„Gravity Badgers“ – vienas tų smulkiųjų žaidimukų, apie kuriuos greičiausiai ir liktum negirdėjęs, jei ne atsitiktinė reklama, bežiūrint nesibaigiančius „indie“ sąrašus. Taigi, kaip mums sufleruoja žaidimo pavadinimas, reikalų turėsime su kosmose gyvenančiais barsukais.

Istorijos balsinį naratyvą čia atstoja paprastučiai, tačiau puikios kokybės komikso tipo piešinėliai, pasakojantys apie, ko gero, piktų kosmoso vilkų (?) pagrobtus kosmoso barsukus ir jų vaduoti išsiruošusio jaunėlio. Ši gelbėjimo operacija atsiliepia ir pačiame žaidime – perėjus vieną žaidimo skyrių ir nugalėjus jo gale esantį bosą, išlaisvinsime vieną iš 5 dingusių kosminių barsukų, kuriuos vėliau galėsime rinktis tolimesniuose ar prieš tai pereituose lygiuose. Deja, nesvarbu, kokį jų pasirinksime, pačiam žaidimui tai nedarys jokios įtakos – šis pasirinkimas yra grynai kosmetinis, kad visuose 140 lygių (žaidimą sudaro 5 pagrindiniai skyriai, turintys po 25 lygius, taip pat vienas įvadinis ir vienas bonusinis) nereiktų matyti to pačio veikėjo.

Pats žaidimo procesas be galo primena internetinius biliardo ir golfo žaidimus: čia, kaip ir biliardo rutulį, barsuką reikės nuskraidinti nuo tam tikro pradinio taško, iki kitoje pusėje esančios skylės, pakeliui įveikiant šiokias tokias kliūtis ir, jei pasiseka, surenkant tris, pavadinkim jas taip, žvaigždes.

Taigi, iš pradžių reikės gerai nusitaikyti (kartais tai padaryti bus sunku, dėl itin jautraus sukiojimosi) ir pasirinkti skrydžio greitį. Atvirai sakant, skrydžio greičio mechanika čia beveik neįgyvendinta, kadangi viskas kuo puikiausiai įvyksta nustačius patį didžiausią greitį, o lėtesni strategavimai baigiasi nesėkme. Aišku, pasitaikys tokių atvejų, kuomet ši paprasta „strategija“ nepasiteisins. Tuomet mums pagelbės prieš tai buvusio pasirinkimo rodymas, kad antrą kartą tos pačios klaidos nepakartotume. Nepaisant tokio palengvinimo, trijų gyvybės taškų kartais nepakanka ir lygį reikia kartoti bent kelis kartus.

Už galimybę kartoti tuos pačius lygius turime „dėkoti“ minėtosioms kliūtims. Tai pritrauksiančios arba nustumsiančios planetos, realybę iškraipysiantys tuneliai, jutikliais susietos apsaugos sistemos (norėdami jas atrakinti, prieš tai turėsime kirsti jutiklį), teleportacijos prietaisai, atokvėpį parūpinsiantys ledo luitai, bei paprasti stacionarūs ir judantys asteroidai. Visa ši kliūčių gausa vėliau žaidime sukuria šiokią tokią mįslę: į kurį tunelį ar teleportacijos įrenginį lįsti pirma, kokiu kampu nukreipti barsuką ir t.t.

Atvirai sakant, bendras lygių sudėtingumas yra tikrai keistas. Negalėčiau teigti, jog čia yra kokia nors griežta sudėtingumo kreivė, nes daugelį pavyko įveikti per, galima sakyti, gryną atsitiktinumą. Kiti jų buvo be galo lengvi, o dar kiti pasirodė visai neįveikiami. Laimei, per sunkius lygius žaidime galima praleisti.

Kalbant apie žaidimo grafinę ir garsinę puses, labiausiai verta paminėti pradiniame lange grojantį „metaliovą“ garso takelį bei meniu neišbaigtumą („kas“, „kur“ ir „kaip“ turime susiorientuoti pagal ženklus be jokių paaiškinimų). Gerus įspūdžius paliko ir bendras žaidimo vaizdas (tamsiai mėlyno/juodo kosmoso ir spalvotų planetų kontrastas).

Taigi, ar šie kosmoso barsukai kuo nors ypatingi? Mano nuomone, niekas per daug nepasikeistų, jei vietoj barsukų skraidytų nieko nereiškiantis kosminis laivas, o pakeistų į, pavyzdžiui, „kosmoso golfas“. Aišku viena, žaidimas labiau tinkamas mobiliesiems įrenginiams, kur jis puikiai pasitarnautų, praleidžiant nuobodžias paskaitas ar kamštyje užstrigusį autobusą.