Atsimenu,kažkada labai seniai gavau tokį žaidimą Agentas: ypatinga užduotis. Velnias, tas žaidimas dar ir dabar skina laurus tarp mano mėgstamiausių žaidimų top`ų. Bet kadangi jis buvo gana sudėtingas, daugiau nebebandžiau tokio stiliaus žaidimų. Gal nebandžiau daugiau dar ir dėl to, kad nenorėjau suteršti susidariusio Tobulo point and click vardo.

Tačiau bene prieš savaitę man atsirado galimybė sulošti Lost Horizon. Deja vu: jei būčiau žinojusi apie ką šis žaidimas iš tiesų yra, tikrai nebūčiau ėmusi jo. Tačiau pažiūrėjusi žaidimo anonsą aš užsidegusiom akim puoliau instaliuot žaidimą. Kaip gi neišbandysi žaidimo su gražiu biču, kuris yra kietas kaip Švarcnegeris, patrakęs kaip Indiana Džounsas ir išvaizdus kaip Bredas Pitas? Na, dėl savo palyginimų aš neklydau jau nuo pradžių. Tačiau mintis, kad žaidime gausiu gerai pasišaudyt ir palakstyt – dingo.

Iš tiesų, daugelis neklydo sakydami, kad šitas žaidimas asocijuojas su Indianu Džounsu. Tai tarsi nupieštas point and click Džounso filmas su daug galvosūkių ir nuostabia grafika.

Apie šį žaidimą man kyla tik daug padrikų ir labai skirtingų minčių. Atrodo, rašytum ir rašytum be galo, o vis tiek neparašytum apie viską, kas galvoje susikaupė. Tad šį kartą, turbūt, man teks atsisakyt savo beplanės rašymo technikos ir rašyt apie viską nuo pradžių.

Tad pirmiausia papasakosiu apie žaidimo istoriją. Tik neapsirikit tie, kurie matė tokiu pačiu pavadinimu pastatytą filmą ar parašytą knygą. Jie kur kas senesni. Nors Lost Horizon knygos viršelis ir labai primena vieną vietą iš žaidimo, o lyginant istorijas panašumų rasti galima, na, tai ne tas pats, tikrai. Negaliu garantuot ar kūrėjai žaidimo kažko nenusišperino, bet istorijos vis tiek ne tos pačios.

Pagrindinis žaidimo istorijos veikėjas yra Fentonas Padokas, buvęs profesionalus britų karininkas, dabar dirbantis Honkonge. Fentonas, nors ir galima nesitikėti, yra toks labai labai… žavingas. Kitos jo savybės nėra tokios geros – jis myli tūsus, moteris, alkoholį bei visada įsivelia į kokius nors nemalonumus. Su tais nemalonumais žaidimas ir prasideda – Fentonas įsivelia į kažkokį nešvarų reikalą su kinų mafija, tačiau per plauką išsikapanoja nuo mirties. Vos išsigelbėjęs, jis gauna užduotį iš lordo Westono. Pasirodo, lordo sūnus ir geras Fentono draugas Ričardas dingo ekspedicijoje į Tibetą. Stebėtis nereikia – veiksmas vyksta dar 1936 metais,kai kabėdamas ant uolos krašto paprasčiausiai negalėjai pasižiūrėti per savo išmanujį telefoną, ką veikia Tavo draugai. Spėkit, kas slypi už viso šito? Aišku, kad niekšai naciai. Prieš Antrąjį pasaulinį jie nori įsigyti daugiau įtakos ir žemių, todėl bando pasitelkti į savo rankas net ir antžemiškas galias. Jie trukdo Fentonui surasti savo gerą draugą Ričardą. Taip žaidimo eiga tampa problematiška, o iš pradžioje lengvi nuotykiai – sudėtingi.

Jau nuo pat pradžių žaidimo kūrėjai stengėsi parodyti, kad šis žaidimas bus kaip didingas filmas. Net ir pats pagrindinis meniu primena tokį seną, 1940-ųjų metų kino teatrą, kuriame skirtingos kino teatro detalės atstoja skirtingas funkcijas. Pati žaidimo eiga su savo didinga, iki smulkmenų nušlifuota grafika taip pat primena gerą veiksmo filmą, kuris priverčia pulsuot Tave nuo į smegenis paleisto adrenalino. O tai gana keista – nors mums šiaip ir netenka dalyvaut susišaudymuose, o tik stebėti juos iš šono, kūrėjų sumanymas veikia. Karts nuo karto lyg ir kyla tokia gailesčio banga, kad negali ištaškyt smgenų kokiam nacių pakalikui, tačiau praėjus jai tiesiog atsipūti ir toliau žiūri geros kokybės veiksmo filmą.

Iš tiesų, šiame žaidime žiūrėjimo bus labai daug. Dialogai nors ir yra be proto ilgi, tačiau skaityti juos įdomu. Žinoma, kai kurios pokalbių scenos būna tiesiog žvėriškai per ilgos, tačiau kiek prasukęs vieną ar kitą sakinį nenuskursi per daug. Tik tiek, kad tas noras prasukti ką nors neatsiranda.

Be to, istorijos, kurias pasakoja labai skirtingi žmonės, yra įdomios jau vien ir siužeto prasme. Kadangi Ričardas, kaip jau beveik pačioje pradžioje sužino Fentonas, yra užstrigęs legendiniame mieste Šambhaloje (įsivaizduokit Atlantidą, tik paslėptą kažkur ne po vandeniu, o tarp kelių dimensijų), pagrindinio veikėjo tikslas yra surasti tą miestą. Kadangi pats miestas neturi kažkokių tikslių koordinčių, mums žinomų žemėje. Aišku tik tiek – Šambhala yra kažkur tarp kelių dimensijų, Žemės dvasios centras. Surask Tu tokį miestą kad gudrus. Todėl Fentonas turi keliauti po kelis žemynus. Jis apsilanko ir snieguotame Tibete, ir tingrų pilnose džiunglėse, ir Vokietijos pilyje. Veiksmas vyksta tiek ore, tiek žemėje, tiek po žeme. Todėl grafinė šio žaidimo pusė blizga! Žaidimas yra labai labai gražus. Tolumoje dunksantys kalnai, dykumos… Viskas yra iki galo ir net ne per daug išcackinta.

Kaip kontrastas gražiems kraštovaizdžiams, atsiranda žaidėjų figūros. Visi veikėjai yra kažkokie plokšti. Jų charakteriai nėra labai išvystyti. Vienintelis Fentonas Padokas yra tas veikėjas, kurį pažįstame geriau, tačiau ir tai norėtųsi ko nors daugiau. Praktiškai apie jį nekalbama. Tik iš kažkokios nuotraukos jo ofise sužinome kažkiek apie jo šeimą. Tik jo frazės suteikia veikėjui žavumo. Iš jų susidarome vaizdą, kad jis yra, na,kietas bičas. O su kitais veikėjais mes nesupažindinami išvis. Su Fentonu keliaujanti nemažą dalį kelionės mergina Kim taip ir išlieka iki galo šalta mergina, o žmogus, kuris turėtų sukelti daugiausiai emocijų, blogiukė nacė, išlieka visai plokščia. Atrodo,ji juk turėtų kelti jums įniršį, už blogus darbus norėtųsi ją draskyt ir plėšyt, o dabar…nieko.

Bet ir pati žaidimo istorija, nors ir yra labai įdomi, lieka tokia nuotykių kliše ir neišspaudžia daugiau nieko. Atrodo, kad kurtas toks standartinis nuotykių žaidimas pagal visas taisykles. Vaikinas su mergina yra? Yra. Dingęs draugas? Yra. Naciai, kurie nori užgrobti pasaulį? Čia. Vienintelis žmogus, kuris gali išgelbėt tą nacių rankon patekusį pasaulį? Irgi yra. Žaidimo kūrimas įjungtas!

Labai didelį pliusą prie žaidimo įdomumo prideda tai,kad pačios užduotys, nors ir nėra visai nematytos, tačiau įdomios. Gal ir bus per lengvos tokio stiliaus žaidimų asams, tačiau paprastiems žmogeliaims pasukti galvą kur bus. Ypač dėl to, kad kūrėjai labai tikisi, kad žaidžiantysis pastebės net ir pačias menkiausias detales, kas man, kai kuriais momentais, pasirodė net ir neįmanoma. Tik tiek, kad daugumos užduočių atsakymai yra labai intuityvūs – bent jau tokia paguoda.

Beje, žaidime yra kelių tipo uždaviniai. Aišku, įprastiniai, kur reikia kažką paimti, kažką sudėti ir panašiai. Čia juk nieko neįprasto. Tačiau labai maloni atgaiva būdavo vos ne tokie mini žaidimai. Pavyzdžiui, viena, kai Fentonui reikėjo sudėlioti sulūžusią kasetę. Kaip puzlė, tai ji vaikams iki septynių metų, tačiau karts nuo karto paspręsti tokias įdomu. Kitas labai neįprastas dalykas buvo tas, kad prieš tuos mini žaidimus buvo galima pasirinkti sunkumo lygį. Aišku, net ir pats sunkiausias lygis labai daug problemų nesukeldavo.

Tiesą pasakius, ant savo sutriušusio lapelio aš turiu dar labai daug minčių, kurias norėčiau pasakyt apie šį žaidimą. Tačiau apie jį galima kalbėt ir kalbėt,ir kalbėt. Visai netikėtai šis žaidimas tapo vienu smagiausiai susilošusiu. Nors visi šį žaidimą ypač lygina su Indianu Džounsu, o istorija neišspaudžia daugiau klišės, tačiau žaidimo kūrėjai kažkaip sugebėjo sužavėti savo klientą. Naciai ir vėl neužgrobė pasaulio!