Iš žurnalo PC Klubas 2005/10. Autorius: Kyo

Iš tikrųjų, kalbant apie „Dungeon Siege II“, žodžiai įgauna minimalią prasmę. Tai yra toks žaidimas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka įspūdis, atmosfera ir mechanika. Nieko daugiau ir nepridursi, tiesiog „Dungeon Siege II“ — vienas geriausių RPG žaidimų PC sistemai šiais metais. Kas su tuo nesutinka arba nori ginčytis, prašom — durys į kairę. Taip, tos pačios su užrašu „Brangios konsultacijos RPG klausimais“ (pusstoris vadovėlis pradedantiesiems, įskaičiuojamas į kainą). Visi kiti mielai kviečiami su manimi į didžiąją salę. Taigi, prašau mylėti ir gerbti — vienas iš geriausių, „Dungeon Siege II“.

Prieš pradėdamas, noriu nuoširdžiai atiduoti pagarbą „Gas Powered Games“ komandai. Tikrai nuostabu, kad tai jau trečiasis šios firmos žaidimas. Tačiau nuostabu ne dėl to, kad kūrėjai sukūrė jų NET tris. Nuostabu yra tai, kad visi žaidimai yra pavadinti praktiškai tuo pačiu pavadinimu: „Dungeon Siege“, „Dungeon Siege: Legends of Aranna“ ir „Dungeon Siege II“. Žinoma, išimtimi galime laikyti 2006 metams anonsuotą „Supreme Commander“, tačiau iki jo dar toli. Tai įrodo kūrėjų atsidavimą savo serijai ir begalinį norą nepalikti joje jokių spragų (primena „VALVe software“, ar ne?). Na, o kol kas kviečiu drauge pasidžiaugti vienu geriausiu PC platformai sukurtų RPG šiais metais. Kas su tuo nesutinka, durys kairėje vis dar atidarytos…

Viduramžių alsavimas

„Kažkada aš buvau toks kaip tu, arba daugelis kitų, kuriuos pažįsti ir gerbi. Kažkada buvau žmogus. Gyvenau gimtajame Aman’Lu mieste ir galėjau kartu su kitais džiaugtis taika bei ramiu gyvenimu. Tačiau atėjo ta diena, kai Arannos pasaulis buvo pasmerktas karui. Bet tai nebuvo paprastas karas. Tai buvo kova dėl amžinybės, kurioje eilinį kartą susitiko gėris ir blogis. Tačiau ne dėl žemės, ne dėl religinių ar politinių sumetimų ir tikrai ne dėl gamtinių išteklių. Blogio pusės valdovas turėjo galingiausią kardą, kuris galėjo padaryti bet kokią būtybę nemirtinga. Taip pat egzistavo tų pačių kalvių nukaltas skydas, kuris, siekiant išsaugoti taiką, kadaise buvo padalintas į keturias dalis ir išmėtytas po visą Arannos pasaulį. O aš su draugu Drevinu, kaip laisvai samdomi kariai, tarnavome Valdis armijoje beveik du metus. Norėjome kuo daugiau pakeliauti po pasaulį, tapti kažkuo daugiau, nei buvome. Tačiau vieno taikaus paplūdimio apsiausties metu, Valdis atrado vieną skydo dalį, apie kurį mes tada išvis nieko nežinojome. Per Valdis neapdairumą ir artifakto troškimą žuvo daug karių, tarp jų ir mano artimiausias draugas Drevinas. Aš buvau rimtai sužeistas, praradau sąmonę. Valdis žudė savo sąjungininkus. Aš tūrėjau būti vienas iš jų, tačiau, kaip supratau vėliau, man likimas buvo paruošęs kur kas „malonesnį“ siurprizą — kruviną vergovę Valdis šalininkus niekinančių dryad`ų kaime, Eirulan“.

Sunki pradžia

Iš tikrųjų, vos pradėjus žaidimą, jaučiamas gana didelis skirtumas nuo pirmosios „Dungeon Siege“ dalies. Pirmas pastebimas skirtumas — rasių pasirinkimas. Šioje dalyje prie žmonių rasės prisidėjo elfai, dryad`os ir pusiau milžinai. Įdomu tai, kad abi veikėjų lytys bus prieinamos pasirinkus tik elfus arba žmones. Pusiau milžinai turės tik vyriškąją lytį (įdomu, kaip atrodytų pusiau milžinės ;)), o dryados — tik moterišką. Kiekvienos rasės atstovai turės skirtingus privalumus: žmonės — visko po lygiai, pusiau milžinai — daugiau jėgos, elfai (mano pasirinkimas) — daugiau išminties ir panašiai. Tačiau visa tai buvo sukurta tikrai ne dėl grožio, ne dėl estetinio vaizdo, o dėl žaidėjų. Tikiu, kad čia kiekvienas(–a) galėsite save realizuoti. Todėl pasirinkimas jūsų rankose.

Gyvenimo pradžia

„Papuolęs į vergovę, supratau, ką reiškia neapykanta. Buvau laikomas purvinoje vienutėje. Šalia buvo įrengta dar keletas tokių, kuriose kalėjo kiti „pasmerktieji“. Visiems ant kaklų ( taip pat ir man) dryad`os buvo pritvirtinusios po spindintį žiedą, kuris galėdavo akimirksniu užmušti, nusižengus menkiausiai taisyklei. Maža to, visi mano ir Drevino daiktai buvo konfiskuoti. Bet didžiausiai mano nuostabai, viena iš dryad`ų įžvelgė manyje kažką, kas liepė jai paleisti mane iš kameros. Su didžiausiu nepritarimu sargybinės mane išleido. Čia prasidėjo mano juodas darbas, kuriuo turėjau išsikovoti pasitikėjimą bei pagarbą. Sutikęs prie vartų pusiau milžiną Lothar, pasiūliau jam keliauti kartu. Jis, nors ir pasipiktino tai išgirdęs iš vergo elfo, sutiko. Iš dalies nenuostabu — milžinų palikuonys praktiškai niekada neatsisakys progos paskaldyti priešų galvas į atsikišusias uolas. Gal ir gerai, pamaniau, bent jau kol kas turėsiu patikimą bendražygį. Taip mes pradėjome savo keliones po lietumi ir krauju permirkusias džiungles, po neišvaizdžius pirmapradžių gyventojų urvus ar spalvingus, perlamutrinius krioklių telkinius. Nors priešai ir buvo realūs, jaučiausi kaip pasakoje. Netrukus turėjau pasirinkti ir savo pašaukimą. Mano atveju, tai buvo juodoji magija. Aš žinojau, kad Valdis nesitiki vėl mane sutikti. Kad jį kur, jis netgi nežinojo mano vardo“.

Veikėjų sugebėjimai

Vienas iš labiausiai mane sužavėjusių „Dungeon Siege II“ elementų yra žaidėjo teisė rinktis. Jei mėgsti šaudyti iš lanko, šaudyk — taip automatiškai vystysis tolimesni įgūdžiai ir sugebėjimai šaudant iš lanko, arbaleto, ar naudojantis kitais metamaisiais/šaunamaisiais ginklais. Iš viso bus galima pasirinkti keturias klases: „Melee“ (šaltieji ginklai ir artimoji kova), „Ranged“ (įvairūs šaunamieji/metamieji ginklai), „Nature Magic“ (šviesioji magija) ir „Combat Magic“ (tamsioji magija). Iš pažiūros gali pasirodyti, kad klasių tikrai mažai, tačiau galiu užtikrinti, kad kiekvienas atras kažką sau ir galės save visiškai realizuoti. Žinoma, jeigu jūs nuolatos mėtysitės nuo vienos klasės prie kitos, jūsų veikėjas taps paprasčiausiu pastumdėliu, su kuriuo vargais negalais „išnešite“ kojas, pamatę kokį stipresnį priešą… Na, o jei nuolatos kausitės ta pačia klase, kaskart įgausite naujų ir tikrai naudingų įgūdžių bei būtent tos klasės taškų. Žinoma, pakilus veikėjo lygį, galėsite rinktis ir dėliotis „skill`us“, bet vėlgi, būdingus tik tai klasei. Taip susidaro gan plati įvairovė, kadangi pasirinkę į savo komandą dar tris skirtingų klasių atstovus, galėsite laisvai mėginti ir eksperimentuoti visomis klasėmis vienu metu.

Žinoma, jei jums patinka žaisti vieniems, o komanda ir papildomi veikėjai visiškai jūsų nedomina, galėsite pasiųsti visus į kurias norit puses ir žaisti vienas, tačiau lengva tikrai nebus. Tiesa, žaisdami pirmą kartą, vienu metu galėsite valdyti daugiausiai keturis personažus (įskaičiuojant ir jūsiškį). O perėjus žaidimą ir žaidžiant vis sudėtingesnius lygius, su savimi galėsite pasiimti vis daugiau palydovų. Juos sudarys ir kiti veikėjai bei papildomi gyvūnai ar dvasios. Gaila, kad žaidime tarp veikėjų ir įvairiausių nešulinių asilų bei demoniškų elementų kūrėjai padėjo lygybę, tačiau taip mums dar kartą suteikiama teisė rinktis. Kam gyvūnų ir jų pagalbos nereikia, tie užpildo tuščius „slotus“ veikėjais, kam nepatinka veikėjai — prisiperka gyvūnų. „Slotų“ už dyką taip pat negausit — juos reikės pirkti. Ir nesugalvokit gailėti pinigų — papildoma pagalba garantuotai pasiteisins.

Pusė gyvenimo

„Taip leidau savo laiką Eirulan kaime. Netrukus, po keleto purvinų užduočių man buvo nuimtas baisusis antkaklis, o visi konfiskuoti daiktai grąžinti. Tarp jų atradau ir žuvusio draugo, Drevino, herojaus žiedą bei amuletą. Nežinau kodėl, tačiau man jie pasirodė nepaprastai reikšmingi ir svarbūs, todėl atsargiai užsidėjau. Jaučiau, kad tai turės kažkokią įtaką mano kelionėje. Kokią konkrečiai, tada dar nežinojau… Išleistas iš vergovės, tebeturėjau rūpesčių, kadangi netrukus paaiškėjo, jog besikaudamas su monstrais ir kita džiunglėse gyvuojančia bjaurastimi, pasigavau kažkokį pavojingą užkratą, kurį išgydyti pavyktų tik atsigėrus stebuklingojo Elven šventyklos vandens. Na, kadangi Lothar dabar į mane žiūrėjo su kur kas didesne pagarba, kliūtis įveikėm greitai ir be didesnio vargo. Vanduo padėjo, ir ši užduotis tapo savotiška rimtos ir varginančios kelionės namo pradžia, į gimtąjį Aman’Lu… Kad ir kaip būtų keista, norą keliauti kartu pareiškė tikrai ne vienas ir ne du, tačiau šiuo klausimu buvau gana nesukalbamas. Galų gale prisijungti leidau dryad`oms Taar ir Deru. Deru buvo puiki lankininkė ir linksma, nerūpestinga raudonkasė, esant progai neatsisakanti pasiginčyti su Lothar, o Taar — be galo žavinga, jautri ir kerinti žaliaskarė, puikiai išmananti šviesiąją magiją. Kelionės metu labai pamėgau tą jos tyrumą ir atsakomybės jausmą. Kartu mes tapom tarsi yin ir yan, tapome balansu tarp gėrio ir blogio. Lothar su Deru puikiai vienas kitą papildydavo, rengdami kombinuotus puolimus bei pasalas. Tačiau pagrindinis mano tikslas tuomet buvo parsigauti namo, sugrįžti, nesvarbu kiek man tai kainuotų…“.

Galimybė rinktis

Po kiek laiko, jau įsivažiavus, perprasite visą DS II mechaniką. Iš tikrųjų žaidimo veikimo principas nėra sunkus: vykdai kvestus, nuolatos kauniesi su priešais, renki auksą, daiktus, vėl kauniesi, grįžti į kaimą, parduodi daiktus, vėl kauniesi ir t.t. Kaip matote, dideliais novatoriais RPG mechanikoje „Gas Powered Games“ pavadinti negalėtume, tačiau, kaip pasakytų geras meistras, — „jei nesugedo, tai ir netaisyk“.

Dabar norėčiau aptarti papildomus veikėjus ir sėkmingą jų realizavimą. Tuo pačiu noriu paneigti mūsuose susidariusį stereotipą, kad tokio tipo RPG žaidimuose visi papildomi veikėjai yra tik dėl grožio. „Dungeon Siege II“ pasaulyje jūs patys spręsite, ką imti kartu, o ko ne, taip pat kiekvienas paimtas arba paliktas personažas vaidins savotišką vaidmenį ir darys savo įtaką jūsų kelionėje. Nepaliaujamai vyks dialogai tarp veikėjų, kuriuose neretai dalyvausite ir jūs. Nederėtų pamiršti, kad norint galutinai įvaldyti požemius bei urvus, reikės laisvai valdyti ir migruoti tarp visų pasirinktų personažų. Neretai jūsų valdomas herojus gali mirti, todėl teks išmokti žaisti visomis klasėmis, nes, visiems herojams mirus, atsidursite viename iš pagrindinių miestų, iš kurio reiks arba teleportų pagalba keliauti į mirties vietą ir ieškoti savo kūnų, arba aukoti surinktus pinigus ir melsti iš specializuoto burtininko visų daiktų ir aksesuarų sugrąžinimo. Beje, visi veikėjai, kurių dėl vietos stokos arba nenoro atsisakysite, keliaus tiesiai į smuklę, kur persigalvoję galėsite visus atrasti.

Būkite atsargūs su išsisaugojimo sistema. Kad ir kur būtumėte, išsaugojus ir išjungus žaidimą, kitą kartą prisėdę atsidursite viename iš pagrindinių kaimų (Eirulan, Aman’Lu, Kalathria), todėl kelionės metu patartina, netgi būtina, ieškoti pavienių teleportų, kurie jus iškart nukeltų į miestą ir atgal. Todėl nepamirškite, kad keliaujant ar tyrinėjant žemes, prieš išjungiant žaidimą būtina atrasti teleportą ir išsisaugoti, kad kitą kartą įsijungus paprasčiausiai galėtumėte persikelti ten, kur baigėte, ir ramiausiai tęsti pradėtą žygį.

Kita gyvenimo pusė

„… Praėjo daug laiko. Pamažu labai vienas prie kito prisirišom, įgavom pasitikėjimo. Turbūt begalinės žudynės labai suartina žmones, ypač kai mus sieja bendras tikslas. Pradėjau suprasti, kad man patinka Taar. Nežinau, kas mane joje sužavėjo, bet jausmas buvo stipresnis už keršto troškimą. Man patiko jos tyras žvilgsnis, jos banguojantys plaukai, jos šypsnys… Tačiau aš nežinojau, ką reiškia meilė. Viskas, ką iki šiol išgyvenau ir patyriau, buvo karas. Dabar buvau puikus juodasis magas, jėga galintis pranokti ne vieną tamsųjį Valdis burtininką, tačiau mano tuščia siela vis labiau ir labiau slopino troškimą gyventi… Ir staiga pasirodė Taar. Bet visas teigiamas emocijas ir išgyvenimus vėl sugriovė netikėtas gyvenimo vingis — mano sugrįžimas namo. Aš pavėlavau… Valdis čia apsilankė pirmas, ieškodamas savo prakeikto skydo nuolaužų, ir dėl jo užgaidų eilinį kartą nukentėjo daugybė žmonių. Šį kartą — pačių artimiausių. Buvę draugai visiškai nesidžiaugė mane matydami. Nualintais veidais ir apsiniaukusiom akim kiekvienas pasiųsdavo man po prakeiksmą ir tarsi mintimis klausdavo: „Ko sugrįžai, išdavike?!“. Kiekvienas toks žvilgsnis smigo skaudžiau nei strėlės į mano krūtinę… Bet netrukus iš kaimelio vado sulaukiau liūdno šypsnio ir kuklaus sveikinimo, taip pat sulaukiau ir paaiškinimo apie skydo ir kardo svarbą, kuris toli gražu nepadarė manęs laimingesniu… Anot vado, Valdis užvaldęs troškimas surinkti visas skydo nuolaužas, o galingiausias kardas prives žmoniją prie amžiaus galo, po kurio seks naujas. Žinoma, mes jo jau nebepamatysim… Nuo tada pagrindinis mano tikslas, taikinys ir troškimas tapo Valdis. Nors tuo metu aš net įsivaizduoti negalėjau, koks didelis ir triuškinantis atstumas skyrė mane nuo jo ir kiek sudėtingų užduočių bei iššūkių manęs laukė…“.

Klajūno žurnalas

Žaisdami bet kada galėsite aktyvuoti savo žurnalą. Jį sudarys penkios skiltys: „Quest Log“, „Map“, „Lore“, „Bestiary“ ir „Handbook“. Na, „Quest Log“ — tikrai labai patogus ir tvarkingai sudėliotas visų „quest‘ų“ sąrašas ar net savotiškas „tvarkaraštis“. Beje, čia būtina pabrėžti, kad kvestai esti dviejų tipų — „primary“ (pagrindiniai) ir „secondary“ (šalutiniai arba papildomi). „Primary“ kvestus, norite jūs to ar ne, privalėsite pereiti, o kiekvienas pereitas bus žymimas raudona varnele. Taip perėję vieną, atrakinsite kitą ir t.t. Praktiškai tas pats galioja ir „secondary“ kvestams, tačiau norėdami pamatyti jų ikonas „quest log“ skiltyje, privalėsite juos aktyvuoti, kalbėdami su įvairiais žmonėmis, virš kurių galvų paprastai pūpsos auksiniai šauktukai. „Quest Log“ bus suskirstytas į tris aktus, taip pat ir visas žaidimas. Pirmas aktas turės 10 pagrindinių ir 14 šalutinių „quest`ų“, antras — 8 pagrindinius ir 18 šalutinių, o trečias — 9 pagrindinius ir 9 šalutinius. Patikėkite manimi, pereiti visus tris aktus yra tikrai keblu ( ne sudėtingumo, bet laiko atžvilgiu). Bėda ta, kad „Dungeon siege II“ yra nepaprastai rajus laiko atžvilgiu — perėjai vieną pagrindinį kvestą, o jau žiūrėk, ir kokios trys valandos praėjo… Nepaisant to, vykdydami vien pagrindinius kvestus, žaidimą geriausiu atveju pereisite per dvi savaites (na, aš nekalbu apie tokius, kurie dieną naktį sėdi ir „pliekia“ RPG iki visiško „atsijungimo“). O norint žaidimą pereiti 100%, tai yra įvykdyti absoliučiai visus (tiek pagrindinius, tiek šalutinius) kvestus, pabuvoti visose lokacijose, atrasti visas paslaptis, jums teks paaukoti daugiau nei mėnesį.

Ką gi, regis pirmoji skiltis daugmaž aptarta, todėl dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į likusias keturias. Kita skiltis yra „Map“. Tai tiesiog viso Arannos pasaulio žemėlapis, kurį po truputį atidenginėsite viso žaidimo metu. Ilgiau prie žemėlapio nesustosiu, tiesiog užsiminsiu, kad jis nepaprastai gražiai animuotas, todėl patariu nepraleisti šios detalės ir būtinai nors kartą atkreipti dėmesį. Trečioji veikėjo žurnalo skiltis yra „Lore“. Šioje skiltyje galėsite surasti 96 su kvestais susijusių užduočių daiktus bei atributiką, taip pat 36 knygas bei įvairius raštus, 8 mažesnių lokacijų ir tam tikrų šventyklų žemėlapius bei 76 „chants“ (apie juos plačiau papasakosiu kiek vėliau). Ketvirtoji skiltis yra „Bestiary“. Tai, švelniai tariant, — „žvėrynas“. Jame surasite visų trijų aktų priešus (tarp jų ir lygių bosus). Čia įdomumo dėlei galiu paminėti, kad pirmame akte surasite 148 priešus, antrame — 141, o trečiame — 94. Tarp jų bus ir grėsmingi lygių bosai bei įvairūs paslaptingi, „neapriboti“ priešai. Kūrėjai tikrai nepagailėjo savo fantazijos ir mūsų priešų akiratį padarė išties platų. Beje, „Bestiary“ skiltyje atrasite ir visų 10 gyvūnų („pets“), kuriuos galėsite nusipirkti vietoj papildomų veikėjų, aprašymus. Na, o paskutinioji žurnalo skiltis, kartu paprasčiausia ir primityviausia, — „Handbook“ (užrašų knygutė). Joje bus visos 44 naudingos pamokos ir patarimai. Neabejoju, kad sugaišę daugiausiai 10 minučių, būsite perpratę ir susipažinę su visa žaidimo mechanika.

Epiškumo elementai

„Išgyventi teko tikrai daug… Visos mano kelionės, kovos, nuotykiai buvo ypač rizikingi ir iš pažiūros atrodė praktiškai neįmanomi. Tačiau pasiryžimas ir noras nugalėti darė savo, ir mes beveik visada iš požemių išeidavome nugalėtojais. Tiesa, buvo nepaprastai daug žmonių, prašiusių padėti jiems. Aš puikiai supratau ir pateisinau save, manydamas, kad tai neturi jokios reikšmės mano tikslams, tačiau nepaisant to, kiek galėdamas padėjau žmonėms. Žinoma, tokiu atveju ir pats dažnai sulaukdavau vertingų daiktų, artefaktų arba tiesiog pinigų. Tiesa, viena „išmintingoji“, atsilygindama už prasmingą žygdarbį, išmokė mane ypatingo „chant`o“. Tai nebuvo tipiškas burtažodis, kaip „lesser chant of purity“ arba „lesser chant of strenght“. Tai buvo kažkas daugiau, leidžiančio man kurį laiką suprasti ir bendrauti su mirusiųjų vėlėmis. Jie visada pasakydavo kažką daugiau, nei paprasti mirtingieji, todėl man būdavo garbė išlaisvinti jų sielas iš šio vargingo pasaulio ir suteikti jų egzistencijai naują, aukštesnę prasmę. Gaila tik, kad specialūs bokšteliai „chant`ų“ aktyvavimui buvo gana reti, o burtų laikas taip pat amžinai netrukdavo… Ir vis dėlto, atsižvelgiant į tai, ką man teko išgyventi, patirti, o svarbiausia — suprasti, galiu pasakyti, kad mano kelionė buvo tikrai prasminga. Nekalbu apie tai, kiek nuostolių ir dvasinių žaizdų ji padarė, o tiesiog pabrėžiu patirties reikšmę paprastų žmonių gyvenimuose. Galbūt skamba ironiškai, bet tai tiesa…“.

Inventorius — naudingas dalykas ar laiko švaistymas ?

Panašių RPG mėgėjai turbūt jau iki kaulų smegenų įsisavino tokių žaidimų naudojimosi schemą. Todėl turbūt neverta nė sakyti, kad veikėjų inventorius visada buvo ir bus neatsiejama RPG žaidimų dalimi. „Dungeon Siege II“ — ne išimtis. Visą inventorių, „skill‘us“, statistiką reguliuosite ir stebėsite būtent per inventorių. Pačius veikėjus galėsite aprūpinti šalmais, medalionais, ginklais, pirštinėmis, batais, žiedais, rūbais. Žinoma, kiek smulkesnei atributikai bus skiriama daugiau „slot`ų“ nei rimtesniems daiktams, tačiau kartu skirsis ir jų teikiama nauda. Tas pats liečia ir ginklus — vieniems užteks vienos rankos, kiti reikalaus abiejų. Čia jau turėsite panaudoti savo matematines žinias, norėdami apskaičiuoti maksimalią naudą iš ginklų ar kokių nors šarvų. Turbūt nereikia nė sakyti, kad čia bus svarbu ne tik kokią apsaugą šarvai arba ginklai suteikia, bet ir jų daroma įtaka gyvybės, manos taškams bei kitoms veikėjo statistikoms. Be abejo, čia galėsite savo veikėjams kurti „set`us“, rinkdami daiktus bei ginklus iš tos pačios serijos. Surinkus visus, tarkim aštuonis iš aštuonių, suteiksite savo veikėjui daugiau greičio, galios ir t.t.

Lemtis

„Turbūt net pats nepastebėjau, kaip ilgainiui viskas, kuo gyvenau, tapo nesibaigiančiomis gaudynėmis bei kova su Valdis. Jis atsirasdavo ir greitai vėl išnykdavo iš mano gyvenimo, jis buvo tartum iliuzija ir tuo pačiu tikrovė, paslaptingas, o tuo pačiu ir masinantis gyvenimo tikslas. Aš pradėjau skirti mažiau dėmesio savo draugams, nekreipdavau dėmesio į jų pokalbius, nesvarbu, šmaikštūs ar rimti jie buvo… Vis daugiau ir daugiau galvodavau apie Valdis, kaip apie didžiausią blogį, apie svarbiausią mano gyvenimo misiją, į kurią sudėjau visą savo neapykantą, keršto troškimą, o kartu ir viltis… Nepastebėjau, kaip nutolau nuo savo ištikimiausių palydovų, kaip mano aprangą ir ginklus pakeitė stipriausia tamsiausių pasaulio magų atributika, lygiai taip pat nepastebėjau, kaip atsiskyriau nuo savo draugų ir likau visiškai vienas. Matyt, pasiekiau patį dugną. Bet… Ar iš jo įmanoma išbristi?…“

Vietinės grožybės

„Dungeon Siege II“ tikrai nestokoja įvairių gamtos stebuklų, kovos bei kitokių efektų, kurie kaip galėdami „pasaldina“ ir praturtina lygius bei bendrą žaidimo įspūdį. Jei lyja lietus, tai ir nuotaikos bus „šlapios“, niūrios, blankios, o jei švies saulė ir danguje nesimatys nė vieno debesėlio, tai ir būsena bus alinanti, varginga bei tuščia. Ką jau kalbėti apie nesibaigiančias gėles, spalvinguosius drugelius ar tyliai danguje sūkuriuojančias snaiges. Žaidimo meninė pusė nepaprastai žavinga, ir kūrėjai to nė akimirkai nebijo parodyti. Na, su muzika kiek liūdnesnė situacija. Palyginus su pirmąja dalimi, čia muzikinis fonas kur kas blankesnis. Žinoma, yra vietų, kai takelis gali išversti iš koto, tačiau tikrai ne tiek, kiek norėtųsi. Įgarsinimas, palyginimui, labai ryškus ir atliktas be priekaištų. Visi žodžiai aiškiai, emocingai tariami, ir kažko nesuprasti galėtų tik … hm, visi galėtų !

Jūsų istorijos/kelionės pradžia

„…Sėdžiu ant „slenkančios“ kopos ir tyliai žvalgausi po miegančią žemę. Šalia guli numestas skydas… Didingas, spalvingas ir tuo pačiu nepaprastai įmantrios sandaros, bet pamestas ir padengtas lengvu smėlio sluoksniu. Šalia guli ir mano magiškoji lazda, spinduliuojanti juodai raudoną aurą. Susiėmęs už galvos, nebyliai gailiuosi ir eilinį kartą „skęstu“ ryškiuose prisiminimuose. Dar kartą bėgu voratinkliais užpildytais koridoriais, liečiu akmenines, bejausmes sienas ir svajoju, bandau improvizuoti savo būseną… Bet tuo pačiu aš kažkur toli toli, tarp neišmatuojamų sniegynų, naktį šviečiančių savo balta sniego spalva, ir beribių, nuolatos judančių ir šnabždančių džiunglių, kurias širdim, ne kūnu teko iškęsti. O dabar galvoju, kas yra tikroji mano vertybių sistema, kas ir kur yra mano namai… Į šiuos klausimus man niekas daugiau nebeatsakys. Tai tas pats, kas suskaičiuoti ir surinkti visas dangų dabinančias žvaigždes… Noras tapti geriausiu, pavertė mane blogiausiu. <…> Ir jei kada nors jums teks praeiti mano keliais, neužmirškite, tai — jūsų istorija, tad sukurkite jai laimingą pabaigą…“.