnirs Bioshock ir parodys, ką gali xbox360, tačiau tiek, kiek jau parodė Lost Planet pilnai užtenka susidaryti šiokiam tokiam supratimui apie naujosios kartos galimybes ir kūrėjų užmojus. Jeigu atvirai tai aš pirmą kartą matau tokį žaidimą, kuriame dominuotų balta spalva, o tuo pat metu aplink dešimtimis skraidytų Akrid vabzdžiai ir demonstruotų savo spalvingus kūnus. Jokio stabdymo, jokių kadrų sekos greičio sutrikimų – tiesiog imk ir pridėk savo šūviais daugiau spalvų, paversdamas skraiduolius ledinėmis skulptūromis, o jų paliktą šilumą – savo šansais išgyventi. Įsispyri giliai į sniegą, pasiduodi skambančiai muzikai ir pyškini į visas pasaulio puses, pamiršdamas ir siužetą, ir melagingą “only on xbox360” ženkliuką… Greičiau darykite išvadas, gerbiamieji, kol dar sniegas neužpūstė mano žodžių, o gaudžiantis vėjas nenuslopino noro pasiduoti nesuvaldomai stichijai…