Iš žurnalo PC Klubas 2005/07. Autorius: Raw

Kompanija „Midway Games – Austin“ negali pasigirti ypatingu produktyvumu. Visai kas kita yra „Midway Games“. Iš garsiausių PC skirtų žaidimų dera paminėti kelis: „NFL Blitz“ seriją, „NBA Hangtime“, antrą bei trečią „Mortal Kombat“ dalis ir „Area 51“. Taip taip, nesuklydau —„Area 51“, išleistą 1996, gūdaus DOS’o metais. Savo laiku tai buvo gana įprastas dvimatis žaidimas, kuris vis dėlto surado savąją auditoriją. Šiais visuotinio 3D ir siužetų originalumo deficito laikais atėjo metas prikelti dar vieną idėją…

Istorija

Sako, mūsų žemę kartas nuo karto aplanko ateiviai iš kitų planetų. Sako, jie nuolat stebi Žemę. Sako, jie nesirodo žemiečiams, nes pastarieji labai labai atsilikę. Sako, 1947–aisiais Rosvele ateivių kosminis laivas — „skraidanti lėkštė“ — patyrė avariją, ir JAV kariškiai viską, ką pavyko rasti (tame tarpe ir kelis ateivius), nugabeno į slaptą bazę, vadinamą „Area 51“. JAV vyriausybė to neišduoda, tačiau sklando gandai, kad ji sudarė bendradarbiavimo sutartį su ateiviais. Sako, ateiviai siekia užgrobti Žemę. Sako, amerikiečiai iš tikrųjų nebuvo mėnulyje, o viską nufilmavo paviljone. Sako… Daug ką kalba ateiviais besidomintys žmonės…

Ateiviai

Pilkieji… (Norėtųsi sakyti „pilkiai“, bet labai jau nerimtai skambės ;)). Pilkieji stebi Žemę jau ne pirmą tūkstantmetį. Rasė „su stažu“. Neaukšti, pilki didžiaakiai humanoidai, be abejo, Žemėje turi savo interesų. Ir ne tokių jau mažareikšmių, jei nesitraukia iš mūsų planetos tokį ilgą laiko tarpą. Smulkiau apie pilkųjų „technines charakteristikas“ bei kitas ateivių rases, pastebėtas Žemėje, lietuviškai galima paskaityti adresu: http://www.fantastika.lt/content.php?id=93. Straipsnio pavadinimas — „Ateivių išvaizda ir rūšys“. Kažkur toli pilkieji įtraukti į sudėtingą karą, todėl nuošali Žemės padėtis labai tinkama desperatiškiems biologiniams eksperimentams, kurių rezultatai turėtų padėti pasiekti pergalę kare. JAV valdžia aprūpina pilkuosius resursais (taip pat žmonėmis eksperimentams!), už tai gaudama galimybę įgyti ir naudotis ateivių technologija. Paskutinius 20 metų pagrindinis bendradarbiaujančių jėgų tikslas buvo sukurti naują ginklą „Theta“.

Katastrofa

Deja, ne visada viskas vyksta pagal planą. Zonoje 51 įvyko nenumatytų dalykų, todėl žemietis mokslininkas pasišaukė pagalbą. Tačiau atskubėjusi „HazMat Team Delta“ prapuolė be pėdsakų, todėl teko siųsti antrąją komandą „HazMat Team Bravo“, vadovaujamą Itano Koulo (Ethan Cole), kurios tikslas — išsiaiškinti, kas nutiko kolegoms bei rasti mirtino viruso šaltinį.

Žmonės

Būtent Itaną Koulą ir įkūnys šaunieji žaidėjai. Šis karys nėra koks supermenas, jis — normalus žmogus, tik perėjęs specialųjį parengimą. Reikia mokėti naudotis situacija, išnaudoti aplinkos savybes bei turimus ginklus. Savaime suprantama, Koulas turi labai stiprų išgyvenimo instinktą, kuris padės įveikti visus 19 lygių ir išsiaiškinti didžiąsias paslaptis.

Iš pradžių Koulą lydi komandos draugai, tačiau gana greit paaiškėja, kad ne visi sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis, ir komandinis žaidimas virsta normaliu FPS žaidimu.

Ginklai

Ginklas — geriausias draugas, padedantis išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Jau pripratome, kad ginklams veiksmo žaidime trūksta atitinkamų „skaičių“ mygtukų, nebesistebime, kur herojus juos susikiša. „Area 51“ stebina sąlyginai mažu ginklų skaičiumi, tačiau išgyvenimui to pakanka.

„QuickFix“ skeneris — tai rankinis skeneris, skirtas greitam analizavimui, įrašymui ir duomenų siuntimui. Keliaujant 51–osios zonos patalpose pasitaikys ant stalų, šalia žuvusiųjų ar tiesiog ant žemės nukritusių neaiškios paskirties daiktų, kuriuos ir patariama ištyrinėti skeneriu. Dažniausiai taip išsiaiškinamos pilkųjų paslaptys, jų technologijų smulkmenos, planai ir tikslai. Atskleistas paslaptis galima peržiūrėti iš pagrindinio meniu. Pasitaiko išties įdomių dalykų… Jei prietaiso nenutaikysite tiksliai į tikslą, analizatorius parodys oro sudėtį, o paslaptis liks neatskleista. Tam, kad panaudotumėte skenerį, reikia laikinai paslėpti ginklą, todėl pravartu pirmiau įsitikinti, kad teritorija išvalyta, arba bent jau saugiai pasislėpti nuo šaulių.

Pistoletas „Scorpion“ — gana įprastų charakteristikų ginklas. Tradiciškai nėra labai tikslus ar galingas, bet kai kuriais atvejais nepamainomas. Pavyzdžiui, vorų šaudyme.

„Viper“ šautuvas praverčia, kai reikalingas automatinis šaudymas. Ypač žaidimo pradžioje, kol neturime kitų, tinkamesnių ginklų. Kita naudinga savybė — optinis priartinimas (antrinio šūvio mygtukas). Į apkabą telpa 30 šovinių: esant pakankamam kiekiui amunicijos, du tokie šautuvai imami į abi rankas, ir šaudymo intensyvumas bei šaunamoji galia padidėja. Deja, šovinių greit sumažėja, ir šautuvas lieka vienas. Ir dažniausiai tuomet netinkamu laiku mes jį kaip tik užtaisinėjame.

„Hamer“ ginklas gali šaudyti pusiau automatiniu režimu, tačiau pasižymi menkai pasiekiamu nuotoliu ir prastu tikslumu. Vis dėlto artimoje kovoje jis labai praverčia, ypač antrinio šūvio režime, kai rankose laikomi du tokie šautuvai ir pliekiama iš abiejų vamzdžių. Priešas patiesiamas akimirksniu, gaila, kad užsitaisymas trunka ilgokai. Į apkabą telpa 10 šovinių. Šiaip žavus ginklas.

„Wraith“ specialiosios paskirties šautuvas yra labai tikslus, žeidžia labai smarkiai ir pasiekia net kažin kur įsitaisiusį priešą. Turi stiprų optinį priartinimą, tačiau aš jį naudojau mažai, tik tose vietose, kur išties negalima buvo apsieiti iš tolo nepašalinus kokio tykančio slapuko.

BBG — ateivių ginklas, pasikraunantis 50–čia impulsų. Kiekvienas šūvis išleidžia tris impulsus, kurie, pataikymo atveju, atrodo, sulenda į auką ir ištaško ją iš vidaus. Gana efektyvus įrankis, turintis didelį taiklumą ir toli pasiekiantis. Intensyvioje kovoje gali iškilti problemų, nes pasibaigus užtaisams, reikia laukti, kol ginklas pats pasikraus. Iš kitos pusės, jo šovinių visada gaunama iš oro :). Jei pasibaigus amunicijai, pasiimsite kitą ginklą, o paskui iškart vėl čiupsite į rankas BBG, nustebsite išvydę, kad jis jau pakrautas. Naudinga antrinio šūvio savybė: ją panaudojus pasirodo žalias spindulys, kuris brėžia kelią nuo paviršių ir taip parodo, kaip impulsas atsimuš į kliūtį ir kur lėks toliau. Tokiu būdu galima nušauti priešą net jo nematant. Jei kažkuriame atspindyje spindulys aptinka priešą, jis paraudonuoja, ir belieka iššauti. Šis režimas gana sudėtingas, jį pamėgs tik labai atsargūs ir bijantys sužeidimų žaidėjai. Antroje žaidimo dalyje BBG buvo mano dažniausiai vartojamas ginklas, nors širdis linksta prie gimtosios, žemiškosios technikos.

Granatos išties naudingos, kai priešai eina miniomis. Arba bent būriais. Granatų, kaip atskiro ginklo, išsirinkti neleidžiama, tiesiog paspaudus „G“, jas iškart išmeta, todėl pradžioje kelis kartus nukentėjau joms atšokus nuo sienų ar priešų. Įpusėję žaidimą, gausite granatų, kurios pačios atlekia prie taikinio.

„Meson“ patranka — taip pat ateivių ginklas. Jo užkrovimas sudaro tik vieną užtaisą, tačiau pasižymi itin didele žeidžiamąja galia.

Bosai

Įprastų „grynų“, labai sunkiai įveikiamų bosų kaip ir nėra. Ypač nustebino pirmasis, kaip aš galvojau, bosas. Vaizdo intarpe pasirodė gigantiškas riaumojantis monstras. Pagalvojau, dabar aš, padedamas išlikusių trijų draugų, turėsiu jį nugalėti. Tačiau jis filmuke skėlė antausį vienam, kitam, trečiam… Na, galvoju, dabar vienas turėsiu jį nudėti, tačiau apstulbau, kai pabaisa nepasibodėjo šerti į ausį ir man… O tada riaumodama dingo :).

Buvo dar keli mutantai su kuriais teko varžytis, turbūt juos dera vadinti bosais, tačiau greičiau tai — „pusbosiai“. Ir paskutinė kategorija, kurią reikia priskirti prie bosų — patys Pilkieji. Jų stiprumas tas, kad stovi už gaubto, kurį pirmiausia teks nudaužti, ir mėto rutulius, o iš šių išnyra kareiviai. Kuo ilgiau bus nesunaikintas pilkojo gaubtas, tuo daugiau teks padirbėti šautuvu prieš kareivius ir ilgiau teks pastovėti po kulkų lietumi. O tai reiškia, kad bus sunkiau išgyventi. Vos pasirodo tokio tipo bosas, patariu nedelsiant jungtis į mutanto režimą (apie kurį šiek tiek vėliau) ir išnaudoti visus pirminius šūvius daužant gaubtą.

Išgyventi

Iš pradžių tikslas kaip ir aiškus — rasti kolegas, išaiškinti katastrofos priežastis. Pirmiausia reikia ištyrinėti koridorius, kambarius, laboratorijas ir, žinoma, pakeliui naikinti priešus, nes jie laisvai vaikštinėti neleis. Tačiau visai greit atsiranda naujas stimulas — netikėtai, beveik žaidimo pradžioje Itaną sugeba užkrėsti virusu, dėl kurio žmoguje prasideda transformacijos. Tada atsiranda ne mažiau svarbus tikslas — rasti priešnuodžio ir tokiu būdu išlikti žmogumi. Koului, be abejo, toks užkrėtimas tolygus tragedijai. Tačiau tik ne mums. Mums tai dar viena galimybė pasinaudoti nepatirtais sugebėjimais. Mutacijos svarba žaidime tikrai ne antraeilė, tai suteikia „Area 51“ papildomų taškų vertinime. Paspaudus „X“, herojus keičia būseną į mutantą arba atgal į žmogų. Mutavus vaizdas smarkiai pasikeičia, pasaulis pasidaro mažiau spalvotas, ima vyrauti akinančios spalvos, žmones matome kaip infraraudonajame spektre. Tai ne vieninteliai pasikeitimai: prarandame galimybę naudotis visais turimais ginklais, bet įgyjame naujų savybių. Mutantas juda greičiau, todėl žmonės atrodo kaip sulėtintame filme (tiesa, ne tiek, kaip buvo „Doom 3“). Paspaudus „C“, žmogus nužudomas vienu rankos, tiksliau, letenos mostu. Šiek tiek vėliau įgyta savybė — pirminė ataka — skleidžia stiprius impulsus ir yra labai galingas ginklas. Dar vėliau atsiranda ir antrinė ataka, kai po atakos priešas dar kurį laiką ėdamas jį apgaubusio debesies. Deja, į mutanto būseną galima pereiti tik tada, kai turima pakankamai šiam tikslui skirtos medžiagos (ją parodo geltona juosta virš žalios gyvybės linijos), todėl svarbu laiku ją papildyti (rinkti geltonas kapsules arba pasikrauti iš lavono. Kažkur matyta, tiesa?). Naudojant pirminę ar antrinę ataką, geltonoji juosta labai greit išsikrauna, ir tenka grįžti į silpno žmogaus, galinčio pasikliauti tik ginklais, būseną.

Kaip minėjau, žaidimo pradžioje kovoti padeda keli komandos nariai (kas suteikia žaidimui natūralumo — juk taip įtikinamiau atrodo). Tokia pagalba labai padeda apsiprasti su žaidimu. Tiesa, vėliau teks pasikliauti tik savo jėgomis. „Area 51“ galų gale transformuojasi į normalią šaudyklę: reikia surasti raktą ar kitokį būdą atidaryti durims, surasti mygtuką, kurį reikia paspausti, iššaudyti priešus, kurie tam kliudo. Senokai „nečiupinėjau“ tokio žaidimo, todėl apsidžiaugiau, kad visame „Area 51“ nebuvo sėlinimo misijų.

Priešų iššaudymas nėra vienodas visur. Pradžioje veikti reikėjo daugiau aklai, jei tik pasirodo — šauk. Taip pat leido įlipti į patranką ir apšaudyti puolančiąją masę iš jos. Įdomu, kad kol nesibaigė atakos, išlipti iš patrankos nebuvo įmanoma. Kelios vietos buvo tokios, kur išties teko padirbėti, nes ateivių pakalikai plūdo virtinėmis ir ilgai, bet, laimei, tokie momentai buvo tik keli, nes šaudymas tampa monotonija. Šaudymą paįvairina keliuose aukštuose pasislėpę priešai, jų svaidomos granatos, prie lubų primontuoti kulkosvaidžiai, vorai, šokinėjantys mutantai, nematomi priešai (na, šiek tiek matomi, gal tikslesnis apibūdinimas būtų „permatomi“) ir patys ateiviai. Paskutiniuose lygiuose tenka kovoti prieš naują priešo formą — ūko kamuolius. Taip pat reiks sunaikinti reaktorius ir pabėgti gyvam. Laiku apribotų misijų bus kelios. Kartais, kad atidarytumėte praėjimą reiks pasinaudoti svetima ranka ar galva…

Ekrane šviečiantis trikampiukas parodo kryptį ir atstumą iki tikslo, visa laimė, kad tas trikampiukas šviečia ne visada.

Grafika

Pačioje pradžioje užkliuvo, kad pargriautos šiukšlių dėžės dugnas ne apvalus, o daugiakampis, tačiau bendrai grafikai didesnių priekaištų neturiu. Mutantai išvaizdūs ir kartu ne tokie šlykštūs, kaip kai kuriuose pastarųjų metų žaidimuose. Pasaulis modeliuotas gana neblogai, išvaizdžiai, o žaidimo pabaigoje, kai įžengiame į ateivių teritoriją, aplinka visai pasikeičia. Labai informatyvūs ir gražūs vaizdo intarpai, pasaulis interaktyvus, daugelis daiktų stumdomi, numetami. Ginklai atrodo neblogai, tamsiose vietose galima panaudoti žibintuvėlį, kuris veikia kartu su šautuvu. Užtaisinėjant ginklą, žibintuvėlio šviesa kartu su šautuvo vamzdžiu nukrypsta į viršų, ir prieš akis įsivyrauja tamsa. Veidai žaidime turi išraiškas, mimiką. Ateivis, bendraujantis su Koulu, naudojasi lavonais, kuriuos pakelia nuo žemės ir kalba per juos. Gaila, bet tų lavonų modelis visą laiką tas pats. Didžiausią priekaištą skirčiau mygtukams, kurie šviečia kai kada net iš už sienos. Na, ir nušauti priešai po kiek laiko išnyksta :). Viename epizode teko matyti sužeistą mokslininką kiaurai išlindusį pro ką tik nušautą ateivių gynėją.

Garsas

Praėjo laikai, kai žaidimus garsino bet kas. Dabar, kaip ir filme, turi būti bent viena garsi pavardė — „Area 51“ jų yra net kelios. Pagrindinį veikėją, Itaną Koulą, įgarsino pats Deividas Duchovnyj, pagarsėjęs filmu „X–failai“, ateivio balsu kalba dainininkas Merlynas Mensonas, o Koului nurodymus per raciją perduoda aktoriaus Pauerso Buto (filmas „Sin City“) balsas. Efektų įgarsinimai neblogi, šaudymo garsai puikūs. O štai muzika neįsiminė, nors prie jos ir dirbo Mensonas. Įstrigo tik viena muzikinė tema, neįkyriai mušanti širdies ritmu ir kelianti jaudulį.

Valdymas

Valdymas tradicinis, jei pridėsime mutanto savybes, ir lengvai įsisavinamas. Veiksmo mygtukas — „TAB“, o ne „E“, kaip paprastai. Blogybė ta, jog nėra normalių ar greitų įrašymų, tik kontroliniai taškai, todėl žuvus tenka žingsniuoti nuo praeito kontrolinio taško. Skeneriu nuskaityti dalykai vis dėlto prisimenami, o priešai atsiranda iš naujo ir tiksliai tose pačiose vietose, kaip prieš tai. Einant ta pačia vieta ketvirtą ar penktą kartą, jau mintinai žinai, kada ir kur iššoks kareivis. Dar blogiau, jei iššaudai visus kareivius ir įsigudrini nukristi į prarają. Iškovotus, ištyrinėtus faktus bei vaizdo failus galima pažiūrėti per pagrindinį meniu.

Taigi:

„Area 51“ nėra itin išsiskiriantis, ypač originalus produktas, tačiau tai normali tradicinė šaudyklė, suteikianti galimybę maloniai praleisti laiką. Nereikia per daug galvoti, tačiau visiškai užsimerkus žaisti neišeina. Siužetas nėra labai originalus, tačiau intriguoja. Nepaisant smulkių priekaištų DI, grafikai, garsui ar žaidimo trumpumui, „Area 51“ man išties patiko.