Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/08

Autorius: ARTOJAS

Ko tikėjosi milžiniška žaidėjų bendruomenė, laukianti daug žadančio MMO? Be abejo, kiekvienas mūsų laukėme skirtingų dalykų, tačiau labiau už viską norėjome būti sugundyti. Sugundyti ir pavergti naujų, nepatirtų nuotykių menkai pažįstamame pasaulyje. Kiekvienas savaip, kiekvienas dėl savų priežasčių.

Iki šios dienos esu pražaidęs daugiau nei mėnesį laiko. Prieš rašydamas tekstą žaidimui dar skyriau bemiegį savaitgalį. Na, dėl viso pikto, kad būčiau tikras. Turiu 60-o lygio gvardietę Cyrilą, Hiborėjoje mačiusią ir šilto, ir šalto. Šį tą nutuokiu apie šiuos dalykus: žaidimo mechaniką, kvestų ir kovos sistemą, personažo lavinimą, pasaulio istoriją, kiemo PvP, užeigų Role Playing, jojimą, kovas raitomis, profesijas, pokalbių, aukcionų ir pašto sistemas. Išnagrinėjau ir išniukštinėjau beveik viską. Neištirtos liko tik gildijos ir PvP įvykiai. Tikrai kalbėsiu apie juos kituose žurnalo numeriuose, jei tolesnis žaidimas įrodys esąs to vertas.

Šiandien rytą pradėjau kaip visada, su puodeliu kavos skaitydamas šusnį RSS kanalais mane pasiekusių naujienų iš žaidimų pasaulio. Vienoje jų, tam tikras portalas siūlė pasiskaityti išskirtinį interviu su vienu iš Flagship Studios vadovų ir sužinoti jo nuomonę apie tai, kas lėmė Hellgate: London nesėkmę. Tekstu nesusidomėjau, tačiau užstrigo vienas sakinys. Gal todėl, kad tuo pat metu galvojau, ką rašysiu apie Age of Conan. Flagship vadovas teigė, kad esminės Hellgate: London nesėkmės priežastys buvo dvi. Pirmoji jų — noras apsėsti viską vienu užpakaliu, antroji — skubėjimas. Pasak jo, „per trumpai laikė žaidimą krosnyje“, kitais žodžiais tariant, žaidėjams davė „pusžalės mėsos gabalą“. Kad jie paspringtų. Ir jie paspringo. Na, bent jau didžioji jų dalis.

Kodėl aš kalbu apie tai? Ogi todėl, kad internetas pilnas žaidėjų, paspringusių Age of Conan, komentarų. Tiesa, padėtis nėra beviltiška, internete taip pat gausu ir gerų atsiliepimų, o spauda apie Konaną taip pat rašo arba gerai, arba labai gerai. Aš ir pats apie jį nemažai prirašęs. Tai šen, tai ten. Beta testo metu patirti įspūdžiai, pastebėjimai pasiekus 20 lygį ir taip toliau. Iš esmės, visa tai buvo rašoma bandant beta ar šviežią, ką tik iškeptą galutinę žaidimo versiją. Natūralu, kad daugiau buvo rašoma apie tai, kas mūsų laukia ir ko galima tikėtis iš žaidimo. Tačiau praėjo mėnuo. Žaidimui tai labai svarbus laikas. Kartu su žaidimu gerbėjai gavo 30 dienų nemokamo žaidimo, joms praeinant Konano ir Hiborėjos gyvenime daug kas priklausys nuo to, ar žmonės sutiks mokėti pinigus ir toliau. Dabar jau ne laikas fantazuoti ir spėlioti, kas mūsų laukia. Metas sustoti ir įvertinti tai, kas yra. Sąžiningai. Be pagražinimų.

Hiborėja… Tai žymaus JAV fantasto Roberto E. Howardo išgalvotas pasaulis, kuriame gyvena mums visiems taip gerai pažįstamas barbaras Konanas. Tiesa, dabar jis karalius Konanas, išmainęs savo keliones po Hiborėją į auksinį Akvilonijos karalystės sostą. Žaidime gali valdyti tik žmones (skirtingų kultūrų). Kimerijos barbarai primena škotus, Stygijos žyniai labai artimi senovės Egiptui, o laisvieji Akvilonijos žmonės kaip du vandens lašai panašūs į romėnus.

Žaidime neišvysi nei tradicinių fantasy herojų (elfų, nykštukų ir pan.), nei pasakiškų aplinkų. Visas žaidimo pasaulis tamsus, brutalus, išvargintas karų ir, rodos, amžinai nesibaigiančio kraujo praliejimo. Pradėjus žaisti, Akvilonijos karalystė, valdoma karaliaus Konano, spaudžiama priešų iš visų pusių. Šiaurinę sieną saugančias kimerų žemes nuolat puola jų amžini priešai raudonbarzdžiai vanirai (vikingų atitikmuo). Regis, jie net sumušė delnais su dar šiauriau gyvenančiais hiperborėjų (kadaise labai galinga, visą pasaulį valdžiusi rasė) magais. Rytines karalystės sienas spaudžia Nemedijos pulkai (kaip vėliau paaiškės, jie net įsigudrino pradėti puolimą Akvilonijos sostinės širdyje). Iš vakarų grėsmę kelia jau visiškai sužvėrėjusių kanibalų ordos, o pietuose, regis draugiškai nusiteikusios Stygijos teritorijoje, tamsūs magai mėgina iškviesti Šiurpųjį Pilkąjį dievą, kuris ketina nušluoti nuo Žemės paviršiaus visą gyvybę. Žodžiu, padėtis apgailėtina ir Konanui reikalingas kiekvienas kardas.

Vienas didžiausių Age of Conan privalumų yra tas, kad personažui lavinti skirta užduočių serija, neva padedanti atgaivinti atmintį. Ji prasideda pačioje žaidimo pradžioje, ir yra labai intensyviai vystoma iki 20-o lygio. Vėliau vadinamosios likimo užduotys duodamos kas 10—20 lygių. Jų paskirtis — šiek tiek pakoreguoti personažo atributus ir žaidėjui nurodyti kelią į naujas, lygį atitinkančias zonas. Ši žaidimo dalis sukurta labai gerai, ji yra ne tik intriguojanti, bet ir padeda orientuotis kol kas dar visiškai naujame pasaulyje.

Tai itin svarbu, kadangi personažo lavinimo mechanizmas šlubuoja. Nepaisant išties milžiniško užduočių kiekio (iki šiol esu įvykdęs 416, neskaičiuojant pasikartojančių), vis pasitaiko akimirkų, kai jų nėra, monstrus mušti nuobodu, o personažo lygis nekyla. Jei žaidimas pats nesufleruotų, kur toliau keliauti, visai tikėtina, kad žaisti nustotum dar nepasiekęs 30 lygio. Maždaug nuo 38 lygio ši problema darosi vis įkyresnė. Akivaizdu, kad beta testo metu labai daug laiko buvo iššvaistyta sprendžiant technines problemas, taigi tokie dalykai, kaip personažo lavinimas, yra neišbaigti. Tiesa, kūrėjai siūlo alternatyvą, t. y. pasikartojančius kvestus, atliekamus uždarose, vienam žaidėjui skirtose zonose, kur monstrai visad būna beveik to paties lygio kaip ir žaidėjas. Gera išeitis, bet taip lavinti personažą nuobodu.

Kylant personažo lygiui stiprėja ir pagrindinės jo savybės — jėga, vikrumas, ištvermė. Taškai šioms savybėms skiriami automatiškai. Taip pat žaidėjas gauna ir naujus užkeikimus (spells), smūgių kombinacijas (combo) bei specialius sugebėjimus (abilities). Pats žaidėjas gali lavinti savo įgūdžius (skills) ir išskirtinius bruožus (feats). Įgūdžius galima tobulinti bet kada. Žaidžiant personažo sąskaitoje kaupiasi patirties taškai, kuriuos įmanoma skirti vienam iš kelių ar keliolikos sugebėjimų. Tai gali būti bet kas, pradedant ištvermės ugdymu, baigiant sugebėjimu kabarotis sienomis ar naudotis maskuote (tapti nematomu). Vienintelis neigiamas dalykas, kad vargu ar Tau pavyks rasti žmogų, kuris suprantamai paaiškintų 9 iš 10 siūlomų įgūdžių reikšmę, prasmę ir vertę. Sistema gera, tačiau, mano nuomone, kol kas ji tiesiog neveikia.

Feats sistema veikia kur kas geriau. Ji analogiška talentų sistemai, su kuria daugelis susidūrė žaisdami WOW. Pasiekęs naują lygį gausi vieną tašką ir galėsi jį išnaudoti pasirinktam specialiam sugebėjimui ugdyti. Šių savybių bus gerokai daugiau, nei tu gausi taškų, todėl reikės atidžiai rinktis, kam juos išleidi, ir skirti taip, kad personažas kuo tiksliau atitiktų Tavo žaidimo stilių. Kiekviena klasė turi tris specialiųjų įgūdžių medžius. Du yra išskirtiniai žaidėjo pasirinktai klasei. Vienas — bendras visam archetipui. Kitais žodžiais tariant, jei nutari žaisti už barbarą, turėsi du išskirtinius, barbarui skirtus sugebėjimų medžius. Trečiasis medis bus bendras visam žvalgų archetipui, kurį sudaro trys klasės: barbaras, medžiotojas ir žudikas.

Klasių paskirstymas žaidime taip pat labai įdomus. Yra keturi personažo archetipai: magas, karys, žvalgas ir šventikas. Kiekvienam priklauso trys klasės, taigi žaidime iš viso yra 12 klasių. Vienos jų prieinamos nesvarbu už kokią rasę žaistum, kitos būdingos tik tam tikrai rasei. Pavyzdžiui, Stygijos pilietybę pasirinkę žaidėjai galės tapti Ksotlio heraldais (kovojantys magai), o barbarais tapti galės tik kimerai. Įdomus ir iš pirmo žvilgsnio naudingas sprendimas.

Pamažu artėjame prie esminio ir labiausiai išreklamuoto Age of Conan bruožo. Kovos sistema. Kūrėjai pamėgino sulaužyti kai kurias MMO ir bendras RPG žaidimų tradicijas paprasčiausiai panaikindami „pasirink taikinį ir žudyk“ modelį. Žinoma, daugelyje RPG žaidimų pasirenki norimą taikinį ir paskui tiesiog spaudinėji kovos ar užkeikimų mygtukus. Kai kuriais atvejais reikia, kad būtum atsisukęs veidu į taikinį, kitais — ne, tačiau esmės tai nekeičia. Čia viskas kitaip. Dar privalai stovėti tam tikru atstumu ir būti tikras, kad tarp Tavęs ir taikinio nėra jokių kliūčių. Kovos sistema šiek tiek primena klasikinį veiksmo žaidimą, kuriame spustelėjęs šuolio atgal mygtuką lengvai išvengsi smūgio.

Daugelis šį Funcom sprendimą laiko privalumu, dalis mano, kad tai trūkumas, paverčiantis „žaidėjas prieš žaidėją“ kautynes cirku. Teisios abi pusės, nes iš esmės tai skonio reikalas. Tačiau visu savo gražumu ši sistema atsiskleidžia kovose su monstrais. Visuomet gali pasirinkti, kokia kryptimi smūgiuoti (tai priklausys nuo to, kuri monstro kūno pusė silpnesnė), tačiau tai ne viskas. Patyręs žaidėjas gali mikliai suerzinti ir įvilioti į kovą tris ar daugiau monstrų ir apgaulingais judesiais juos sugrupuoti, t. y. išrikiuoti taip, kad suduodant vienam iš jų, kalavijas, ietis ar kuoka liestų ir kitus šalia taikinio esančius monstrus. Kokia iš to nauda? Ogi akivaizdu! Vienu metu daužysi penkis monstrus taip lyg muštum vieną. Tiesa, dėl šios sistemos PvP pasaulyje kyla konfliktų. Esu matęs šimtus nutikimų, kai kokį barsuką talžantis žaidėjas netyčia kliudydavo kitą žaidėją, šis įpykęs kirsdavo atgal ir prasidėdavo… Trūkumu šios savybės tikrai nepavadinčiau, ginklas ne žaislas, nėra ko mosikuoti kaip papuola.

Profesijos… Žaidime jos susijusios su gamyba ir rinkimu. Kiekvienas žaidėjas gali įgyti rinkimo profesiją (kasti metalus, akmenį, rinkti vilną, odą, kirsti medžius ir t.t.). Reikia tik surasti tam tikrą kiekį resursų ir atiduoti juos treneriui. Viskas bus gerai, kol rinksi paprastus resursus, tačiau sulauksi akimirkos, kai norėdamas pakelti profesijos lygį turėsi rasti retą mineralą. Jis gali iš priešo iškristi akimirksniu, o gali ir neiškristi niekada. Sistema neišbaigta ir neaiški, nors, laimei, veikianti.

Su gamyba susijusios profesijos irgi yra kelios, jos prieinamos (galėsi įgyti dvi) pasiekus 40 lygį. Turėsi galimybę tapti ginklakaliu, šarvadirbiu, juvelyru, architektu ar alchemiku. Pastarieji verda naudingus gėralus ir gamina maistą iš resursų, kuriuos randa apieškodami nukautų priešų kūnus. Architektas stato pastatus gildijos miestuose, tačiau šią profesiją iš karto siūlau pamiršti. Jos lavinimas nepaprastai brangus ir šiam reikalui paprastai susimeta visa gildija. Jei neketini būti didelės ir stiprios gildijos lyderiu, architektūra ne Tavo nosiai. Ginklakalys ir šarvadirbys gamina visų tipų ginklus ir šarvus. Įdomu tai, kad pastarieji turi tik pagrindines savybes. Norint juos tobulinti reikia užpildyti nuo vienos iki trijų ginkluose esančių angų brangakmeniais, suteikiančiais specialių savybių. Juos gamina juvelyrai. Nežinau, ar taip sugalvota tyčia, tačiau juvelyro knygoje neparašyta, kokias savybes turės naujai pagamintas akmuo, todėl užvedžiau užrašų knygelę. Juokinga. Ypač turint omenyje tai, kad visos užduočių atlikimo vietos žaidimo žemėlapyje pažymėtos dideliu ir riebu „X“. Maža to, dar ir šiandien (po nesuskaičiuojamo kiekio pataisų), norint tobulinti juvelyro profesiją, prieš gaminant kiekvieną naują akmenuką reikia iš naujo paleisti žaidimą arba pakeisti zoną. Mano požiūriu, profesijos žaidėjams suteikiamos per vėlai dėl prastai išvystytos resursų rinkimo sistemos, jų lavinimas yra keblus, naudos gaunama mažai, o malonumo jokio. Taisytina.

Pats laikas paminėti ir dar vieną, ko gero, ryškiausią Age of Conan savybę. Tai žaidimo atmosfera, kurią sukuria grafika ir garsas. Iš karto perspėju, jei sugalvosi žaisti Conan, pirmiausia įsitikink, ar kompiuteris atitinka Tavo norus. Nuo tada, kai pradėjau žaisti žaidimą, iš kompiuterio išlėkė 8600GT Pro, jos vieton stojo 8800GTS. Nepaisant 2 GB ir taip greito RAM, papildomai įdėjau 2 GB, ir viskas, ką išspaudžiu iš žaidimo, tai stabilūs 40—60 fps, naudojant vidutinius skiriamosios gebos nustatymus (1440 x 900). Vaizdai žaidime gal ir verti to. Konano pasaulis išties lyg meno kūrinys, jame gausu spalvų, smulkių detalių ir šiurpių vietovių. Vieną akimirką stovi pienių jūroje, kitą — iki kelių braidai kraujo ir vidurių klampynėje. Personažai, ypač jų ginkluotė, įspūdingi. Žaidime nėra jokių fantastiškų šviečiančių kalavijų. Tik senos geros vinių prikaltos kuokos ir įvairaus plauko duriančios ar kertančios geležtės. Be pagražinimų, bet efektyvios. Rankos, kojos, galvos… Nuo Tavo smūgių visos šios kūno dalys „mielai palieka“ savo šeimininkus ir skrajoja po aplinkas puošdamos jas groteskiškais kraujo fontanais. Taip, žaidimas tamsus, brutalus, vietomis nešvankus… O koks, manai, buvo pasaulis prieš daugybę tūkstančių metų?

Vis dėlto… Pasauliui trūksta vientisumo. Jame yra didesnių ir mažesnių zonų, kelionės pertraukiamos ilgokai trunkančiais paleidimo ekranais. Maža to, zona paprastai būna palaikoma kelių tarnybinių stočių, todėl, susitarę su draugu susitikti prie smuklės A, niekada vienas kito neišvysite. Abu būsite tame pačiame taške, tačiau skirtingose instance zonose. Galiausiai vienam iš jūsų reikės nuvykti į tą zoną, kurioje yra draugas. Su šia nemalonia smulkmena susijęs ir kitas dalykas. Jei antrą nakties sumažėjus žaidėjams bus nutarta uždaryti kelias instance zonas ir iškelti iš jų žaidėjus, Tu grįši prie žaidimo meniu. Tiesa, tai atrodys kaip ryšio sutrikimas, kilęs dėl Tavo kaltės, bet žaidėjai jau seniai suprato, kur šuo pakastas…

Gerbėjai, praleidę Hiborėjoj ilgiau nei mėnesį, suprato ir tai, kad jie nežino, ką veiks pasiekę paskutinį, 80–ą lygį. Vadinamasis end–game turinys dar nėra baigtas kurti, o žaidime iki šiol klaidų tiek daug, kad nelabai aišku, kada ir kas pradės jį tobulinti. Taip pat supratom, kad net ir dirbdami 24 valandas per parą Funcom vyrukai nepajėgia ištaisyti visų klaidų, net ir pačių ryškiausių, erzinančių žaidėjus jau ilgiau nei pusę mėnesio. Po velnių… Pasiskųstume jiems, bet kad neveikia ir skundų sistema…

Akivaizdu, jog žaidimas „orkaitėje išbuvo per trumpai“. Dabar jis „žalias“ ir toliau jo „kepimą“ finansuoja kantrūs žaidėjai. Conan nėra drąsus projektas. Taip, jis kitoks. Be abejo, negalima lyginti jo su kitais MMO. Žinoma, yra smagių ir „chuliganiškų“ naujovių, tačiau jis nėra drąsus, siūlantis radikalias permainas. Žaidimas labiau panašus į bandymą sudėti visas forumuose esančias MMO žaidėjų svajones į vieną vietą. Rezultatas neblogas ir vartojamas, tačiau aš pats abejoju, ar rugsėjį, pasibaigus žaidimo laikui, už kurį sumokėjau, tęsiu nuotykius Hiborėjoje. Na, laiko dar į valias, ir jei kas pasikeis, būtinai parašysiu.

Baigdamas noriu pridurti tik tiek, kad pirmi 40 lygių suteikė išties daug malonių ir įdomių akimirkų. Aš, galima sakyti, buvau visiškai pavergtas žaidimo ir nemačiau arba nenorėjau matyti jo klaidų. Vėliau padėtis ėmė keistis, juolab, kad reikėjo papildomai mokėti. Dabar, kai rašau šį straipsnį, „Akelotė“ paskelbė, kad platins žaidimą Lietuvoje vos už 59,99 Lt. Tai tikrai geras sandoris norintiems išmėginti Conan. Nusipirkęs dar gausi 30 nemokamų žaidimo dienų, o jų tikrai užteks, kad iš žaidimo pasiimtum tai, kas yra geriausio, o paskui pats nuspręsi, žaisti toliau ar ne. Ir jei žaisti, tai kada…