Taip keista matyti senąjį gerąjį DOOM grįžus prie savo šaknų. Tiksliau, tiesiog tęsiantį tai, kur viskas buvo sustoję, nes prieš daugiau nei dešimt metų pasirodęs „Doom 3“ tarsi praleidžiamas, lyg būtų tiesiog atskiras žaidimas šios serijos visatoje. Trumpiau tarius naujasis DOOM – tėškia žaidėją atgal į mėsmalę: vėl dideli ginklai jau nuo pat žaidimo pradžios, erdvūs koridoriai ir ordos nelabųjų iš pragaro, bėgančių tuzinais į ginkluotą žaidėją. Šis žaidimas yra akivaizdžiai iškeptas pagal senąjį receptą naujos kartos krosnyse.

Žaidimą „Doom“ 1993 metais sukūrė kompanija „id Software“. Turbūt neverta nė sakyti, kad šis žaidimas, kaip ir kitais metais pasirodęs „Doom II“, tapo vienas žinomiausių kompiuterinių žaidimų apskritai ir jau šiuo metu yra pelnytai laikomi klasika. Dar buvo „Wolfenstein“, dar buvo „Quake“, bet „Doom“ tapo visų šių žaidimų (kaip ir šaudyklių apskritai) tėvu, paženklinusiu žaidėjus „FPS`erio“ ženklu. Praėjus dešimtmečiui, pasirodė „Doom 3“, kuris turėjo tuo metu akis užburiančią grafiką, bet savo stilistika nutolo nuo to, ką kažkada žaidėjai vadindavo „Doom“. Ir štai, prireikė dar daugiau nei 10 metų, kad kūrėjai pagaliau grąžintų žaidėjus ten, kur viskas prasidėjo – kultinis, aiškus kaip keli centai bei savo sudėtingumu negailestingas DOOM.

Kaip ir prieš daugiau nei dvidešimt metų, DOOM neprasideda nuo ilgų įvadinių filmukų, dialogų ar kažko panašaus. Žaidėjo valdomas veikėjas pramerkia akis, nusiplėšia grandines ir beveik iš karto, čiupęs pistoletą, ima šaudyti iš visų galų lendančius demonus. Vėliau atsitiktiniame koridoriuje, praktiškai po penkių minučių nuo žaidimų pradžios, yra randamas galingas šratinis šautuvas ir DOOM staigiai įgauna pagreitį. Būtent tai ir yra esminis žaidimo varikliukas: pradėjus žaisti bei pagavus žaidimo ritmą bei stilių, gali būti tikras, kad DOOM būtent tokį jį išlaikys iki pat titrų. Tai – stiprioji žaidimo pusė. Jis greitas, įžūlus, vietomis sunkus, negailestingas silpnų nervų žmonėms ir nenustoja toks būti iki galo.

Prieš porą metų leidėjas „Bethesda“ sėkmingai prikėlė kitą klasikinį žaidimą – „Wolfesntein“. Tačiau prikeldami šį žaidimą, naujieji jo kūrėjai sukūrė jį lėtesnį, reikalaujantį šiokio tokio strateginio mąstymo, o žaidėjus palepino netikėtai tamsia bei gilia istorija. Bet taip pat prikeliamas DOOM yra visiškai kito kraujo – čia esanti istorija tėra tam, kad būtų kažkokia istorija, o pagrindinis veikėjas, valdomas žaidėjo, toli gražu nepasižymi subtilumu: tenka arba lakstyti su dideliais ginklais rankose ir kuo greičiau sutaškyti kuo daugiau demonų, arba šokinėti nuo platformos prie platformos dideliame žemėlapyje tol, kol bus pasiektas tikslas (pastaroji dalis, beje, privers paprakaituoti ir pasinervuoti net labiau nei kai kurie sudėtingesni susidūrimai su priešais).

Tradiciškai, žaidimo veiksmas vyksta Marse su netikėtomis kelionėmis į pragarą ir atgal. Tuo metu gana tradicinė, neišskirtinė DOOM fabula yra papasakojama žaidėjui per kelis veikėjus, vis pasirodančius žaidime realiu laiku ir pasakančius vis šį bei tą naujo. Tačiau žaidžiant stebina, kaip puikiai naujas DOOM prisilaiko pirmųjų dalių: patekus į naują didelę patalpą visos durys užsidarys ir neatsivers tol, kol nebus pravalyti visi priešai; įvairios durys kartais neatsidarys tol, kol žaidėjas nepriartės prie jų su atitinkamos spalvos kortele ir t.t.

Sugrįžtantys žaidėjai bemat atpažins visus priešus, kurie dabar tiesiog perkurti naujoje stilistikoje ir, žinoma, ginklus. Plazmos šautuvas, super šratinis šautuvas arba legendinis BFG ir vėl atsiduria žaidėjų rankose, tačiau kūrėjai čia nesustoja. Nors visos išsiilgtos ginklų funkcijos grįžta, „id Software“ šiame DOOM leidžia žaidėjams patiems šiek tiek pasižaisti su turimais ginklais ir žaidimo eigoje juos patobulinti. Ginklų patobulinimai bus patys įvairiausi bei individualūs kiekvienam ginklui. Smagu, kad patobulinimai bus visiškai antrame plane, nesimaišys žaidžiant ir net praturtins susidūrimus su priešais. Pavyzdžiui, labai patogu, kad šratiniam šautuvui galima aktyvuoti patobulinimą, kuris leistų šaudyti sprogmenimis ir pan.

Didele DOOM dalimi tampa didžiulių lygių tyrinėjimas. Taip, perbėgti žaidimą galima ir be didesnių stabčiojimų, tačiau norintys susirinkti visus patobulinimus, atrasti visas malonias staigmenas (susilaikysiu nuo „spoilerių“) ar išnaršyti kiekvieną žaidimo kampelį, turės Marso ir pragaro koridoriuose palikti ne vieną savo gyvenimo valandą. O neskaitant lygių tyrinėjimo, DOOM žaidimo procesas lieka iki skausmo pažįstamas ir artimas pirmosioms dalims – tiesiog tas pats per tą patį, o su naujais lygiais skirsis tik demonų ordos bei pačių demonų tarpusavio pamiksavimas. Bet net ir su visa monotonija, kurios žaidimas neišsižada, žaidžiant niekada neapleidžia įsitraukimas.

DOOM taip pat siūlo vieną naujovę, kurios nebuvo anksčiau – garbės mirtys. Jų esmė yra galimybė leisti žaidėjui sužeisti demoną tiek, kad jis taptų apsvaigęs ir kiek pakeistų spalvą, o tada pribėgti bei pribaigti darbą plikomis rankomis. Tokios garbės mirtys taip pat taps monotoniškomis, nes tik po tokio pribaigimo iš kritusio priešo pasipils gyvybes atstatantys rutuliai, tad šia naujove žaidėjams teks papiktnaudžiauti. Šiai žaidėjo atakai pasiduos visi paprasti žaidime sutinkami priešai (ne bosai), tačiau kaip greičiau priešus apsvaiginti – paliekama išsiaiškinti pačiam žaidėjui bei jo sugebėjimams.

Tiems, kas dar svarsto ar nėra tikri – pabrėžiu, kad DOOM vertingiausias yra dėl savo vieno žaidėjo kampanijos. Kaip, beje ir pirmieji serijos žaidimai. Tad jei nepatiko vieno žaidėjo kampanija, vargu ar džiaugsmo suteiks žaidimas tinkle. Dėl tos pačios priežasties, natūralu, kūrėjai nedėjo maksimalių pastangų kuriant tinklo režimą. Būtent dėl to didžiąja dalimi tai gana klasikinis režimas, kuris taip pat tiesiog leis sugrįžti į vaikystę ir vėl pasijausti šešiolikamečiu. Lygiai taip pat akivaizdu ir tai, kad tiek žaidimas tinkle, tiek kol kas pilnas „šiukšlių“ režimas „SnapMap“ pagerės bėgant laikui, o ypatingai tada, kai prasidės visas tas neišvengiamas atsisiunčiamas turinys… Tačiau vieno žaidėjo kampanija niekur nepabėgs ir, trunkanti iki 13 valandų, neturėtų palikti abejingų (ypač tų, kas bent kurį laiką augo žaisdami „Doom“).

Dėl to, kad žaidimo tinkle bei „SnapMap“ komponentas (bent jau kol kas) daugiau atrodo čia iš reikalo, nei iš nuoširdžių kūrėjų pastangų ir dar dėl to, kad tos žaidimo vietos, kur žaidėjui liepiama šokinėti nuo platformos prie platformos kartais tiesiog išvaro iš proto, DOOM negauna aukščiausio įvertinimo. Bet savo esybe jis išlieka tuo, kuo yra – kol kas vienu ir vieninteliu bilietu atgal į tuos laikus, kai sėdėdavome prie mažų televizorių ar monitorių, žaidėme paprastą, iš šių laikų perspektyvos vertinant itin prastos grafikos žaidimą, bet tuo pat metu gerai žinojome: ekrane ir galvoje vyksta kažkas nepaprasto.