Slenderis – tai mitinė būtybė, kuri dažnai apibūdinama kaip aukštas žmogus be veido, kurio rankos – ilgi čiuptuvai.

2009-ųjų metų birželio mėnesį pasirodė antgamtinių paveiksliukų fotošopo konkursas, kurio tikslas buvo pasiimti paprastą nuotrauką ir ją gerokai pašiurpinti. Keli vaikinai pasiskaitė legendų apie Slenderį – būtybę, kuri grobia mažus vaikus – ir sukūrė paveikslėlį, kuris užvaldė žmonių širdis.

Tada Enter Parsec Productions, kuri susidėjo vos iš vieno vyruko, sukūrė trumpą žaidimuką, kuris teturėjo būti praktika prieš kuriant kažką rimčiau. Tačiau vos per kelias dienas žaidimas tapo žinomas.

Ir internetas sudrebėjo, ir fanfaros nuskambėjo per visus nerdiškus tinklalapius! Žaidimas Slender 9gag‘e tapo net baisesniu dalyku už žmogų, kuris nemėgsta kačiukų! Atsirado žaidimo apžvalgos, buvo kuriami mini komiksai, kurie sakė viena – šis žaidimas yra pats baisiausias dalykas, atsitikęs mūsų gyvenimuose.

O iš tikrųjų Slender nėra toks baisus, jei tik gerai perpranti jo techniką. Aišku, visais atžvilgiais tai yra tikrai kokybiškas žaidimas. Jo nereikia instaliuoti, tačiau grafika bei garsas yra nuostabūs.

Daug kas jį lygina su Amnesia: The Dark Descent: atseit, abu padarė pervesmą siaubo žaidimų žanre ir abu sukelia panašius šiurpuliukus. Tačiau man Slenderis su Amnezija nesilygina ir negali lygintis.

Visų pirma, žaidimas Slender net neturi istorijos. Tiesiog atsirandi, giliai kvėpuodamas, vidury miško ir eini. Nežinai kur, nežinai kodėl, tačiau instinktyviai jauti, kad reikia eiti ir rinkti lapukus, kuriuos netrukus pamatai pakabintus ant medžio. Iš pradžių atrodo gana šiurpu: juk esi tiesiog vidury miško, nežinai, kur eit, Slenderis gali iššokti tuoj pat. Po pirmų kelių bandymų supranti, kad vis tik yra takas, kuriuo gali sekti, Slenderis taip pat veikia apgalvotai, o nuo jo apsiginti – paprasta. Tiesiog kukliai nuleisk akis kaip prieš mokytoją, kurio prašysi išleidžiamas iš paskutinės pamokos, ir bėk, kiek leidžia sveikata.

Antra, kas, iš tikrųjų, yra gana panašu į Amneziją, kūrėjas žaidžia visiškai pagrindiniais žmogaus instinktais ir jo emocijomis. Nėra ginklų, tik žibintuvėlis. Girdisi tavo žingsniai, po kiekvieno surinkto lapelio stiprėjanti muzika – ir viskas. Net Slenderio šnarėjimo nėra, todėl pastoviai reikia tikrinti ar jis neatsirado tau kažkur už nugaros. O pažiūrėjus ir nespėjus pabėgti laukia išprotėjimas. Žavu!

Tačiau toks žaidimas emocijomis ir yra geriausia žaidimo dalis! Tikrasis siaubas ir yra tas, kuris priverčia ne kratytis iš šlykštumo kaip kokiam nekokybiškam slasher‘yje su rožiniu krauju. Tikrasis siaubas yra tas, dėl kurio Tu bijai išeiti į tamsią laiptinę. Ir ne todėl, kad bijai, jog iššoks kažkoks diedas ir nupjaus tau galvą. Ne. Kai tiesiog bijai, realiai, nežinai dėl ko, bet tiesiog kažkas psichologiškai užsifiksavo ir tave paralyžiuoja.

Taip, Slender šitą turi, tačiau labai trumpai. Gana greitai nusibosta toks lėtas ėjimas mišku ir pradedi laukti to beveidžio monstro, vien tam, kad vėl sukeltų šiokius tokius šiurpuliukus.

O vat kas labiausiai man nepatiko, tai kad negalima sustabdyti žaidimo. Suprantu, taip tikrai baisiau, kaskart instinktyviai bandant stabdyt žaidimą gali nuspaust Esc ir viskas prasidės iš naujo. Bet man, dažnai darančiai pertraukas žaidimo metu, buvo gana pikta.

Visiems tokiems minusiukams susidėjus gaunasi, kad žaidimas po kelių pažaidimo kartų taps ne tai, kad nebaisus, bet tiesiog nuobodus. Be to, ir šiaip jis nėra vienas iš tų, kuriuos atsisėdus gali kapoti kelias valandas – pažaisi apie pusvalandį ir jau norėsis jungti lauk. Galbūt kelias dienas ar savaitę taip pratempsi, tačiau po kelių tokių bandymų tiesiog nebesinori jį vėl įjungti. Nesvarbu dėl ko – ar tai dėl to, kad nebepakels siaubo, ar dė to, kad tiesiog nusibos slankioti miškais ir rankioti piešinukus.

Dėl to šis žaidimas ir nėra toks geras, kaip kad internetas ošia. Sutinku, tikrai kokybiškas, geras žaidimas, kurį būtina išbandyti visiems vien dėl bendro geimingo išsilavinimo. Be to, Slender yra nemokamas. Tačiau jei būtų mokamas – tos kelios minutės šiurpuliukų nebūtų vertos pinigų.

Tad išvada: monotonija nugali viską ir žaidimas gali greit nusibost, nebent esi labai labai bailus. Visais kitais atžvilgiais žaidimas yra tobulas – jis nemokamas, turi puikią grafiką bei užveda kitus žaidimus ant teisingo tako: į ką iš tiesų turi orientuotis siaubo žaidimas.