Iš žurnalo PC Gamer 2008/01.

Šis žaidimas yra tarsi matuoklis, kuriuo galima apskaičiuoti žaidimų progresą. Pastačius jį šalia kitų 2007–aisiais išleistų žaidimų, aiškiai matosi, kaip toli pažengė rinka nuo tų laikų, kai BlackSite būtų vertinamas kaip geras žaidimas.

BlackSite yra netiesioginis 2005–aisiais metais pasirodžiusios šaudyklės Area 51 tęsinys. Tačiau su ankstesniu šis darbas turi bendro tik tiek, kad vyksta toje pačioje karinėje bazėje, čia taip pat kovojame su ateiviais. Prieš pasirodant žaidimui, domino dvi BlackSite ypatybės. Pirmoji — galimybė žaisti keliese co–op režime — buvo pašalinta likus mėnesiui iki žaidimo pasirodymo. Antroji — ateivių šaudyklės sugretinimas su karu Irake — visiškai nepasiteisino.

Žaidimas prasideda prieš tris metus, kuomet Tau ir Tavo būriui tenka keliauti į Irako miestą ištyrinėti požeminio bunkerio. Komandos draugai vykdo Tavo duodamus įsakymus taip efektyviai, kaip jiems leidžia moralė. Žudant priešus ji stiprėja, gaunant į kaulus patiems — silpnėja. Stiprios moralės būrys turėtų efektyviau kautis su priešais ir vykdyti įsakymus. Deja, sunku pastebėti kažkokius skirtumus, nes bet kokiu atveju kariai visiškai nekompetentingi. Jie tiesiog stovės vidury lauko ir kaskart gaus kulką į kaktą nepriklausomai nuo nuotaikos.

Sutramdęs bangas Irako karių ir bandydamas nekreipti dėmesio į nenaudingų parankinių šūksnius, atrandi šį tą paslaptingo. Bunkeryje paslėpta ateivių technologija. Staigi pasala ir keliauji atgal į JAV kautis su puolančiomis ateivių pajėgomis, vadinamomis „sukilėliais“.

Kova viso žaidimo metu išlieka panaši. Tik ilgainiui į karių kalbas įsimaišo tipiški konspiraciniai pastebėjimai, reiškiami su negyvėlio emocijomis. „Bailiai politikai ir daktarai“, aiškina šiurkštusis sprogimus mėgstantis Graysonas. „Jie bando viską nuslėpti“. Išties įkvepia kovai…

Tenka pakovoti ir gyvenamuosiuose rajonuose, kur sutinki besipriešinantį evakuacijai vyruką, mat jo namas labai brangus. Tuomet pasirodo milžiniškas ateiviškas kirminas ir sugriauna pusę to brangaus namo. „Viskas gerai, aš turiu ginklą“, spėja leptelti šis. Ir atsiduria ateivio nasruose. Žaidimas tikisi, kad manysime maždaug taip: „Kaip kvaila, jis žuvo dėl kapitalizmo ir ginklų dievinimo“. Tuomet šaudai didįjį ateivį, kol jis pasišalina.

Galbūt skaitant tai ir atrodo ironiška, tačiau žaidime viskas pateikiama labai rimtai. BioShock sugebėjo perteikti laisvos valios ir paklusimo valdžiai idėjas, sumaišydamas įvairius žanrus, o BlackSite tiesiog irzliai verkšlena apie Žmogų ir Valdžią.

Praleistum pro ausis visus šiuos bandymus, jei bent pats žaidimo veiksmas būtų įdomus. Tačiau taip nėra. Dauguma ateivių tiesiog lekia į Tave, o netgi iš toliau atakuojančius lengva nukauti standartiniu automatu. Visi kiti ginklai arba per silpni, arba naudingi tik retais atvejais specialioms skriptintoms situacijoms. Net ateivių ginklai yra neįdomūs, primenantys įprastus, tik tarsi tuščiavidurius lengvesnius ginklus.

Bet kokie bandymai paįvairinti lakstymo ir šaudymo monotoniją yra dirbtini ir nesklandūs. Keletą kartų teks įrengti bokštelį, siekiant atsišaudyti nuo priešų bangų. Epizodai su transporto valdymu visiškai skriptinti ir nėra jokios laisvės. Šen bei ten „pamėtyta“ kovų su bosais, kurių kiekviena tėra tas pats „šviečiančių silpnų taškų šaudymas“.

Bandymas žaidimu iškelti į viešumą tikrovėje vykstantį konfliktą tikrai drąsus, tačiau neįkvepiantis scenarijus, buki veikėjai ir besikartojanti nuobodi kova palaidoja šią drąsą.