Niekas nežino, kodėl miršta tikri genijai. Ir niekas negali pasakyti, kodėl kai kurie iš jų miršta tokie jauni… Frederikas Šopenas paskutinį kartą atsigulė į savo lovą būdamas 39 – nerių. Už lango – spalio mėnesis, ruduo. Paskutinis pasaulinio masto kompozitoriaus, pianisto virtuozo ruduo. Visą naktį prie jo prabudėję žmonės stebėjo kaip gyvastis palieka genijaus kūną, kuris gulėjo ramiai, nekrustelėdamas. Bet niekas ir negalėjo matyti, kas darosi maestro sieloje. Frederikas Šopenas sapnavo. Paskutinį sapną savo gyvenime…

Meluojantys žmonės

Labai keista, kad kai kurie yra linkę manyti, jog Eternal Sonata – skirtas vaikams. Tai – viena didžiausių netiesų iš visų, kurias man tik yra tekę girdėti. Šitas žaidimas kaip tik ne vaikams, o vyresniems. Čia labai daug išminties, pompastiškos vietos (tarkime didžiulis pokylis su daugybe svečių ir skambia muzika) sąmoningai praleidžiamos ir užkišamos mažučiais moralais arba lengvu humoru. Bet tas pats humoras yra originalus, neįprastas. Aiškiai jaučiasi, kad žaidimas buvo kurtas kažkur rytuose, o ne vakaruose. Visiškai kitoks mąstymas, kitos vertybės… Tai lyg mažytė išminties skrynelė, į kurią sukrauta labai daug smulkių, lyg sauja pasemtų žmogiškumo trupinėlių. Džiaugiuosi ir, tikiuosi, ne aš vienas, kad Eternal Sonata sėkmingai pasiekė XBOX360 krantus. Aš išskėstomis rankomis stovėjau ant smėlėto kranto ir laukiau žaidimo, kaip indėlio į savo prieškalėdinį laikotarpį, kaip Kalėdinės pasakos. Todėl aš patarčiau jums drąsiai spjauti į veidą tiems, kas to nesupranta, kas žaidimą apžioja savo žaptais ir bando praryti nė nekramtę, o paskui įrodyti jums, kad tai – gabalas mėšlo vaikams. Jeigu jaučiate žaidimui simpatiją, privalote jį įsigyti. Arba bent jau pasiskolinti. Ir neklausykite melagingų veidų, kurie neišmano nieko daugiau apart kalašnikovo vamzdį.

Eilinė blogio invazija

Žaidimo/sapno veiksmas prasideda labai ramiai, lyg niekur nieko. Visi veikėjai išsibarstę kas sau, o Frederikas išvis bala žino kur… Polka neranda sau vietos, kankinasi su ta mintimi, kad ji gali naudoti magiją, o visi tie, kurie gali naudoti magiją greitu laiku mirs. Alegreto, tuo tarpu, su savo aštuonmečiu draugu Beat trinasi po miestelį, vagia ilgą prancūzišką duoną ir, daužydami piktas žiurkes, gabena jas našlaičiams. Ir štai linksmų, o taip pat ir nesmagių atsitiktinumų dėka visi veikėjai susibėga į vieną krūvą, iš kurios jūs kaip tik ir turėsite rankiotis. O kol jūs tą darysite kažkur toli toli už marių ir kalnų grafas Valsas ketina suburti savo zombių armiją ir smagiai papuldinėti taikias kaimynines karalystes. Bet dar gi ir Frederikas kaip iš po žemių išdygsta, niekaip negalėdamas suprasti, sapnuoja jis čia ar gyvena iš tikrųjų… Ir lyg to būtų negana, veikėjams kelią pastoja būrelis sukilėlių, kurie neaišku ką daro, kad pamaišytų Valsui. Atsiranda čia iš kažkur ir šiaip veikėjų, tokių kaip Viola arba Salsa ir kurie, atrodytų, jau tiesiog niekuo neturi kažko bendro su pagrindiniais, tačiau jie reikalaute išreikalaus iš jūsų teisės keliauti kartu. Taip susibūria tikrai nemaža krūva žmonių, kurie visi tarpusavyje labai skirtingi, labai savotiški. Tokiu būdu visas darnus būrys žmonių keliauja po žaidimo pasaulį, kovoja su savo priešininkais, neretai išsiskiria, po to vėl susijungia kol galų gale prabėga trisdešimt mūsų pasaulio valandų ir žaidimas/sapnas pasibaigia, o Frederikas miršta.

Raudos motyvas

Stebėjausi, kad šiame žaidime, nors jis ir tragiškas bet kokia istorijos prasme, herojai verkia labai saikingai. O šito būtinai turėtų pasimokyti tokių filmų kaip Spider Man kūrėjai, turint galvoje tai, kad trečiąjame filme verkė absoliučiai visi (na, gal kiek persūdau, bet aš arti tiesos)… Čia gi veikėjai, o ypač merginos, laikėsi labai heroiškai. Ašaros jų veiduose pasirodo tik tada, kada tikrai skauda. Tokį dalyką aš vertinu ir net primygtinai reikalaučiau amerikiečius kūrėjus (filmų ir žaidimų) pereiti Eternal Sonata, galbūt tuomet atsirastų bent jau bendras supratimas apie tai, kaip ir kokiose situacijose žaidimo/filmo veikėjai gali leisti sau išspausti ašarą.

Viskas gerai

Su kovos sistema viskas yra gerai, o tai, ką sako kažkas kažkam į ausį tyliai, abejodamas, tačiau su viltimi, kad tai paplis po internetą – man nesvarbu. Jei kažkoks durnius pasakė, jog kovos sistema yra gaidys, tai mes imsime ir patikėsime? Taip, priešų modeliai tam tikrose vietovėse kartojasi, bet tik tol, kol mes ten būnam. O būti ten ar ne – priklauso tik nuo mūsų. Tie, kurie norės rimčiau pasiruošti kovoms su bosais arba prieš pat žaidimo pabaigą slaptam lygiui – Mysterious Unison – kausis daugiau, o tie kurie nori greičiau lyg akis išdegę viską pereiti, galės paprasčiausiai kovų vengti. Tai nėra sunku. Džiaugiuosi tik, kad sudėtingumo kartelę kūrėjai parinko protingai. Nebus taip, kad eisit eisit, jus užpuls ir iškart nužudys. Jūsų mirčiai bus koks nors motyvas – arba esate per silpnas arba gebate paspausti tik vieną xbox360 pultelio mygtuką per minutę. Kodėl užsiminiau apie laiką? Nes kovos čia nurautos. Mygtuką „A“ spaudinėsite lyg patrakę, lyg nebūtų rytojaus. Bet tai veža. Tiesa, dažniausiai visą seriją „A“ paspaudimų užbaigsite mygtuku „Y“, kuris simbolizuos special ataką. Taip maždaug visas žaidimas ir suksis. Vėliau atrakinsite skirtingus savo party lygius, o tai pakeis kovos lauko taisykles. Ilgainiui nebeteksite laiko apmąstymams, o veiksmų mygtukai maišysis tarpusavyje, tačiau už tai jums bus leista kombinuoti visų veikėjų special atakas į vieną nenutrūkstamą bangą, kur special‘ai pilsis vienas po kito. Čia ir prasidės įspūdingų efektų šou, po kurių retas kuris iš priešų beliks stovėti. Bet tai tik gabaliukas to, kas yra vadinama Eternal Sonata kovos sistema.

Per trumpas

Aš kažkaip visuomet įpratęs, kad jei jau jRPG ir jei jau užveda, tai kad duos tai duos. Bet Sonata neduoda. Žaidimas pasibaigia išties greitai ir nieko čia nepadarysi. O baigėsi kaip tik tada, kai aš jau buvau beužsivedąs rimtiems nuotykiams. Tačiau vietų, kurios labai patiko – daug. Gaila, kad Frederikas Šopenas pats, kaip veikėjas, žaidime neišnaudotas. Jo kaip pianisto sugebėjimai sapne nedemonstruojami, bet tarp skyrių bus tam tikros nuotrupos iš kompozitoriaus biografijos ir skambės originalios simfonijos. Na bet jau žaidime tai jis tragiškas… Visas juodas, krenta į akis savo keistumu, nesugebėjimu prisitaikyti prie spalvingos ir daugiau ar mažiau pasakiškos Eternal Sonata aplinkos. Net didysis blogietis grafas Valsas ir tas pasipuošęs, išsičiustinęs ir atrodo kaip apsiplunksnavęs ančiukas, o ne piktas ar nuožmus grafas. O Šopenas… Mosuodamas savo dirigavimo lazdele jis vis gina priešus šalin iš savo sapno, pats gerai nesuprasdamas ar tai jam sapnas, ar tikrovė. Ši vieta išplėtota keistai, nepakankamai. Ryškiai kažko trūksta, arba aš per mažai japonas. Maža to, taip ir nepaaiškėja iki galo koks iš tikrųjų buvo šito sapno tikslas. Tai yra silpnoji žaidimo vieta, kaip ir jo trukmė. Mano vertinimo skalėje šitie du dalykai pagrinde ir numuša viršutinius balus, nes antrą kartą žaisti kažkaip neprisiverčiu, o jei pirmą kartą žaisdamas užtrukau vos 30 valandų – noras atsirasti turėtų. Kaip besuktum, čia ne Mass Effect. Bet patikusių vietų apstu, tikrai. Kartais net nereikia gilintis. Žaidi ir žaidimo elementai patys ateina pas tave, suranda savo vietą tarp atitinkamų prisiminimų.

Noras būti pirmiems

Galbūt kūrėjai norėjo pirmauti. Galbūt norėjo bent jau kurį laiką būti atsakingi už geriausią jRPG XBOX360 sistemoje. Galbūt. Su teiginiu, kad kol kas Eternal Sonata geriausias savo siaurutėje sferoje aš sutinku, tačiau Lost Odyssey laukimo tai nesumažino. Turbūt net padidino, nes nuojauta kužda, kad jis bus ilgesnis, sunkesnis ir dramatiškesnis. Bet kaip startas Sonata yra puikus projektas. Vienkartinis, bet stiprus, su savo išskirtinėmis sąvybėmis, kurios tikrai neturi tendencijos kartotis. Todėl sakydami, kad tai originalus jRPG jūs neklysite. Neklystu ir aš, rašydamas tai dabar. Tik gaila, jei šis žaidimas savo pasirodymu nustato ir naujus standartus. Tokie standartai yra per žemi turint omenyje tai, ką sugeba japonų kūrėjai. Aš tikiuosi, kad tai liks jiems tik kaip pavyzyds naujos kartos jRPG žaidimo. Aš laukčiau ir tikėčiausi daugiau. Kad ir naiviai.

Rinkimas irgi užsiėmimas

Kaip ir įprasta tokio tipo žaidimuose, daugelyje vietų mėtysis didžiulės jRPG klišės, skrynių pavidalu. Jų ieškoti niekas nevers ir iš jų niekas niekaip nesišaipys. Čia aš prisimenu labai gerą Dragon Quest seriją, ten taip pat skrynios yra, bet iš jų ir pasišaipoma… Čia gi ne. Jos yra ir tiek. Nori – atidarynėk, o jei nori – gali apsimesti, kad jų nematai. Tačiau skrynios gerai, nes jose kartais voliosis natos, pagal kurias galėsite sugroti skirtingus kūrinius su Eternal Sonata pasaulyje sutiktais žmonėmis. Ir ne tik. Dar skryniose pasitaikys nemaža vertngų daiktų, tokių kaip geresnis ginklas arba puikūs maisto ir nelabai produktai, kuriais maitintis yra galimybė kovos metu, siekiant atstatyti prarastus HP (health points). Tiesą sakant susidūrimuose su priešais praktiškai viską ir nuspręs tai, kokį ginklą jūs naudojate ir kokį veikėjo lygį jau esate pasiekę. O jei ne viską, tai tikrai labai daug. Žaidimas yra pakankamai dinamiškas, todėl žaidime taikomos įvairiausios strategijos ir perėjimo būdai. Aišku, jei jūs sieksite paprasčiausio, tai galų gale teks bėgti per priešus ir naudoti tą pačią primityvią schemą, kurios dėka išlipsite beveik sausi – beveik nepraradę gyvybių ir pan. O tai kažkam gali būti kažkiek svarbu, nes šiame žaidime pasiekus išsisaugojimo tašką gyvybės neatsistatys, vis tiek reikės naudoti savo turimus gydymosi preparatus, todėl protingiausia būtų tiesiog pasisaugoti. Ir jeigu, tarkime, kyla klausimas kuriose vietose atsistato gyvybės, tai atsakau – smuklėse, kuriose siūloma nakvynė. Aišku, už tam tikrą mokėstį. Bet pinigų negailėkit… yra žaidime toks personažas Beat, kuris nuolatos su savimi visur tamposi patogią kamerą ir ja puikiai fiksuoja priešus, kai tik spausite „Y“ mygtuką. O už nuotraukas, kažkodėl, parduotuvėse labai daug moka. Todėl naudokitės šia paslauga, pinigai nepakenks.

Šviesa – tamsa

Štai tokie daugiau ar mažiau yra žaidimo griaučiai. Na, o būtent kovų griaučius sudaro dar ir šviesių bei tamsių vietų išplanavimas. Taip sakant viską, ką jūs ketinsite, o po to ir darysite kovos lauke įtakos šviesa arba tamsa. Jei būsite po saulute, naudosite vienokias specialias atakas, o jei atsidursite kur nors šešėlyje – kitokias. Kildami veikėjų lygiais, atrakinsite vis daugiau ir daugiau specialių atakų. Kai kurie žaidėjai įsigudrina užsimesti ant savo veikėjo kokį retesnį daiktą, kuris padaro taip, kad pasirinktas veikėjas nuolatos būtų tamsoje arba šviesoje. Tik žiūrėkite, kad tokie dalykai išeitų jums į naudą. Tuo tarpu jūsų priešai, migruodami iš tamsos į šviesą neretai pakeis savo pavidalus ir taps stipresni, sunkiau įveikiami. Būkite pasiruošę. Apgalvoti turėtumėte ir tai, kad priešai, sutinkami žaidime, bus nevienodi. Tai reiškia, kad jei žudysite kokį nors grybą, tai jis greitai lakstys po kovos lauką. O jeigu drakoną, jis judės lėčiau, tačiau užvažiavęs nuims kur kas daugiau nei grybas. Be to prisiartinęs didelis priešas su savimi atgabens ir šešėlį, į kurį patekę jūs galėsite naudoti tik tamsai skirtus special‘us. Kas dar? A, tiesa, gynyba. Atlikę savo ėjimą turėsite progą gintis nuo priešo atakų, laiku nuspausdami nurodytą mygtuką. Kartais, jau antroje žaidimo pusėje, galima bus ir kontratakuoti atrėmus smūgį. Na, bet čia jau kiekvienam pagal jo kelnes, kaip sakoma…

Grožis paryškintas

Dėl muzikos niekam klausimų kilti neturėtų, atlikta viskas labai šauniai, o tarpuose skamba netgi paties Šopeno parašyti kūriniai. Atliekami jie, deja, ne paties kompozitoriaus, tačiau labai talentingo rusų pianisto. Už garso takelį, girdimą pačiame žaidime buvo atsakingas japonas ir tuo, manau, jau viskas pasakyta. Deja, balsai, o konkrečiai angliškas įgarsinimas kartais tragiškas, bet vėliau aš pripratau. Japoniškas įgarsinimas ženkliai geresnis, tačiau kai nesupranti kalbos, truputį rėžia ausį. Ypač turint omenyje, kad Frederikas mėgėjas pafilosofuoti. Kalbant apie grafiką – tik ovacijos. Didžioji dalis žaidimo sukurta labai gražiai, puikios aplinkos, gražūs veikėjų modeliai, o ypač kai kurios detalės, kurių gausa tam tikrose aplinkose sukelia dvigubą ir kartais trigubą įspūdį. Tikrai gražu, nieko negaliu daugiau prikišti. Na, o kad tą grožį įvertintumėt, privalėsite žaidimą išmėginti patys… Kito kelio kol kas nėra (video medžiaga nesiskaito :)).

Pabaiga – gera

Kadangi pastaruoju metu žaidimų kūrėjai papratę naudoti taip vadinamus „cliffhangerius“ (skubu paaiškinti – pabaiga, kuri yra nepabaiga; nukirptas veiksmas), Eternal Sonata ir čia išsiskiria. Šiame žaidime visa pabaiga (kartu su titrais) trunka lygiai 45 minutes. Bet visumoje ji to laiko verta. Nesakau, kad šita pabaiga yra nereali, kaip kokiame nors Final Fantasy X arba Kingdom Hearts, bet ji tikrai gera. Pamatyti verta, o tikėtis galima buvo blogesnės. Įdomiai susieta ta herojų, kurie duodasi žaidime tikrovė su Frederiko sapnu, puikios sąsajos, taip pat pora dramatiškų momentų. Labai gražu, išties. Taigi jei jūs visumoje esate visai nieko prieš sapną su daugybe animuotų monstrų, blogiečių ir išsičiustinusių grafų, kurie trokšta prisigaminti zombių gyvų žmonių sąskaita – pirkite. Aišku, turėdami omenyje tai, kad žaidimas nėra labai ilgas. Na, nebent jums 30 valandų yra daug…