Seniai seniai, Games Workshop buvo greitai auganti kampanija, su krūva produktų, viliojančių auditoriją ir naujus žaidėjus. Oi, kaip smarkiai tie laikai praėjo! Tačiau liko nostalgija ir retas žaidimas jos įkvepia daugiau, nei Space Hulk. Nieko stebėtino, kad buvo išleista keletas kompiuterinių versijų. Viena iš jų prasispraudė ir į Vita.

Noritn žaisti Space Hulk nebūtina žinoti visos Warhammer 40K istorijos. Užtenka žinoti, kad kosmodesantininkai yra elitiniai žmonijos kariai, tikri kovai sukurti antžmogiai, o genų vagys – kosminių skėrių spiečiaus skautai ir infiltratoriai. Terminatoriai yra elitiniai desantininkai, lendantys į klaustrofobiškus skraidančio kosminio metalo laužo (Space Hulk) koridorius iš jų krapštyti šių parazitų, kol jie nepasiekė kokio pasaulio. Stalo žaidimui tai net labai tiko: nei daug figūrėlių, kurias dažytum penkis mėnesius, ir kaina prieinama, ir asimetriškos kovos galimybės didelės. Kad taip bent vieną iš šių pamokų Games Workshop prisimintų.

Space Hulk žaidime svarbiausią vietą užima kosmodesantininkų kampanija. Tai jie siunčia penkių ar dešimties terminatorių būrius kautis su DI valdomais genų vagimis. Aišku, daugelio žaidėjų režimu galima ir vabalus valdyti, bet kas atsisakytų būti žmonijos Dievo-Imperatoriaus sūnumi?

Kosmodesantininkų iššūkis yra „Neprisileisti visada skaitlingesnių priešų artimai kovai“. Laimei, tam egzistuoja šaunamieji ginklai, „šturmo patrankos” (rankiniai kulkosvaidžiai) ir liepsnosvaidžiai. Tačiau net žmonijos elitas gali nepataikyti į genų vagį siaurame koridoriuje. Tad dažniausiai stengsies šaudyti iš toli ir naudoti geriausią X-COM draugą: overwatch! Jei sekasi, tai vagys vienas po kito žengia į ugnies juostą ir ištikšta toje pačioje vietoje. Laimė!

Kadangi visi turi tik po vieną gyvybės tašką ir terminatorių šarvai nieko nepadeda, kovos yra trumpos ir brutalios. Ir, išskyrus kūju bei skydu ginkluotus seržantus, naudojančius artimos kovos overwatch versiją, dažniausiai terminatorius praloš prieš vagį. O tie juk greiti ir skaitlingi! Tad mažiname riziką, užtveriame koridorius ugnimi ir lėtai judame link lygio tikslų. O vagys veržiasi iš ventiliacijos šachtų ir, kol nepastebi, laksto kaip radaro žymekliai. Tik regos lauke žymeklis pavirsta konkrečiu parazitų skaičiumi.

Žodžiu, lėtos, taktinės kovos lėtai slenkant per lygius. Dalis šarmo dingsta dėl to, kad nežaidi su draugu ir nematai jo reakcijos (tačiau yra Hotseat palaikymas, jei nori). Tuo pačiu, siužetas yra vargiai apčiuopiamas, veikėjai neegzistuoja, o terminatorių mirtys nieko nereiškia už misijos ribų. Kas žino, gal teleportacijos žybsnis, pašalinantis kritusį karį, iš tikrųjų pargabena jį į medikų rankas? Desantininkai patvarūs, tad, nepaisant nuostolių, kitoje misijoje vėl matysi tuos pačius vardus.

Vienintelis progreso ženklas yra pagrindiniame meniu matoma tavo vėliava. Jos detales atsirakini įveikdamas kampanijos misijas. Tačiau tai nėra pats geriausias būdas skatinti progresą. Tuo tarpu Space Hulk Awakening – kurio realiai ir tikėjausi, sužinojęs, kad Space Hulk išleidžiamas Vita – turėjo ir terminatorius, kurie įgauna patirties, ir įrangos atsirakinimą, ir, tuo pačiu, kartėlį širdyje, prarandant veteranus.

Vizualiai Space Hulk atrodo nei gerai, ne baisiai. Modeliai yra detalūs, tačiau su tekstūromis darbo tikrai tikrai pritrūko ir terminatoriai iš arti atrodo per blizgūs, genų vagys – per blankūs. Iš garsinės pusės labiausiai pasižymi trūkinėjimai – žaidimas nebuvo pritaikytas Vitai, todėl procesorius kenčia nuo apkrovos. Tai galima pastebėti ir tokiuose dalykuose, kaip garso bei vaizdo sinchronizacijos dingime, ilgai skaičiuojamuose genų vagių ėjimuose ir panašiai.

Space Hulk priėmimas PC platformoje nebuvo rožėmis klotas, o bandymas įspausti jį į Vita rėmus tik paaštrino arba tiksliau – sukūrė naujų problemų. Ryškiausiai matomos optimizacijos problemos. Ir vis tiek pasakysiu, kad geriau Space Hulk ant Vita, nei Warhammer Quest ant PC.