Paskutiniu metu, kaip atsidavęs nuotykių/kvestų/galvosūkių žaidimų gerbėjas, buvau ne juokais sunerimęs ir susierzinęs. Kaip žinia, maždaug su pirmuoju kompiuterinio žaidimo „Walking Dead“ sezonu, debiutavusiu 2012-ais, prasidėjo masinis tokio tipo žaidimų bumas, kurį iš esmės beveik visą ir sukėlė vieni „Telltale studios“. Tenka pripažinti, kad tai, ką jie padarė, buvo puiku, tačiau be paliovos ant to paties kurpaliaus kepami žaidimai ilgainiui ne tik išsikvėpė praktiškai viskuo – dizaino sprendimais, istorijomis, pasirinkimais ar net grafika – bet tapo jau netgi visai nebe nuotykių žaidimais, o, praktiškai, vieno mygtuko paspaudimo simuliatoriais. Ypač karčiai teko nusivilti tų pačių „Telltale“ paserviruotu „Guardians of the Galaxy“, kuris buvo net ir prastos grafikos, o dar labiau sunervino jau kitų kūrėjų – „Creative England“ 2017-ųjų pabaigoje pristatytas „Planet of the Apes: Last Frontier“, kuriame apskritai nebuvo jokio žaismo – tiesiog nenutrūkstama vaizdo intarpų grandinė, kurios metu, kartais, žaidėjui leidžiama pasirinti iš dviejų pasirinkimų. Akivaizdu, kad šis žanras priėjo liepto galą, o nuo puikiojo „Walking Dead“ debiuto viskas kilo ne aukštyn, o leidosi žemyn. Ir štai, netikėtai, neplanuotai, visiškai naujai susikūrusi žaidimo kūrėjų studija Prancūzijoje ėmė ir apvertė visą šį žanrą aukštyn kojomis, o taip pat – atėmė šio žanro vėliavnešio titulą iš „Telltale studios“.

Taigi, kūrėjų studija „Big Bad Wolf“, įsikūrę Prancūzijoje ir savo krepšelyje kol kas neturintys nei vieno žaidimo, tačiau tarp komandos narių subūrę eilę talentų, kurie anksčiau dirbo prie tunto gerai žinomų „Ubisoft“ ir kitų kompanijų žaidimų. Panašu, kad darbus prie savo debiuto – „The Council“ – studija pradėjo dar prieš du metus ir iki dabar, nuosekliai, laikėsi savo užsibrėžto tikslo. Kas reiškia, kad kol „Telltale“ kiekviename iš savo kepamų žaidimų – „Minecraft“, „Batman“, „Walking Dead“ ir kt. – kartoja vis tas pačias mechanikas, šie kūrėjai jau iš karto pradėjo nuo to, kas ne tik atgaivina visą nuotykių žaidimų žanrą, bet ir apskritai yra nauja, nematyta bei dar nepatirta žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

Pirmasis iš penkių numatytų „The Council“ epizodas, pavadintas „The Mad Ones“, pasakoja apie jauną vaikiną, Luisą, kuris išsiruošia į paslaptingą pilį privačioje uolėtoje saloje tam, kad surastų savo pradingusią motiną. Vos tik jaunuolis išlipa prieplaukoje ir susitinka su pirmaisiais žaidimo veikėjais, jam iš karto tampa aišku, kad beveik visi čia atvykę turi po vieną kitą paslaptį užantyje ir norint prisikasti iki tiesos teks pasitelkti ne vieną sugebėjimą. Kita vertus, visas epizodas verčia nuolat sėdėti ant kėdės krašto, nes įžengus į pačią pilį, žaidėjo valdomą Luisą pasitinka ne kas kitas kaip buvęs JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, o dar vėliau tenka susidurti ir su Napoleonu Bonapartu ar kitais. Po tokių akistatų tampa aišku, kad žaidimas ne tik pažongliruos kiekvieno žaidėjo istorinėmis žiniomis, bet ir pasiūlys tikrai neeilinę, makabrišką, bet neįtikėtinai įtraukiančią istoriją ir ilgam įstringančius veikėjus.

Tačiau „The Council“ išskirtinumas slypi ne vien žaidimo siužete ar veikėjuose. Jau pradėjus pirmąjį epizodą iš karto į akis krenta itin sumaniai į nuotykių žanro žaidimą įkomponuoti RPG elementai: tyrinėdamas aplinką ar bendraudamas su kitais veikėjais Luisas nuolat rinks savotiškus patirties taškus, kurie, priklausomai nuo tyrinėjimo ar bendravimo su veikėjais, gerins vienus ar kitus įgūdžius bei sugebėjimus. Kita vertus, jau vos pradėjus savo nuotykį žaidėjui leidžiamą pasirinkti vieną iš trijų veikėjo klasių: diplomatas, okultistas ir detektyvas. Stebėtina, tačiau visos klasės žaidimė ne tik labai skirtingos, o ypač savo atrakinamais žaidėjo sugebėjimais ar savybėmis, bet ir kiekvienos klasės panaudojimu žaidime. Jei žaidėjas pasirenka būti detektyvu, tuomet jis, garantuotai, aplinkoje ar žmonių elgesyje pastebės tam tikras detales, o vėliau, pasitelkęs dedukciją, susirinks atitinkamas užuominas ir pan. Tuo metu jei žaidėjas pasirinks būti diplomatu, jo sugebėjimų arsenale atsiras politinės žinios, etiketas, tad jis galės kaip lygus su lygiu diskutuoti su JAV prezidentu, kitais veikėjais ir tokiu būdu tam tikrose vietose pelnyti jų prielankumą ar sužinoti vertingos informacijos. Tuo pat metu tokia kūrėjų RPG elementų integracija į nuotykių žaidimą veda prie nenumaldomo noro žaisti dar kartą vien tam, kad išbandyti skirtingas klases, o ne vien skirtingus sprendimų/pasėkmių scenarijus.

Kitas labai unikalus „The Council“ aspektas – konfrontacijos. Jos įvyksta tuomet, kai mūsų valdomas veikėjas – Luisas – susiduria su kitu žaidmo veikėjų ir tarp jų įvyksta aplinkybių ar kito veikėjo dėka inicijuotas konfliktas, susidūrimas. Jo metu veikėjas turi sėkmingai įtikinti savo oponentą, kad viskas išsirutuliotų žaidėjui palankiu būdu, tačiau ar pavyks – viskas priklauso tik nuo žaidėjo. Prasidėjus konfrontacijai, vyks gana įtempta diskusija, kurios metu, kertiniais momentais, žaidėjas turės pasirinkti, ką atsakyti ar padaryti oponentui, kad jį įtikintų/supainiotų ar kitaip triumfuotų prieš jį. Pasirinkimai kartais nėra lengvi ar akivaizdūs, o padėti dar labiau paįvarina tai, kad kartais bus tam tikri pasirinkimai, rezervuoti tik kurios nors klasės žaidėjui – detektyvui, diplomatui ar okultistui. Juos matant, bet negalint pasirinkti, taip pat nenumaldomai kyla noras žaisti dar kartą ir pamatyti ar išgirsti, kaip galima pasiekti tikslų būnant vienos ar kitos klasės žaidėju. Galiausiai, tokios konfrontacijos verčia atsakymus rinktis greitai, nes, kaip ir gyvenime, įsiaudrinęs ar nekantrus žmogus ilgai jūsų sprendimo ar atsakymo nelauks, tad šie susidūrimai – viena įtempčiausių ir įdomiausių „The Council“ dalių, kurias neabejotinai nusižiūrės ir kiti žaidimų kūrėjai, kuriantis nuotykių žaidimus.

Taip pat, kaip „The Council“ stiprybės, negalima nepaminėti žaidimo grafikos. Tapo įprasta, vėlgi, „Telltale studios“ dėka, kad nuotykių žaidimai yra paprastesnės, kartais net visai neišvaizdžios grafikos, tačiau juk ne tame esmė. Na, „Big Bad Wolf“, panašu, laikosi kitos nuomonės, nes jų žaidimas, itin vertinant kaip nuotykių žanro atstovą, itin vizualus ir grafiškai įspūdingas. Čia viskas, pradedant veikėjais ir baigiant aplinkomis ar šiokiais tokiais gražiais efektais, atrodo lyg AAA žaidimas su gana dideliu biudžetu. Kita vertus, gal tai ir nėra labai didelis pranašumas prieš kitus nuotykių žaidimus, tačiau tai, kad dėl žaidėjų kūrėjai nueina papildomą mylią, pasako nemažai. Ir žaisti tokį žaidimą yra visai kitoks jausmas, nes veikėjai atrodo tikresni, jų veido išraiškos – įtikinamesnis, o aplinkos – labiau įtraukiančios į pagrindinę žaidimo paslaptį ir keistą, nenuspėjamą pasaulį.

Pirmasis „The Council“ epizodas – o ir visas žaidimas, panašu – yra suskirstytas į kvestus, kuriuos vieną po kito reikės vykdyti. Kiekvieno kvesto metu žaidėjas turės tam tikrą skaičių veiksmo taškų, kuriuos tiek bendraudamas su kitais veikėjais, tiek tyrinėdamas aplinką, galės išeikvoti, o vėliau, atradęs įvairių suvartojamų daiktų, papildyti ir pan. Kiekvieno kvesto pabaigoje bus galima pasikelti ar išmokti ne tik savo pasirinktos klasės – detektyvo, diplomato ar okultisto – bet ir kitų klasių sugebėjimus ar savybes. Taip pat prieš kiekvieną naują kvestą žaidimas leidžia perskaityti po žaidime atrandamą knygą, kuri pridės po tašką atitinkamai savybei ar sugebėjimui. Žodžiu, žaidimas knibždėte knibdža tokių ir panašių RPG elementų, kurie sumaniai išbarstyti įvairiose žaismo dėlionės kampeliuose.

Pabaigus pirmąjį „The Council“ epizodą pirmas dalykas, kurį norisi padaryti, tai žaisti jį dar kartą. Ir tas perėjimas, stebėtinai, gali būti netgi visiškai kitoks – tarsi naujas žaidimas, nes šiame žaidime priimami sprendimai vienas nuo kito skiriasi kardinaliai. Dažniausiai lūžio taškais tampa momentai, kai tenka pasirinkti ar eiti su vienu veikėju ar su kitu, o tai, savo ruožtu, priveda prie absoliučiai skirtingų susidūrimų ir net siužetinių vingių. Vien pirmame epizode tokių lemtingų ir visai skirtingų lūžių buvo trys, tad vien du failai skirtingiems žaidimo perėjimams yra privalomi, nes kiekvienas pasirinkimas rezonuos su ateityje pasitaikysiančiais naujais pasirinkimais.

Apibendrinant norisi tikėti, kad šis epizodinis nuotykis ne tik sėkmingai pasieks finalą, bet ir jį atras kuo daugiau žaidėjų, nes ši studija rodo rimtą potencialą. Taip pat norisi tikėti, kad toks debiutuojančios kūrėjų studijos spurtas pažadins ant laurų primigusius „Telltale“ ir jie dėl savo žaidėjų pasistengs labiau, o tokios studijos, kurios sukuria „Planet of the Apies: Last Frontier“ tiesiog susilaikys nuo to ir savo talentus paskirs kam nors kitam. Panašu, kad „The Council“ šiuo metu yra visiškos revoliucijos nuotykių žaidimų žanre pranašas, o tuo pat metu – ir pats revoliucionierius bei vykdytojas. Laikome sukryžiuotus pirštus dėl būsimų keturių epizodų!