Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad Wii turės įtakos mano mylimai žaidimo serijai. Medal of Honor: Vanguard tai nauja MOH dalis išleista jau pensijon besiruošiančiam PS2 ir naujajai, linksmajai, visų mylimai Nintendo Wii. Tikrai nemaniau, kad multiplatformiškumas gali virsti tokiu blogiu kurį išvydau jau pirmosiomis žaidimo akimirkomis.

Bet pirma apie gerus dalykus

Pasielgsiu netradiciškai ir pirma aptarsiu tuos kelis dalykėlius kurie Vanguard vis dar ok. Iš esmės tai atmosferos detalės. Garsas, muzika ir specialieji efektai. Jie, galima sakyti, liko tokie pat kokie buvo ir pirmojoje MOH dalyje sukurtoje pirmajam PlayStation. Negaliu atsidžiaugti autentiškais ginkluotės garsais, rikošetu bei specifinius skambesiu kai švininė kulka cvakteli į špižinį šalmą. Įspūdingai padirbėta ir su žaidimo grafika. Tiek aplinkos tiek modeliai spaudžia iš senuko PS2 paskutines sultis. To galbūt nepastebėsite stebėdami modelius ir specialiuosius efektus kurie MOH serijoje konsolėms visuomet buvo nuostabūs, tačiau prie progos atkreipkite dėmesį į apšvietimą. Naktiniuose lygiuose skirtumų irgi nėra daug, tačiau kalbant apie saulės šviesą ir jos kuriamus šešėlius reikia nusiimti kepurę. Padirbėta nuoširdžiai. Žaidimo garso takelis remiasi pagrindine MOH tema kurią dar 1999-aisiais sukūrė genialusis Michael Giacchino. Puikus išliko ir personažų įgarsinimas. Tradiciškai kiekvienas karys kalba savo gimtąją kalba, tradiciškai vokiškas tekstas subtitruojamas. Reik tik pastebėti, kad pačių frazių kiekis irgi nepakito nuo 1999-ųjų ir šiandien jų atrodo mažokai. Tiesa įkyrėti man jos nespėjo. MOH: Vanguard tai pirmas MOH serijos žaidimas mano gyvenime kurio aš taip ir neperėjau iki galo. Ir vargu ar bandysiu tai padaryti artimiausiu metu. Užsienio apžvalgininkai tiek tie kurie giria, tiek tie kurie peikia žaidimą visi, daugiau ar mažiau vienbalsiai, rekomenduoja Vanguard‘ą serijos fanams. O man atrodo elgtis reiktų atvirkščiai. MOH: Vanguard ko gero gali patikti tik tiems, kas gyvenime nėra bandę kito MOH žaidimo.

Populiarumo kaina

Esminis klausimas. Kas kaltas dėl to, kad MOH: Vanguard yra toks koks yra? Galimi atsakymo variantai yra dveji. 1. EA kažkur kažko „nedadarė“. 2. Wii populiarumas. Pabandykime paanalizuoti…

Žaidimą žudo jo bukumas. Vanguard lygių dizainas bukas. Tačiau jis toks buvo visuomet ir už akies tai nekliuvo. Kodėl kliūna dabar? Ogi dėl DI ir žaidimo mechanikos. Tik pasirodęs Call of Duty metė rimtą iššūki MOH dėl vadinamojo „Squad Combat“. Nežinantiems tepasakysiu, kad pirmosios MOH dalys buvo grynas solo žaidimas. Kartas nuo karto mes sutikdavome ginklo brolį, tačiau didžiąją laiko dalį leidome priešo užnugaryje ir buvome vienui vieni. Žaidimo esmė buvo ne epiniai mūšiai o diversijos. Mes skandinome laivus, naikinome pakrantės sargybos taškus, grobėme dokumentus, technologijas ir visais kitais būdais kenkėme naciams. Pasirodžius Call of Duty spauda pratrūko pagyromis dėl paprasto ir mano galva nelabai reikšmingo dalyko. Visi žavėjosi tuo, kad žaidėjas tapo būrio dalimi ir mūšio lauke mes visuomet apsupti ginklo brolių. Iššūkis sulaukė atgarsio. Ir labai greitai. Faktiškai visos po to sekusios MOH dalys vis daugiau ir daugiau dėmesio skyrė sąjungininkams. Tačiau nei vienam, nei kitam žaidime ginklo broliai neturėjo kažkokios svarbios rolės. Tai buvo paprastų paprasčiausia judanti butaforija, kuri kažkam padeda labiau įsijausti į žaidimą. Laikui bėgant (užmeskite akį į call of duty: Big Red One apžvalgą) sąjungininkai tapo patyčios objektu dėl itin kreivo DI ir niekam tikusių skriptų. Taip nutiko COD taip nutiko ir MOH. Žaisdami Vanguard po bukus ir tiesmukus lygius mes keliausime lydimi būrio draugų. Kurie daug rėkauja dar daugiau šaudo tačiau niekada nepataiko. Taip pat jie tiesiog dievina patys lysti į mūsų taikiklį ir „pasigauti“ pusę apkabos kulkų paleistų į artimiausią fricą. Labai dėl to nesisielokite. Šovinių žaidime apstu, o mūsų bendražygiai nemirtingi… Na bent jau kol juos sušaudyti bandom mes patys. Seniau. Net patys tiesmukiausi MOH lygiai buvo įdomūs ir iššaukiantys. Pats lygių dizainas ir priešų išstatymas jame buvo tikrai gerai suplanuotas ir apmastytas. Mūsų tykodavo snaiperiai o eiliniai pėstininkai meistriškai organizuodavo pasalas. Taip buvo seniau. Dabar to nebėra. Ir mano galva tai jau Wii įtaka. Jei kas pasakotu man tai ką dabar rašysiu aš nepatikėčiau. Ar nors vienas jūsų žaidęs ankstesnes, konsolines MOH dalis galėjote įsivaizduoti, kad šiame epiniame žaidime priešai judės kaip iš skardos išpjaustytos antytės tire? Ne? Aš irgi ne. Tačiau būtent taip dabar jie ir juda. Mums pasiekus priešo pozicijas, jose paprastai mūsų lauks vienas kitas vokietukas. Prasidėjus kovai į mūšio vietą atskubės pastiprinimas ir o Dieve! Jie visada atsiras taške A ir tuo pačiu maršrutu visada bėgs į tašką B. Aš tikrai neperdedu. Pateisinti to negaliu niekaip, kategoriškai atsisakau tikėti ir tuo, kad žaidimo kūrėjai atbuko ar aptingo iki tokio lygio. Vienintelis logiškas paaiškinimas kurį aš randu tai Wii ir jo specifika. Tai pramoginis įrenginys su specifiniais valdikliais, sukurtas iš esmės mini žaidimukų žaidimui. MOH: Vanguard kurtas tiek PS2 tiek Wii, tad natūralu, kad kiekvienas mūšis virsta mini žaidimuku „tuščiagalviai vokietukai“. Aš, kaip serijos fanas, tokį kūrėjų poelgį priėmiau labai asmeniškai ir pasijutau pažemintas. Belieka tik tikėtis, kad MOH: Airborne, kurio lyg ir nebus ant Wii, reabilituos serijos vardą.

Tiesa vien tik Wii populiarumo kaltinti negalėčiau (o ir apskritai jo kaltinti negaliu juk kaip ten bebūtų žaidimą kūrė EA ir už visą tai atsakingi tik jie). Kaip jau minėjau, mūsų ginklo broliai yra aukščiausios prabos idiotai. Syki pamenu vidurį mūšio palikau savo valdomą kariūną už priedangos ir nuėjau virtis arbatos. Spėkit ką pamačiau grįžęs. Būrys amerikiečių šaudė į būrį vokiečių ir atvirkščiai. Nei vieni, nei kiti nepatyrė jokių nuostolių, nes kiek pastebėjau jie paprasčiausiai vieni i kitus nepataiko. Tiesa man išlindus iš priedangos paaiškėjo, kad į mane vokiečiai vis tik pataiko ir dažnai. Galvoje vėl ėmė suktis mintys apie galima konspiraciją ir itin plataus mąsto išdavystę.

Nežiūrint į tai, kad lygiai sukurti labai tiesmuki, sykis nuo sykio įmanoma apeiti priešo pozicijas iš užnugario. Ten jūsų taip pat lauks siurprizas. Vokiečiai absoliučiai įtikėję savo linijos saugumo net nedaro prielaidos, kad jiem už nugaros gali būti priešų. Žodžiu jei pavyks apeiti priešo liniją ir atakuoti iš nugaros, būkite ramūs jus ignoruos. Bent jau iki tol kol nenutarsite kreiptis į juos asmeniškai, mandagiai stuksendami ginklo buože į jų tuščias galvas. Bendras DI bukumas logiškai mąstant turėtų neturėti nieko bendro su tuo, kad žaidimas orientuotas Wii žaidėjams… Nors ką gali žinot. Kaip ten bebūtų, tai brokas. Ir už tai reiktų nusukinėt ausis tiem, kas atsakingi.

Jei kam įdomu

Žaidime mes valdysime kapralą Franką Kyganą, 82-osios desanto divizijos šaulį. Iš lėktuvo mus išmes Sicilijoje. Ir kai ją išvaduosime keliausime pakartoti savo triumfo į Prancūziją, Olandiją ir Vokietiją. Žaidime rasite 4 kampanijas sudarytas iš viso labo dešimties misijų. Sena gera MOH liga. Visuomet lygių būdavo mažiau nei reikia. Šį kartą jų tiek pat mažai, tačiau tuo pat metu daugiau nei reikia.