Kokių tik platformerių neturime šiomis dienomis: postpokaliptiniai – išyvenimo – zombių, senų veiksmo filmų aktorių, komiksų super herojų, fantastinių pasakų, psichodelinių, retro dvasia spinduliuojančių bei dar gyvas galas kitokių, kuriuos būtų galima vardinti ir, greičiausiai, neišvardinti. Tačiau nutinka taip, kad kokia nors specialia proga (dažniausiai pažymint naują versiją, ar pereinant iš vienos platformos į kitą), vienas – kitas ima ir iššoka, sakydamas, „žiūrėkite, koks aš fainas“. Lygiai taip nutiko su spalvinguoju „Guacamelee: Super Turbo Championship Edition“.
Kaip jau buvo galima atspėti, pats žaidimas nėra labai naujas. Išleistas 2013-aisiais ir iš pat pradžių skirtas tik PS3 bei PSV konsolėms, netruko pasibelsti ir į šlovingosios PC tvirtovės vartus, kur po metų pertraukos išsiskyrė pačią nagliausią savo versiją – „Super Turbo Championship Edition“. Kaip teigiama, (ir kaip pridera), įnešusią solidų kiekį naujovių.
Taigi, ką mums įdomaus pasiūlo šis platformeris? Atsižvelgiant į patį žaidimo pavadinimą, galima daug maž atspėti, kad veiksmas turės kažką bendro su Lotynų Amerikos kultūra (savo atveju, spėjau ir atspėjau, remdamasis žodžiu „guacamole“, kuris reiškia Meksikoje kilusį patiekalą, gaminamą iš avokadų). Konkrečiau, žaidime imsimės valdyti ikoninį, kaukėtą imtyninką – luchador‘ą, gelbėjantį pasaulį nuo kitų kaukėtų piktadarių, ar gitara grojančių skeletų.
Padedant žaidimo istoriją į šalį, turbūt pirmiausiai į akis krenta be galo ryškios žaidimo spalvos ir savitas garso takelis. Pastarasis (bent jau originaliajame žaidime) trunka įspūdingą valandą ir dvylika minučių, o skambačios melodijos primena tokius gėrius kaip „Zoro“ ar „Desperados“. Žaidime esančios ryškios spalvos „susižiūri“ itin smagiai. Ypač po visokių šešėlių efektais prifarširuotų žaidimų. Tai lyg koks Vilniuje esantis meksikiečių restoranas, savo ryškiai geltonom sienom trolinantis visus rūškanus praeivius ir pilkas aplinkinių pastatų sienas.
Pačio žaidimo atžvilgiu, „Guacamelee“ taip pat nėra eilinis. Ne vien todėl, kad žaidimą vienu metu galima žaisti dviems žaidėjams (kaip kokiame „Broforce“, „Metal Slug“, ar kituose NES laikų žaidimuose), bet ir savo įmantria mechanika, leidžiančia atlikinėti veiksmus dar būnant ore.
Apskritai, žaidimas tikrai nėra lengvas: jau pirmuose lygiuose bus galima sutikti priešų, prieš kuriuos kovojant reikės labiau pasistengti. Maža to, vėliau sutiksime įvairiausių kliūčių, versiančių preciziškai išnaudoti galimus veikmus, o nepasisekus ir gyvybių laukeliui išsękus iki nulio, teks viską kartoti nuo paskutinio atskaitos taško. Prie bendro sudėtingumo lygio prisideda ir tai, kad žaidimą rekomenduojama žaisti pulteliu, o klaviatūra, atrodytų, kai kurių vietų apskritai nebūtų įmanoma pereiti. (Arba tam reikėtų supermeniškos koordinacijos).
Kaip pridera tikram imtyninkui, veikėjas mokės atlikti ne vieną specialų veiksmą: užvožti ugninį „kablį“, pasiversti į vištą, numesti priešą tolyn ir t.t. Deja, visus šiuos veiksmus atsirakinsime tik progresuojant žaidimui. Čia įdomu tai, kad kai kuriuos veiksmus galėsime kombinuoti. Pavyzdžiui, vienoje vietoje reiks prasiridenti pro spyglius ir laisvo kritimo metu atlikti „kablį“, kuris mus užmes ant kitos platformos.
Apibendrinant, „Guacamelee: Super Turbo Championship“ edition yra smagus, spalvotas, Meksikietiškos tematikos platformeris, turintis įdomią kovos mechaniką bei puikų garso takelį, bet kenčiantis nuo konsolinio pultelio priklausomybės (o tai net nestebina, žinant šio žaidimo praeitį) ir aukštoko sudėtingumo lygio.
