Sakoma, kad baimė turi daug veidų. Bet tik kiekvienas iš mūsų skirtingai ta veidą pamato. Todėl, kuriant siaubo žanrų žaidimus, kūrėjams tenka nelengvas uždavinys priversti žaidėjus bijoti. Tad nesvarbu kiek siaubo, bei šlykščių būtybių prikimšta žaidime, jo kūrėjai negali garantuoti žaidimo sėkmės ir nuspėti kaip jis bus priimtas žaidėjų visame pasaulyje. Koją visada gali pakišti nuobodus scenarijus, blogas įgarsinimas ar nemažai pačiame žaidime paliktų klaidų.

Panašu, kad žaidimo ,,F.E.A.R’’ kūrėjams pavyko viso to išvengti ir pelnyti žaidėjų simpatijas. Nes jie pasiūlė žaidėjams įtraukiantį scenarijų, nesudėtingą valdymą ir svarbiausia – sugebėjo žaidėjus išgąsdinti. Manau, būtent dėl šių priežasčių, jie išleido sekančią šio žaidimo dalį ,,F.E.A.R: Extraction Point’’, kuris toliau pasakos istoriją apie mistišką ir kraupiąją mergaitę, vardu Alma.

Pati žaidimo istorija prasideda nuo tos vietos, kur ji nutrūko pirmojoje dalyje: kai jūsų valdomas veikėjas su savo komandos draugais iš miestelio bandė gelbėtis malūnsparniu, bet staiga viduje pasirodžiusi Alma jūsų skrydį nutraukė ir malūnsparnis nukrito.Todėl veiksmo ilgai laukti neteks. Tik pradėjus žaisti po to, kai jūs atsipeikėjate po malūnsparnio katastrofos, ne už ilgo artimiausioje bažnyčioje sutiksite Pakstoną Fetelį (Paxton Fettel), kuris su savo pakalikais (,,Replica’’ kariais) jums ramybės tikrai neduos. Štai čia ir prasideda pirmieji susišaudymai, kurie man asmeniškai paliko itin gilų įspūdį. Šie klonuoti super kariai yra pavaldūs savo vadui, būtent Pakstonui Feteliui, kuris jiems vadovauja telepatijos principu.

Mes, kaip ir originaliame F.E.A.R žaidime, valdysime tą patį veikėją, apie kurį beveik nieko nežinome. Išskyrus jo lytį ir tik tiek, kad jis komandoje yra vos savaitę. Jis, kaip asmenybės modelis, žaidime dar nebuvo parodytas. Žaidimo kūrėjai dėl kažkokių priežasčių tai slepia. Pagrindinio veikėjo taip pat neteko girdėti kalbant, tik ekstremaliomis situacijomis girdime jo širdies dūžius, bei kvėpavimą.

Ginklų arsenalas pirmosiomis žaidimo minutėmis kažko per daug ,,mandro“ nepasiūlys, bet vėliau žaidėjai gauna visai rimtos įrangos šešiavamzdį kulkosvaidį ar naujutėlaitį snaiperio šautuvą. Suprantamą, kad tai nėra daug, ką iš naujų ginklų pasiūlė šis papildymas, bet atsirado ir kitokių įdomių dalykų, kaip nauji veikėjai, vaizdo sulėtinimo galimybė, dar įspūdingesnės veiksmo scenos, bei naujasis Almos draugas ,,vaiduokliška būtybė’’, kuri persekios jus žaidimo eigoje. Tiesa šis vaiduoklis gan greitai ir nematomai judės link jūsų. Iš pradžių nelabai suvokiau kaip su juo kovoti, bet pasinaudojau vaizdo sulėtinimu, ir tai tikrai padėjo.

Pati žaidimo istorija per daug nenustebins, nes visas veiksmas ir toliau suksis aplink Almą ir Pakstoną Fetelį. Trumpai kas jie tokie: Alma, tai maža mergaitė su ilgais juodais plaukais, kuri keičia pavidalus ir gali paveikti aplinką, taip, kad atrodys jog jūs atsiduriate tikrame pragare. Pasktonas Fetelis yra kanibalas, besimaitinantis žmogaus mėsa. Jis vadovauja savo super karių būriui ir yra tikrai stiprus priešas jūsų valdomam veikėjui.

Didžiąją žaidimo dalį teks vieniems klaidžioti ir tyrinėti tamsias patalpas. Aišku tik viena, kad šį kartą košmarų bus kur kas daugiau, nei originalioje žaidimo dalyje. Alma šį karta jus gąsdins dar labiau, ir tam ji pasirinks laiką, kai jūs to net nesitikėsite. Išjunkite savo kambaryje šviesą, paleiskite namų kino sistemą ir žaiskite. Efektas garantuotas. Vienas iš tokių epizodų žaidime nutiko, lipant kopėčiomis į viršų, ir kai jau atrodo beveik užlipau staiga ne iš niekur iššoko Alma ir bandė mane prigriebti. Viskas vyko taip staigiai ir netikėtai, kad aš mečiau pultelį, o mano personažas nuo kopėčių nulėkė žemyn galva. Kartais pagalvoju, kad galbūt vien tik dėl tokių netikėtų gąsdinančių momentų šis žaidimas ir žavi. Už tai didelį pliusą dedu ir šiurpinantiems žaidimo garsams, kurie tik dar labiau padeda žaidėjams pajusti baimę.

Beje kalbant apie valdymą, jis liko nepakitęs nuo originalaus žaidimo. Patogus ir lengvai perprantamas naujokams. Nors daugelis ir sako, kad valdyti FPS žaidimus konsolės pulteliu nėra labai patogu. Šio žaidimo grafiška pusė, kaip ir originaliojoje dalyje, žaidimas varomas jau kiek pasenusio, praeitos kartos varikliuko. Bet žaidimas tebeatrodo gerai. Grafika yra pakankamai detali. Labai realistiškai atrodo veikėjai, kraujas. Jų animacija įtikina, kad jie yra gyvi ir jų organizmas funkcionuoja. Priešai skirtingai į jūsų šūvius reaguoja skirtingai. Jei šausime jiems į koją, jie nugrius ir bandys susirasti saugią vietelę pasislėpti ir dar sugebės atsišaudyti, o jei į galvą, savaime suprantama mirs akimirksniu ir jums neteks iššaudyti pilnos apkabos į kitas jų kūno dalis. Specialieji efektai, taip pat šiame žaidime vaidina svarbų vaidmenį. Masiškuose susišaudymuose jie puikiai atlieka savo vaidmenį, kai į orą laksto dujų balionai, dūžta stiklai, kyla dulkės, laksto kitų daiktų detalės ar taikinių nepasiekusių kulkų žiežirbos. Ypač šie dalykai daugiau pastebimi paleidus sulėtinimo režimą.

Artėjant žaidimo pabaigai jutau, kad jis vis labiau ir labiau man patinka. Alma jus įmes į tokį košmarą, kurio jus net baisiausiam savo sapne nesapnavote. Jūs tiesiog nesuprasite kas vyksta, atrodys, kad krentate į begalinę tamsą, paskui atsidūrėte beprotnamyje, su visais jos gyviais, bei susitinkate su Alma akis į akį.

Reziumuojant galiu teigti, kad žaidimą turi pabandyti visi bent kiek prijaučiantys siaubo žanrui ir net tie, kurie nėra išbandę nieko panašaus. ,,F.E.A.R: Extraction Point’’ yra šaltas, tamsus ir permirkęs baimės prakaitu. Tai žaidimas, kuris tikrai jus išgąsdins, nes tai daryti Alma moka geriausiai.