Tą momentą, kai vokiečių kompanija „Crytek“ paskelbė kurianti naują žaidimą, sąlyginai niekuo neypatingu pavadinimu, daugelis jau žinojo ko tikėtis. Šitokią patirtį žaidėjai įgijo kiek seniau – pasirodžius ankstesniam tos pačios studijos darbui „Far Cry“. Tuo metu daugelis žaidėjų ištikimai laukė „Half-Life 2“ (kuris jau buvo kelis kartus atidėtas) ir pernelyg nesidomėjo tuo metu nežinomos studijos projektu. Tačiau galiausiai išėjo visiškai kitaip ir po to jau visa žaidimų žiniasklaida garsiai šaukė apie „naują stebuklą“. Žaidimas netgi sugebėjo pelnyti keletą apdovanojimų Metų Žaidimo rinkimuose. Bet šioje vietoje studijos „Crytek“ keliai su „Far Cry“ ir išsiskyrė. Žaidimo teisės liko „Ubisoft“ kompanijai, kuri su kitų studijų pagalba kepa tęsinius ir konsolines versijas, o „Crytek“ susiradusi itin galingą „EA“ ėmė ruošti naują projektą – „Crysis“.

Kai maždaug prieš maždaug pusantrų metų pasirodė pirmieji „Crysis“ vaizdai, daugelis ir vėl liko sužavėti. Viskas atrodė gražiai ir svarbiausia – praktiškai įmanoma, tačiau tik atrodė. Iškilo kitas klausimas – ar „Far Cry“ nebuvo paprasčiausias atsitiktinumas ir visas ažiotažas ties „Crysis“ galiausiai pasirodys esąs nieko nevertas? O ar sugebės „Crytek“ ir šiandien pasiūlyti aukščiausio lygio grafiką ir jos vertą siužetą, kuris mūsų tiesiog prašyte prašytų: „užbaik mane“? Dabar jau pasirodžius žaidimui galime drąsiai teigti – tai tikrai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo ilgo ir sunkaus darbo pasekmė, prie kurios dabar pridėjus ir patirtį, mes gauname žaidimą kuris yra geresnis visose sferose nei jo pirmtakas – „Far Cry“. „Crytek“ – tai naujoji šaudyklių žvaigždė šiais metais.

Ji prasideda kaip ir buvo žadėta – 2020 metais. Istorija pasakoja, kad Šiaurės Korėjiečiai pagaliau nusprendė išbandyti savo karines pajėgas ir užpuolė atokią Ramiojo vandenyno salą, kurioje tebuvo viena archeologų komanda. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Jūs esate vienas iš JAV specialiųjų pajėgų karių, kuris buvo išsiųstas į salą ištirti įvykius ir išgelbėti mokslininkus. Įvilkti į nanokostiumus, kurie gali padidinti jūsų jėgą, greitį ir šarvus, bei tam tikrą laiką paversti nematomais, jūs esate išmetami į salą, pilną piktai nusiteikusių Šiaurės Korėjiečių. Greitai jūs suvokiate, kad šiame tropikų rojuje yra ir kai ko daugiau. Verta paminėti ir faktą, kad šie nanokostiumai nėra iš tokios tolimos ateities, kaip galia atrodyti. Šiuo metu JAV vyksta tokių kostiumų, arba egzoskeletų, kūryba, kurie iš tikrųjų leistų kariams gerokai padidinti savo jėgas ir galimybes. Teigiama, kad tokiu kostiumu vilkintis kareivis 150 kg sveriantį daiktą galės pakelti lygiai taip pat lengvai, kaip jūs pakeltumėte 5 kg svorio daiktą. Tokie kostiumai jau realiai egzistuoja, tačiau kol kas jų naudojimą stabdo daugybę papildomų problemų. Numatoma realus jų panaudojimas – iki 2032 m.

Bet grįžkime į žaidimą, kur pasinaudoti tokiu kostiumu mes turime šansą čia ir dabar. Kaip ir „Far Cry“, pirmoji „Crysis“ žaidimo dalis išmes mus į didelius salos plotus su įvairiomis užduotimis. Kaip jas atliksime – čia jau mūsų reikalas. Patys lygiai yra dideli ir siūlo platų aplinkos asortimentą. Tai reiškia, kad visas reikalas kaip mes įvykdysime užduotį yra mūsų pačių rankose. Jums reikia nukakti į tam tikrą vietą? Galite eiti aplinkiniais takais, pasinaudodami savo kostiumo pagalba ir išvengdami patruliuojančių korėjiečių. Jums labiau prie širdies tiesiausias kelias? Jokių problemų, bet verta atsiminti, kad korėjiečiai nėra tokie lengvi priešininkai, kaip atrodo iš pradžių, o ir pastiprinimą pasišaukti jie moka.

Pasirinkimas siūlomas išties nemažas. Dar pridėkime mūsų vilkimą nanokostiumą ir gausime šimtus įvairiausių galimų misijos išsprendimo būdu. Kitas dalykas – jūsų rolė žaidime. Būkime atviri, kiekvienas iš mūsų turime savo slaptas fantazijas ir kartais trokštame pasijusti didvyriais arba labai labai blogais vyrukais. Su nanokostiumu šias fantazijas realizuosite labai lengvai. Teko matyti jau legendinį filmą „Grobuonis“? Juo galite tapti ir jūs. Pasinaudokite savo kostiumo savybe tapti nematomais kurį laiką ir lėtai pašalinkite priešus po vieną, tuo metu stebėdami likusiųjų reakciją. O gal jums labiau prie širdies samdomo žudiko vaidmuo? Pritylinkite savo šautuvą ir naikinkite priešus po vieną, prisėlinkite jiems iš nugarų ir nusukite sprandą ar numeskite nuo skardžio. Apskritai, visos kostiumų savybės jums suteikia galimybe būti labai mobiliems. Padidintas greitis leis netik nukakti kur norite daug greičiau, bet ir pabėgti nuo priešų pastiprinimo. Padidinta jėga leis užšokti ten, kur paprastiems korėjiečiams nė didžiausiose svajonėse nesisapnuotų. Jūsų vaidmuo – jūsų rankose, tereikia būdi gudriu, greitu ir gebėti priimti geriausius sprendimus įvairiais momentais. Jeigu įvaldysite šitai – tapsite beveik nesustabdoma žudymo mašina.

Jūs tikriausiai su pasimėgavimu žiūrėjote dar seniau pasirodžiusius „Crysis“ filmukus, kuriuose buvo vaizduojamos nerealios fizikinės galimybės, kai kulkų nukirsti medžiai krenta žemyn ir miškas po susišaudymo iš tikrųjų atitinka tą posakį (atrodo, kaip po karo). Lygiai taip pat turite galimybę suniokoti ir kelyje pasipainiojusius trobesius, laikinas korėjiečių budeles ir panašiai. Tačiau naujoji fizika suteikia netik daug gražių efektų jūsų akims, bet ir reikalauja papildomo dėmesio. Štai miške krentantys medžiai gali lengvai užmušti priešininko kareivius, arba net sugadinti jums nuotaiką, nukritus tiesiai ant jūsų virtualaus spec. kareivėlio. Panašūs dalykai gali atsitikti ir būnant neatsargiam su degančiomis sraigtasparnio nuolaužomis, kurios nukritusios ant kokio trobesio gali jį visą sunaikinti ir užmušti viduje ramiai besiilsinčius kareivius.

Kalbant toliau, medžiai ir sraigtasparnio nuolaužos nėra vienintelis dalykas, kurį palietė tikroviškumo gyslelė. Panašius epitetus galime pritaikyti ir šaudymui. Pataikyti į toli esančius taikinius tikrai nėra lengva, daugiausia dėka atatrankos ir kitų veiksnių. Dar daugiau, kiekvienas šiaurės korėjietis turės gan nemenkus kūno šarvus, tad nušauti dažnas jų reikalaus ne vienos kulkos. Žinoma, visada galima taikyti į galvą, kas automatiškai palengvins visą procesą. Kiekvieną savo ginklą galėsite bet kada patobulinti. Prie jų bus galima pridėti duslintuvą ar optinį taikiklį, pritaisyti žibintą ar granatsvaidį. Tiesa, prieš tai reikės juos rasti kažkur saloje.

Taigi, apsiginklavus galima imti ir pažvelgti į tai, ką siūlo pats žaidimas. Kaip įprasta, pirmoje užduotyje pernelyg didelių susišaudymų nereiktų tikėtis. Čia jūs būsite supažindintas su pagrindiniais žaidimo principais, išmoksite naudotis nanokostiumu ir priprasite prie tropinės aplinkos. Po visų „apsipratimų“, jums bus pateiktos jau gerokai sunkesnės užduotys. Teks šturmuoti šiaurės korėjiečių valdomas bazes ir kaimus, išbandyti jėgas chaotiškose kautynėse priešininkų uoste, pasivažinėti tanku per džiungles, su koviniais sraigstasparniais virš galvų. Tiesa, su tanku, kaip ir visomis kitomis transporto priemonėmis, jums nebūtina bendrauti visą laiką. Apskritai, jūs galite beveik išsiversti ir be jų, geriau naudodami savo kostiumo savybes. Tačiau dažnai įvairios transporto priemonės padės jums daug greičiau atlikti užduotis.

O gerai apsipratus su jau beveik vietiniais tampančiais šiaurės korėjiečiais, netruksite pastebėti, kad siužeto vingiai nuvedė jus tiesiai į ateivių laivą su nuline gravitacija. Tenka pripažinti, tai vieni iš įspūdingiausiu žaidimo momentu, kadangi dažnai gravitacijos nebuvimas lems tai, jog surasti praėjimo toliau bus bene sunkiausia užduotis. Taigi, galiausiai pavykus išbėgti iš šio gan svetimo ateivių laivo, pakliūsite tiesiai žiemai į glėbį (panašią, kaip dabar už lango). Šiuo žaidimo momentu pasibaigia tas laisvas stilius, koks buvo pirmoje dalyje, siužetas tampa labiau linijinis. Pasikeičia ir patys priešai – dabar tai ateivių karo mašinos, kurių dažnos formos bus gerai pažįstamos „Matricos“ gerbėjams. Jūsų taip pat lauks dar kelis siurprizai, kol galiausiai atkeliausite iki pabaigos.

O pabaiga ateis nei greitai, nei lėtai – po maždaug 10 valandų žaidimo. Būtent tiek dažniausiai ir trunka įprastos šaudyklės siužetas. Apskritai, pabaigus žaidimą iš tiesų kyla nemenkas noras žaisti toliau. Tuo labiau, kad didžioji dalis žaidimo sužavi savo profesionalumu. Atskiro žodžio yra vertas ir priešininkų dirbtinis intelektas (DI), kuris dažną mūšį paverčia išties nemažu iššūkiu jums, t.y., reikia gerokai pagalvoti prieš ką nors darant, nes priešingu atveju korėjiečiai gali sukelti tikrai nelabai malonių pasekmių. Jie puikiai žino kaip pridengti savo draugus, atsišaudyti ar panaudoti granatas, norint jus išvyti iš geros, šiltos vietelės. Tiesa, kai kuriais atvejais išlenda spragų ir pas šiuos dirbtinius karius. Bet to turbūt dar ilgai neišvengs nė viena šaudyklė.

Kaip jau minėjau, pabaigus žaidimą užplūsta noras pažaisti dar ir dar. Šioje vietoje verta būtų įsijungti daugelio žaidėjų režimą, kuriame jūsų laukia vienas naujas ir įdomus režimas – „power struggle“. Trumpai tariant, tai geriausių „Counter-Strike“ ir „Battlefield“ žaidimų savybių sujungimas į vieną vietą. Jame dvi priešininkų komandos po 16 žaidėjų (iš viso palaiko 32 žaidėjus) turi sunaikinti savo priešininkų bazę, bet norint padaryti tai – jie privalo sukonstruoti priešininkų ginkluotę centrinėje bazėje. Tačiau norint padaryti tai, į centrinę bazė reikia tiekti elektros energiją, kuria gausite užgrobę elektros jėgaines. Šalia to, žemėlapyje dar rasite įvairių bunkerių ir gamyklų, kurios irgi gali būti užgrobtos. Kontroliuodami bunkerį, po mirties galėsite atsirasti vis arčiau jums rūpimų objektų, o užgrobę gamyklas galėsite pirkti transporto priemones, kovai su priešininkais. Žudydami priešininkus ar užgrobdami įvairius punktus, jūs gausite taškų, kuriuos galėsite išleisti pirkdami tobulesnius ginklus ir įrangą. O dar prisiminus, jog kiekvienas žaidėjas turės nanokostiumą, mūsų laukia išties didelės ir galingos interneto batalijos.

Būsime atviri – jeigu pagailėjote pinigų naujo kompiuterio įsigijimui, „Crysis“ ne jums. Su senesniais kompiuteriais jį vargu ar išvis paleisite, o šiek tiek naujesni vargiai galės kažką pademonstruoti. Norint žaisti ir aikščioti, teks namuose turėti dviejų branduolių procesorių, bent 1 GB operatyviosios atminties ir nebandyti išsisukti su 200 litų kainuojančiomis vaizdo plokštėmis. Žinoma, yra galimybė kad jums pavyks paleisti žaidimą ir su mažesniais pajėgumais, bet tokiu atveju daugelį žaidimo „grafikiniu stebuklų“ galite pamiršti ir svarbiausia – žaidimas su minimaliais reikalavimais gali įtakoti ir patį žaidimo procesą, neigiama prasme. Tad prieš žaidžiant „vos pasileidusi“ žaidimą verta pagalvoti, ar nesusigadinsite sau nuotaikos su juo?

Bet ką gi mes pamatysime įsigiję kompiuterį už porą tūkstančių litų, sakysite jūs. Atsakymas labai aiškus – įspūdingiausia grafiką iš visų rinkoje esančių žaidimų, kuri vietomis yra beveik fotorealistiška. Galime patikinti, kad jūs dažnai tiesiog sustosite ir grožėsitės nepakartojamais vaizdais, kurių žaidime daugiau nei pakankama. Ir visiškai nesvarbu, žiūrėsite į saulėlydį ar į naujausią ateivių karo mašiną, vaizdas bus pritrenkiantis. Pridėkime dar ir faktą, jog dauguma detalių puikiai atrodo tiek iš arti, tiek ir iš toli. Kalbant apie „iš toli“, turime omeny iš tikrųjų tolimus objektus, kai jūs su žiūronų pagalba stebite už keliolikos kilometrų esanti priešininkų kaimą ir jame patruliuojančius kareivius. O dabar pridėkime visos aplinkos interaktyvumą, dinamiškumą, dideles, atviras vietoves prie nuostabios grafikos ir gausime žaidimą, kurį norisi žaisti ir žaisti.

Manau visų šių gražių žodelių užteko, kad suprastumėte – „Crytek“ iš tikrųjų pakartojo „Far Cry“ triumfą ir tai padarė gerokai su kaupu. Neigiamos žaidimo pusės? Vienareikšmiškai – jis per greit pasibaigia. Tai didžiausias jo trūkumas, pastebėtas visame žaidime. Galbūt žiūrėjau nelabai atidžiai, bet su nemenku DI apsiginklavę šiaurės korėjiečiai tiesiog neleido niekur žiūrėti, o kiekvieną laisvę minutėlę mano akis užburdavo nuostabus tropinės salos grožis (ir gasdino šiurpus ateivių laivas). Kalbant paprastai – „Crysis“ įsimintinas visomis prasmėmis ir tai tikriausiai vienas geriausių šių metų žaidimų. Tai žaidimas, kuris suteikė visam FPS žanrui daugiau spalvų.