Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/07. Teksto autorius: rezidentas

Niekaip negaliu patikėti, kad žaidimų kritikai vienodai gerai įvertino beveik tuo pat metu pasirodžiusius arkadinių lenktynių žaidimus Split/Second ir Blur. Galbūt jų kokybė ir įvairios techninės savybės yra vienodo lygio, tačiau įsijautimas į žaidimą ir entuziazmas tęsti lenktynes Blur bent jau man smarkiai silpnesnis nei Split/Second.

Nelyginti šių žaidimų neįmanoma. Iš tiesų net pikta, kad taip nedažnai pasirodantys tokie lenktynių žaidimai būtinai turėjo sukristi vienu metu. Žinoma, taip leidėjai tikisi išlošti iš padidėjusio susidomėjimo šiuo žanru. O kurie sumanė prisiplakti ir juo pasinaudoti, dabar sunkoka išsiaiškinti. Oficialiai anksčiau buvo paskelbtas Split/Second, tad, manyčiau, Activision nusprendė tiesiog pasinaudoti proga ir pasipelnyti. O žinant pastaruosius įvykius šioje kompanijoje tai nestebina. Be to, ir pirmojo idėja yra kur kas originalesnė. Griauti aplinkos objektų lenktyniaujant iki šiol nebuvo galimybių, o pasprogdinti konkurentus naudojant įvairius galios sustiprinimus buvo galima jau prieš 18 metų žaidime Mario Kart.

Pasiekimų medžioklė

Svarbiausias kriterijus, pagal kurį Blur turėtų patikti arba nepatikti, yra jo struktūra ir progreso principas: didžiausias dėmesys skiriamas pasiekimams. Be to, yra užuominų apie socialinius tinklus. Tai gan painu, tad bandysiu paaiškint. Žaidžiant karjeros režimu reikia vieną po kito „atrakinti“ naujus priešininkus. Kiekvienas priešininkas siūlo po kelias varžybas ir specialius iššūkius, kuriuos įveikus galima susikauti su juo ar ja akis į akį ir laimėti kokią nors ypatingą savybę turintį priešo automobilį. Jų iššūkiai bent jau man neatrodo lengvai pasiekiami ir lenktyniaujant reikia stengtis specialiai atlikti kokį nors veiksmą (panaudoti tam tikrą galios pastiprinimą, įvykdyti gerbėjų užduotis, apsisaugoti nuo atakų ar panašiai), o tai atitraukia dėmesį nuo pačių lenktynių.

Apskritai, sakyčiau, kad Blur skirtas ne gryno lenktyniavimo mėgėjams, nes čia pats važiavimo malonumas paskęsta tarp aibės papildomų veiksmų. Reikia nuolat rankioti įvairius galios pastiprinimus, šaudyti juos pirmyn atgal, saugotis konkurentų atakų. Gal tai ir atrodo smagu, bet žaidžiant labai jautėsi dirbtinumas ir trūko motyvacijos judėti pirmyn. Galbūt konsolių žaidimų mėgėjai žaisdami Blur jausis kur kas geriau (autoriai prieš tai kūrė Xbox seriją Project Gotham Racing) ir jiems patiks nuosekliai vykdyti užduotis ir greičiau atverti kitas varžybas.

Tiesa, pačių varžybų įvairovė taip pat nedžiugina. Be kartais visai smagių lenktynių, yra tik pora kur kas nuobodesnių režimų. Žaidžiant niokojimo režimu reikia naudojantis vieninteliu pastiprinimu ir važiuojant šaudyti į Ford Focus automobilius (jei čia tokia produkto reklama, tai labai nevykusi, kažkaip net gaila tų mielų automobilių). O kai skaičiuojamas laikas tereikia rankioti keliomis sekundėmis pailginančius laiką iki kito atskaitos taško laikrodukus bei pagreitinimus.

Iš tiesų, palyginti su Split/Second, net pagrindiniai Blur koziriai — tikri automobiliai ir vietovės — atrodo kažkaip dirbtinai. Vaizdai, kai iš BMW, Toyota, Nissan ar kito sportinio automobilio laksto galios burbulai ir žaibai, man neprilipo. Tiesa, galima pagirti įvairų automobilių valdymą: skirtingų tipų automobiliai kelyje elgiasi atitinkamai, aišku, kiek leidžia arkadiniai žaidimo rėmai. Na, o vietovės, nors ir tikros, sudėliotos į dirbtines trasas ir neatrodo labai įspūdingai. Be to, jos dažnai kartojasi.

Blur akivaizdžiai yra skirtas žaisti kartu su kitais žaidėjais. Tam skirtas didžiulis dėmesys ir daugelio žaidėjų režimas yra toks pat išsamus kaip ir vieno žaidėjo. Tiesa, juo žaidžiant iš naujo reikia „atrakinti“ galingesnius automobilius ir varžybas, tad ilgai vargti prie vieno žaidėjo kampanijos net nepatartina.