Štai dar vienas žaidimas, kurį sukūrė visiškai vienas žmogus. Tačiau šį kartą nėra viena tų istorijų, kai talentingas vyrukas, paaukojęs ilgus savo vakarus, padarė kažką originalaus. Šį kartą tas vienintelis žaidimo kūrėjo kėdėje sėdėjęs vyrukas yra Tomas Happas, kuris beveik penkis metus savo vakarus ir savaitgalius paskyrė visiškai retro stiliaus žaidimui „Axiom Verge“. Ir tai – profesionalus bandymas atkurti „Metroid Prime“ tipo žaidimą, taip pat kūrimo metu prisimenant tokius žaidimus kaip „Contra“ ar „Blaster Master“. Tuo metu kitas žinomas kompiuterinių žaidimų industrijos žmogus Danas Adelmanas ėmėsi „Axiom Verge“ reklamavimo bei kitokio atstovavimo. Žodžiu tai – tas vieno žmogaus kurtas žaidimas, kurio tikrai nenori praleisti.
Šį kartą vietoje papildomos informacijos apie žaidimo kūrėjus ar leidėjus, kaip esu įpratęs, parašysiu šį bei tą apie panašaus tipo žaidimų situaciją rinkoje. Iš tiesų „Metroidvania“ samplaikos žaidimai (tie, kurie sukurti „Metroid Prime“ ir „Castlevania“ pagrindu) paskutiniu metu nėra reti ir, juo labiau, prasti. Bet „Axiom Verge“ iš kitų išsiskiria, kad jis atiduoda duoklę būtent klasikiniam „Metroid Prime“, tuo pat metu pridėdamas savo savitą istoriją, stilių, subtilias naujas idėjas ir pavyzdinį modernumą, kurio, nors gal ir nesako, bet slapčia tikisi bet kuris šiandienos žaidėjas.
Taip pat „Axiom Verge“ iš kitų tarpo išsiskiria ir savo istorija. Čia, nors ir pasitelkiamas paprastumas, bet pati istorija nėra akivaizdi nuo pat pradžių – siužetas žaidėjui mažais gabaliukais išdalinamas viso žaidimo metu, išlaikant protingą intrigą. Veiksmas nukelia mus į 2005-ųjų Naująją Meksiką, kur mokslininkas Treisas dirba prie savo naujo išradimo ar eksperimento. Įvyksta kažkas netikėto, pastatas, kuriame vyko darbai, sugriūva, bet Treisas, užuot žuvęs po griuvėsiais, atsiduria keistame ateivių pasaulyje. Čia į jį kreipiasi moteriškas balsas, prašantis ją surasti. Taip pat moteriškas balsas pasako, kad gretimoje patalpoje Treiso laukia ginklas. Tai – viskas ko reikia, čiumpi ginklą ir įsitrauki į geriausiai, kaip tik matyt buvo galima, į šių dienų žaidimų pasaulį perkeltą „Metroid Prime“.
Žaidime istorija pasakojama ne tik tais epizodais, kuomet Treisas susitinka su paslaptingąja balso savininke ar kovų su bosais metu – „Axiom Verge“ pasaulyje bus apsčiai slaptaviečių ir tiesiog sunkiau pasiekiamose vietose išmėtytų dienoraščio įrašų. Šie įrašai taip pat juntamai prisidės prie bendros istorijos lipdymo, bet, kaip ir viskas, kas žaidime susiję su siužetu, niekuomet neatskleis viso vaizdo, o suteiks tik užuominas. Dar pačią istorija padeda kurti žaidimo aplinkos. Šių, biologinio ir mechaninio pasaulių samplaikos aplinkos buvo naudotos ir „Metroid Prime“, tačiau „Axiom Verge“ jos gerokai tamsesnės ir turi papildomų prasmių. O tai žaidimų suteikia šiais laikais taip vertinamo gylio.
Jau nuo pirmų momentų, kai žaidėjui leidžiama valdyti Treisą, supranti, kad „Axiom Verge“ žaidžiamas pagal gerai pažįstamas taisykles: eini kur nori ir tyrinėji, ką tik nori, savo nuožiūra, tik tam tikros žaidimo pasaulio dalys arba sugriautos, arba nepasiekiamos, arba nepereinamos tol, kol neradai atitinkamo įrankio ar ginklo. Tai ir yra visas žaidimo procesas – nuolatinis pasaulio tyrinėjimas, įskaitant susidūrimus su priešais bei kliūtimis, kovos su bosais, daiktų bei ginklų ieškojimas ir tolesnis progresas. Žaidimas labai nespaudžia žaidėjo, tačiau tam tikros lygių sekcijos – gana sudėtingos. Šiaip ar taip, kantrūs bei nuoseklūs žaidėjai ilgainiui peržais „Axiom Verge“, bet jis, įspėju, labai gilus. T.y. žaisdamas atrakini vis naujus pasaulio žemėlapio plotelius ir suvoki, kad visas žaidimo pasaulis yra sunkiai protu aprėpiamas bei išties labai didelis. Čia tikrai ne „Ori and the Blind Forest“, kuriame žemėlapis kokius tris kartus mažesnis už „Axiom Verge“. Jei „Ori“, kaip „Metroidvania“ stiliaus žaidimas skirtas visiems moderniems žaidėjams, tai „Axiom Verge“ skirtas moderniems, šiuolaikiniams žaidimams, bet tikrai suprantantiems, kas yra retro bei suteikiantiems šiam žodžiui kompiuterinių žaidimų kontekste geriausią prasmę. Taip pat šis žaidimas skirtas žaidėjams, mėgstantiems žaisti „aštriai“.
Tai, dėl ko visi kritikai bei žaidėjai myli „Axiom Verge“, yra nuoseklus žaidimo balansas. Čia tiek pasaulis, tiek randami ginklai bei jų įvairovė, tiek susidūrimai su priešais bei slaptavietės – puikiai, glaudžiai ir tampriai susieti tarpusavyje. Niekada nebus, kad klaidžiosi po pasaulio ieškodamas to vieno vienintelio ginklo, kurio tau trūksta išsprogdinti milžiniškam akmeniui, bet ir juo labiau nebus taip, jog po kojomis nuolat mėtysis nauji ginklai ir tai taps monotonija. Kita vertus, „Axiom Verge“ turi vieną didžiausių ginklų arsenalų tokio tipo žaidimuose, todėl išnarpliojus beveik visą žemėlapį, ginklų arsenale jau bus tiek, kad neužteks abiejų rankų pirštų. Beje, kiekvienas jų bus savaip geras ir naudingas (ko paprastai nepasakysi apie visus ginklus kituose žaidimuose), todėl nė vienas į žaidėjo rankas nepatenka be jam numatytos paskirties. Kas yra gerai ir papildomas įdomumas žaidėjui.
Bet kas „Axiom Verge“ iš tikrųjų gana stipriai išskiria iš kitų garbingų „Metroidvania“ žanro žaidimų, tai labai originalūs prietaisai, padedantys įveikti žaidimo kliūtis. Klasika tapę prietaisai ar veikėjų sugebėjimai tokiuose žaidimuose yra du – dvigubas šuolis (be jo neapsieina joks tokio tipo žaidimas) ir kablys su lynu. Tačiau „Axiom Verge“ kiek atsiplėšia nuo to ir, pavyzdžiui, pasiūlo futuristinį grąžtą, kuriuo nuolat reikės tikrinti aplinkos blokelius, dažnai atversiančius visiškai netikėtą slaptavietę arba, absoliutus šio žaidimo hitas – žaidimo pikselių nulaužimo aparatas. Tai – geniali idėja, kurią Tomas Happas nepriekaištingai išpildė. Jei pameni, senuose retro žaidimuose būdavo netvarkingi pikseliai ar „glitchai“, o juos čia specialiu įrankiu galėsi paversti į platformas, kuriomis vėliau užlipsi į nepasiekiama vietą ir t.t. Maža tuo, šiuo įrankiu galima bus „nulaužti“ priešus, ir jie ims mirgėti, kaip anksčiau mirgėdavo netvarkingi pikseliai, pradės lėčiau judėti ir t.t. Tai, tuo pat metu, ir puikus vizualinis sprendimas, labai gerai derantis prie bendro tokio tipo žaidimo vaizdo.
„Axiom Verge“, kaip galutinis produktas, yra toks, prie kurio be galo sunku prisikabinti. Savo tikslą kūrėjas pasiekė su kaupu: tai „Metroid Prime“ menantis, tačiau nenuobodus ir savo kelią puikiai besiskinantis žaidimas, kuriam, žaidžiant pirmą kartą, žaidėjas gali drąsiai tikėtis paaukoti apie 15 valandų. Taip pat, jei ne viską atras ar išsiaiškins, toks žaidėjas, tikėtina, gaus ir ne geriausią pabaigą (taip, čia jų ne vieną!), todėl akivaizdu, jog „Axiom Verge“ sąmoningai sukurtas tam, kad būtų žaidžiamas ne vieną kartą, o tie papildomi perėjimai būtų ne ką mažiau kokybiški tiek turinio, tiek ir žaidimo proceso prasme nei pirmasis perėjimas.
Grafika ir muzikinis apipavidalinimas čia akivaizdi duoklė retro žaidimams, bet, vėlgi, viskas sukurta su tokiu dėmesingumu detalėms, kad akyli žaidėjai pastebės nugludintas žaidimo vietas, o klasikos išsiilgę „Metroid Prime“ ir kitų žaidimų fanai tikrai įvertins į „Axiom Verge“ įdėtas pastangas. Tai žaidimas, kurio sėkmės negali lengva ranka pakartoti, o jo teikiamas džiaugsmas, padaugintas iš žaidimo pritaikymo šiems laikams – praktiškai neišmatuojamas. Tai vienas geriausių dalykų, kuriuo gali mėgautis vieno žaidėjo žaidimus propaguojantys žaidėjai. Ir tikrai pelnytai.
